portrait-1092760_1280

Ne paslaptis, tėvais negimstama, jais tampama. Tėvai – tai žmonės, kurie neabejingi savo augančiai kartai, rūpinasi jų ugdymu. Deja, gyvenime tenka susidurti su žmonėmis, kurie tėvais taip ir nesiruošia tapti.

Iš kur atsiranda vaikai, turintys įvairių elgesio bei emocijų problemų? Iš kur atsiranda paaugliai, tapę tikra rakštimi visuomenėje? Nemotyvuoti, neturintys tikslo, chaotiškai ieškantys savo gyvenimo kelio bei prasmės. Žalojantys save, geriantys, rūkantys, vartojantys narkotikus – tam, kad šitaip įtvirtintų savo vertę. Širdies gilumoje jie yra trapios ir gležnos būtybės, dėl sunkių gyvenimo sąlygų užsiauginusios tokius apsauginius šarvus, kuriuos pramušti gali ne kiekvienas suaugęs žmogus. Tai tie patys vaikai, kurių pagrindiniai poreikiai – saugumo ir meilės – nebuvo ir nėra patenkinami.

Kai vaikai nesijaučia tėvų mylimi, suprasti, priimami, jie ir patys savęs išsižada. Griauti save daug lengviau ir paprasčiau, nei kovoti ir įrodinėti, kad esi ko nors vertas. Jeigu jautiesi nereikalingas ir nevertingas savo tėvams, kam tuomet stengtis ir kovoti su vėjo malūnais?

Dažnas paauglys būna pilnas pykčio, nusivylimo, autoagresijos. Jo asmenybė patiria deformacijos procesus. Todėl, kad nėra jo gyvenime tikėjimo, nėra vilties ir noro keistis. Jis nemato motyvo ir prasmės.

Tokie vaikai ateities neturi, nes jos patys nemato. Jie tiesiog gyvena dėl išgyvenimo: kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę. Tik agresyviu arba autoagresyviu (savęs žalojimo ir žudymo) būdu įsitvirtina šiame suaugusiųjų pasaulyje.

Ką mums su jais daryti?

Tai klausimas tėvams. Tai klausimas, ar viską padarėte ir darote, kad jūsų vaikai nesirinktų savęs naikinimo bei žalojimo kelio. Kas, jeigu ne tėvai, yra atsakingi už tai, kad vaikai jaustųsi saugūs ir mylimi, ir verti prasmingo gyvenimo?

Jei mes per daug susirūpinę savo interesais, savo norais bei poreikiais, galime pritrūkti laiko suvokti, kad augantis šalia mūsų žmogus reikalingas dėmesio. Žemai lenkiuosi prieš tuos tėvus, kurie sulig vaiko gimimu pamina savo egoizmą ir deda daug pastangų, kad jį pastatytų ant kojų, įskiepytų, sudėliotų į lentynas tikrąsias gyvenimo vertybes, kuriomis jie naudosis ir vadovausis, kai taps savarankiški ir paliks tėvų namus. Vaikų turintys žmonės, kurie jaučiasi esantys jiems įsipareigoję, ir tampa tikrais tėvais.

O ką pasakyti tėvams, kurie nejaučia savo vaikams įsipareigojimų? Atsibuskite. Nei jūsų konfliktiški tarpusavo santykiai, nei alkoholizmas ar narkomanija, nei skyrybos nėra pateisinama priežastis nesirūpinti atžalų poreikiais. Nesvarbu, kokios sunkios jūsų sąlygos ir aplinkybės: jūs už juos atsakingi. Todėl nekaltinkite vienas kito, o ieškokite kontakto su sunkiu paaugliu ir bandykite atgauti jo pasitikėjimą – kad jis atgautų pasitikėjimą artimu žmogumi, artimų santykių verte, gyvenimo verte.

Kaip ir kiekvieną rugsėjį tikiu, galbūt naiviai, kad tai naujas šansas ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Nepraleiskite šito šanso. Paskui gali būti per vėlu. Mylėkite, rūpinkitės, džiaukitės savo vaikais, kol galite, kol jie šalia.

Vilma MAŽEIKIENĖ | Ve.lt
psichologė psichoterapeutė

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!