Sunku susikaupti ir mokytis, vos tik prisėdu, iškart jaučiu nerimą, įtampą

0 (0)

Klausimas: Esu studentė, šiuo metu baiginėju mokslus. Esu labai jautrus ir emocionalus žmogus, tačiau studijoms ir mokslams esu gana gabi. Prieš pusmetį iškilo sunkumas, kuris kankina jau kurį laiką, vis pasikartodamas. Nežinau, kaip tai įvardinti – gal tai tam tikra baimė, o gal greičiau nerimas?

Mokykloje mokslai sekėsi gan sklandžiai, tačiau prieš pradedant studijuoti šiek tiek pakriko nervų sistema, sunkiai pradėjau studijas. Vis tiek stengiausi, mokiausi, kartais ir iš paskutiniųjų (turiu stiprų, gal net per stiprų atsakomybės jausmą). Ilgainiui atsirado tokio baimė (ar nerimas?), kad, pradėjus mokintis (sakykim, darant namų darbus, užduotis…), galiu nespėti, nepadaryti. Šis jausmas, sunkumas, įtampa kankindavo kasdien, kai sėsdavausi mokintis namie. Ši situacija išsivystė į tai, jog mokytis tapo itin sunku. Nepaisant to, viską padarydavau, stengdavausi. Tačiau mokintis reikėjo daug valios. Galima sakyti, mokymasis tapo kančia.

Tiesa sakant, šita baimė niekur nedingo. Tačiau būna gyvenime momentų, kai jos nejaučiu. Bet užtenka pagalvoti (dažniausiai tai būna sunkiais gyvenimo momentais, po tam tikrų traumų, įvykių…) ir ši baimė vėl atsinaujina. Pavyzdžiui, ji yra ganėtinai stipri dabar. Praėjusį pusmetį turėjau gana gilių išgyvenimų, todėl ji lyg vėl atsinaujino… Labai sunku susikaupti mokintis, vos tik prisėdu, iškart jaučiu nerimą, įtampą. Nepaisant to, vis vien viską padarau. Vis dėlto tai kenkia mokslams, o ypač sveikatai – tiek psichinei, tiek fizinei.
Būsiu dėkinga už patarimus

Dovilė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Dovile,
Ačiū už klausimą. Dirbdama psichologe konsultante, pastebiu, kad su šia problema susiduria kur kas daugiau žmonių, negu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti.

Perskaičius Jūsų laišką, pirmas man kilęs klausimas buvo: ar mergina studijuoja tikrai tai, ką nori? Ar nebuvo įtakota išorės poveikio – tėvų, mokytojų patarimų, visuomenės spaudimo, prestižo poreikio? (kaip čia tokia gabi nepasirinksi ekonomikos, teisės, medicinos ar pan?)

Jei ne, tada panašu, kad Jūsų baimė ar nerimas, kaip bepavadinsi, yra gilus bejėgiškumo jausmas. Kognityvinės-elgesio terapijos terminais kalbant, tai yra kertinis įsitikinimas „aš esu bejėgė“. Tų kertinių įsitikinimų būna visokių ir šis yra vienas jų. Paprastai jie glūdi giliai mumyse visą laiką, tačiau ramybės periodu jo nejaučiate, jis tarsi „miega“. Ištikus stresui, atsiradus įtampai, jis nubunda ir gali pasireikšti visu galingumu. Minėjote, jog prieš pusmetį patyrėte gilių išgyvenimų – greičiausiai po jų ir nubudo Jūsų bejėgiškumo jausmas.

Kertiniai įsitikinimai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, arba dar anksčiau, kūdikystėje ar net esant mamos įsčiose ir lieka visam gyvenimui. Visiškai atsikratyti jų praktiškai neįmanoma, kita vertus, nelabai ir reikalinga, nes jų dėka taip pat formuojasi asmenybė. Kontroliuojamas bejėgiškumo jausmas gali būti geras gyvenimo varikliukas.

