Suomijoje įgyvendinamas universaliųjų bazinių pajamų eksperimentas šių metų pabaigoje bus baigtas. Apie jo paskirtį, tikslus ir poveikį „The Guardian“ portale rašo žurnalistas Tuomas Muraja, pats dalyvaujantis šiame eksperimente.
Nuo eksperimento pradžios T. Muraja teigia kalbėjęsis su beveik 70 žiniasklaidos organizacijų – nuo BBC iki „Le Figaro“. Dažniausiai skambėdavęs klausimas – kaip bazinių pajamų eksperimentas pakeitė jo gyvenimą. Atsakymas, pasirodo, labai paprastas: iš finansinės pusės gyvenimas nepasikeitė niekaip, tačiau psichologinis eksperimento poveikis – labai ryškus. T. Muraja net neabejoja: universaliųjų bazinių pajamų koncepcija kur kas prasmingesnė už sudėtingų formų pildymą, privalomus kursus ir beprasmius įsipareigojimus.
Verčiau gauti pašalpą ir ramiai gyventi?
Nuo noro imtis kokio nors smulkaus papildomo darbo suomius iki šiol atgrasydavo baimė prarasti bedarbio pašalpą ir žinojimas, kokį varginantį kelią tektų praeiti, norint ją gauti vėl. Dėl biurokratinių Suomijos socialinės sistemos ypatumų bet koks sumanymas papildomai užsidirbti – paprasčiausiai nevertas pastangų arba tiesiog per daug rizikingas.
Universaliųjų bazinių pajamų eksperimentas pradėtas vykdyti 2017 m. pradžioje. Jo dalyviai – atsitiktinai parinkti 2 000 žmonių, kurių amžius nuo 25 iki 58 metų. Kas mėnesį jiems mokama po 560 eurų, neįpareigojant jų nei ieškotis darbo, nei priimti darbo pasiūlymų. Vienintelė išankstinė sąlyga – 2016 m. lapkritį dalyviai turėjo iš Suomijos socialinio draudimo institucijos „Kela“ gauti arba darbo rinkos subsidiją, arba bedarbio pašalpą. T. Muraja teigia kaip tik tuo metu įgijęs teisę dalyvauti eksperimente, nes oficialiai tapo bedarbiu.
Įgyvendindama šį socialinį eksperimentą Suomijos vyriausybė siekia išsiaiškinti, ar, bazinę bedarbio pašalpą pakeitus bazinėmis pajamomis, bedarbiai imsis intensyviau ieškotis darbo. Eksperimento dalyviams universaliosios bazinės pajamos mokamos nepriklausomai nuo to, susirado jie darbą ar ne.
Dabartinėmis sąlygomis esama sistema – nebetinkama
Laikinas darbas arba darbas ne visu etatu šiais laikais darosi vis populiaresnis, ir tai, ko gero, reiškia, kad socialinėje sistemoje turi atsirasti naujų socialinės apsaugos modelių, užtikrinančių, kad imtis net ir tokio darbo žmogui apsimokėtų. Universaliųjų bazinių pajamų eksperimentas iš tiesų jau padėjo daugeliui jo dalyvių (IT specialistų, menininkų, prekybininkų, ką tik baigusiųjų mokslus ir kt.), įskaitant ir patį rašinio autorių, grįžti arba ateiti į darbo rinką. T. Muraja teigia beveik neabejojantis, kad toks socialinis modelis būtų naudingas, be kita ko, kūrėjams, laisvai samdomiems specialistams ir projektų darbuotojams, kurių nuolat daugėja.
T. Muraja pajamos – tai jo, kaip rašytojo ir lektoriaus, honoraras ir įvairių institucijų jam mokamas atlygis. Kartkartėmis esą pasitaiko ir nedarbo laikotarpių. Jo pajamos per mėnesį svyruoja nuo apytikriai 3 000 eurų iki visiško nulio. Suomijos socialinės apsaugos sistema leidžia nedirbančiam žmogui užsidirbti iki 300 eurų per mėnesį, o visos šią sumą viršijančios pajamos apmokestinamos 50 proc. tarifu. Dalyvaudamas eksperimente, T. Muraja skaito paskaitas bibliotekose ir mokyklose (už jas gauna 250 eurų atlygį) ir atlygintinai dalyvauja įvairiose viešose diskusijose ir debatuose.
Girdėti nuogąstavimų, kad universaliųjų bazinių pajamų modelis – brangus malonumas. Tačiau nemokamas maitinimas mokyklose, nemokamas pagrindinis mokslas ir nemokamos bazinės sveikatos priežiūros paslaugos taip pat kainuoja daug. Kritikų teigimu, tokio lygio bazinės pajamos, kokios yra mokamos eksperimento dalyviams, negalėtų būti mokamos visos šalies gyventojams, nes tai sukurtų neigiamą 10–15 mlrd. eurų balansą. Tačiau, pasak T. Muraja, kintant darbo santykių modeliams, esama socialinės apsaugos sistema darosi neveiksminga. Jo įsitikinimu, norint, kad minimalių pajamų lygis apčiuopiamai augtų, kad daugėtų finansinių paskatų ir kad socialinės apsaugos sistema taptų paprastesnė, į tą sistemą reikia investuoti daugiau.
Svarbiausia – leidžia jaustis saugiai ieškant kitų galimybių
Vis dėlto autorius pripažįsta, jog tam, kad būtų galima pritaikyti bazinių pajamų modelį, tektų šiek tiek padidinti mokesčius, tačiau kartu jis pažymi, kad didelei daliai dirbančiųjų šį mokesčių padidėjimą bazinės pajamos kompensuotų. Kai į darbo rinką grįžtų daugiau gaunančiųjų bazines pajamas, mokesčių naštą būtų galima palengvinti. Kalbant apie perkamąją galią, bazinės pajamos neabejotinai duotų teigiamą rezultatą, kadangi labiausiai jų poveikį pajustų uždirbantieji mažiau, nors kritikai baiminasi, kad gaudami bazines pajamas žmonės paprasčiausiai aptingtų.
Panašūs eksperimentai atliekami ir kitur pasaulyje. Bendra praktika rodo, kad į bazines pajamas žmonės žiūri visų pirma kaip į priemonę pagerinti savo gyvenimo kokybę, o ne kaip į „licenciją“ nieko neveikti. Remiantis tyrimų duomenimis, bedarbių motyvacija dirbti nėra žema. Teigti, kad nedarbas iš principo yra nenoro dirbti rezultatas, taip pat nėra pagrįsta. T. Muraja nuomone, pavienės tingių, veltėdžiauti linkusių žmonių istorijos, kurias taip mėgta nušviesti žiniasklaida, neatspindi tikrosios situacijos.
Eksperimentui artėjant prie pabaigos, T. Muraja teigia turįs vilties, kad būsimos vyriausybės bazinių pajamų modelio nepamirš ir ieškos tolesnių sprendimų. Šiandien T. Muraja pragyvenimo išlaidos sudaro beveik 2 000 eurų per mėnesį, ir tai yra suma, kurios neįmanoma padengti vien iš bazinių pajamų. Tačiau tai ir nėra jų paskirtis. Universaliosios bazinės pajamos reikalingos visų pirma tam, kad žmonės jaustųsi saugūs ieškodami kitų galimybių. Jos turi skatinti ieškotis tokio darbo, kuris teiktų pasitenkinimą, – o ar ne toks tikslas turėtų būti keliamas bedarbio pašalpoms?
Parengė LRT.lt