Bejėgiškumas pasireiškia didžiule baime prarasti kontrolę („o jei nespėsiu“). Taip pat atsiranda pojūtis, jog situacijos nevaldai, todėl jos ir nesinori stengtis pagerinti. Mokslininkas Martinas Seligmanas prieš penkiasdešimt metų darė eksperimentus su šunimis ir pastebėjo įdomų reiškinį. Gaudavę elektros šoką, kurio išvengti būdavo neįmanoma, šunys tiesiog susitaikydavo su savo aukos padėtimi. Jie tiesiog gulėdavo kentėdami skausmą ir nesistengdavo iš aptvaro ištrūkti net tada, kai tai padaryti būdavo lengva. Panašūs rezultatai buvo gauti ir su kitais gyvūnais bei žmonėmis.

Štai todėl Jums reikia didžiulių valios pastangų ar net prievartos prieš save, kad prisėstumėte mokytis. Logiškai galvojant – nespėsite, na ir kas? Realiai, užtektų tiek padaryti, kiek spėsite. Juk, kaip pati sakėte, esate mokslams gabi. Tačiau mūsų psichika nėra logiška, todėl loginai argumentai ar tikinimas, jog tai nesąmonė, nepadeda. Ypač po išgyventų sunkumų. Visi esame labai gudrūs, kai viskas aplink einasi kaip sviestu patepta! Tačiau po stresų ar sukrėtimų mūsų logiškas ir protingas mąstymas kažkur pabėga arba jo balselis labai nusilpsta.

Laimei, bejėgiškumo jausmą galima kontroliuoti. Taip pat galbūt paguos žinojimas, kad jį turi daugybė žmonių ir puikiai su juo tvarkosi. Turite po truputį ugdyti galios jausmą. Visų pirma, pradėkite nuo paprasčiausių (tačiau anaiptol ne menkiausių) dalykų:

• Pakeiskite savo žodyną. Pamirškite tokius žodžius kaip kančia, nepakeliama, negaliu, kaltė, neįmanoma, tragedija, privalau ir pan. Keiskite juos į: pasirinkimas, noriu, galiu, atsakomybė (prisiimu atsakomybę už savo nerimą), pamoka, žinau, kad galiu su tuo susitvarkyti ir t.t.
• Rašykite „sėkmės dienoraštį“. Kasdien užsirašykite bent po 3-5 gerus dalykus, nutikusius tą dieną.
• Kadangi , kaip pati minėjote, esate jautruolė, todėl rekomenduočiau reguliariai praktikuoti kokią nors atsipalaidavimo ir nusiraminimo techniką – relaksaciją, meditaciją, maldą, vizualizacijas ir pan. Tai ne tik padeda nuraminti neramią sielą, bet ir ugdo pojūtį „aš galiu“.
• Po truputį darykite tai, ko bijote. Bijote bendrauti – kalbinkite nepažįstamus žmones, bijote aukščio – užsilipkite vis aukščiau.
• Stabdykite negatyvias, destruktyvias mintis. Mokykitės bent kurį laiką (pradėkite nuo pusės minutės) pabūti vidinėje tyloje, be jokių minčių.

Žinoma, pora dienų pabandžius šiuos patarimus pritaikyti, problemos neišsispręs. Tačiau jei darysite tai kasdien, po kurio laiko pajusite, kad į daugelį dalykų reaguojate ramiau, paprasčiau, nuotaika geresnė, energijos daugiau. Pajusite, kad mokotės ne iš baimės, bet iš smalsumo arba naudos sau (o ateityje ir Jūsų, kaip diplomuotos specialistės, klientams). Jei po poros savaičių ar mėnesio nepajusite visiškai jokio poveikio, kreipkitės į specialistus. Galbūt bus reikalingi vaistai ar psichoterapija.

Sėkmės moksluose ir gyvenime!
Asta Budvytienė
Psichologė
Asta.budvytiene@yahoo.com
www.psichologijoscentras.lt
Iliustracija: Foto © Matthias Tunger/Corbis