Susiduriu su savivertės problemomis ir nežinau kaip užmegzti artimus santykius

0 (0)

Iliustracija: Jane Palash / Unsplash

Norėčiau sužinoti kaip nebūti tokia vieniša, kokia esu ir kaip sukurti kokius nors  artimus santykius. Šiuo metu neturiu jokių. Gal diena iš dienos vienatvė ne taip baisiai graužia, bet pasidaro liūdna, kai neturi su kuo net išeiti kavos. Toks būna įprastinis liūdesys.

Labai didelis liūdesys ir skausmas apima tada, kai medicinos įstaigose reikia įrašyti kažkokį žmogų, kuriam galima teikti informaciją, o aš net nežinau ką įrašyti, nes jaučiu ir  manau, kad niekam labai nerūpėtų. Kai patenku į ligoninę ir niekam nerūpiu taip, kad mane aplankytų ir atneštų pavyzdžiui dantų šepetėlį, tą pasiūlo padaryti nebent šalia sėdinti kolegė, o mano mama pasako, kad ji ne bet kas, kad važiuotų dėl manęs į kitą miestą 100km. Arba kai keli metai iš eilės gimtadienį ir naujuosius metus švenčiu viena. Galų gale kai nutinka kažkas skaudaus ar džiaugsmingo, kuo norėčiau su kuo nors pasidalinti ir visiškai nėra su kuo.

Mano gyvenime buvo ne vienas žmogus, kuris man yra pažadėjęs, kad jei tik reikės visada galiu kreiptis, visada pabus kartu, paskambins ar kažkaip susisieksim ir padėsim išgyventi viską vienas kitam. Visais tais, kurie tai žadėjo patikėjau ir visi jie mane paliko ir kai jiems manęs reikėjo aš su jais buvau, kai man reikėjo jų mane ignoravo. Net nežinau, kaip tai nutinka, kodėl kiti turi artimų žmonių, o aš ne. Kodėl visos draugystės nutrūko, dažnai būdavo taip, kad kažkoks artimas žmogus mane nei iš šio nei iš to imdavo ignoruoti ir tada tas ryšys tiesiog nutrūkdavo. Dabar susipažinus su naujais žmonėmis tie ryšiai kažkodėl nestiprėja ir nutrūksta labai greitai ir tebūna keli vienkartiniai susitikimai.

Kita dalis yra meilės. Neturiu jokio vaikino. Vienintelį kartą, kada turėjau buvo 14 m. kelių savaičių paaugliška draugystė. Dabar man 21 metai ir aš nesulaukiu jokio vaikinų dėmesio. Labai norėčiau nueiti į pasimatymą ir su kažkuo megzti kažkokį ryšį, bet dažniausiai aš rodydavau dėmesį vaikinams ir iniciuodavau susitikimus, kurių daugiausiai būdavo 2 ir tada vaikinas tiesiog dingdavo nieko nepaaiškinęs. Dabar dėmesio neberodau, nes sunku nuolat pakelti atstūmimo jausmą ir vėl kvestionuoti, kas su manimi negerai. Dažnai to klausiu savęs, paklausiu ir aplinkinių ir išgirstu, kad esu labai graži ir protinga, apsiskaičiusi, įdomi, skoninga, bet kad atrodau iš šalies pasikėlusi, per stipri, per tvirta, per protinga. Nežinau, keisti savęs ir vaidinti kvailesnę, nei esu neketinu, bet tikrai esu draugiška ir nuoširdi, noriu skleisti meilę ir dalytis gražiais dalykais su aplinkiniais (ar jeigu jie nepatinka tiesiog būnu mandagi). Pati dėmesio nebuvimą aiškinu tuo, kad neatrodau kaip supermodelis ir mano ciniška nuomone visi nori merginos, kuri kuo labiau atitiktų šiuolaikinį grožio standartą. Aš jo tikrai neatitinku 100 procentų, bet manau, kad kažkam turėčiau būti patraukli.

Susiduriu su didelėmis savivertės problemomis. Vis įsižiūriu, kažkokį vaikiną, kuris yra gražus, protingas, įdomus. Ir tada galvoju, bet gal jis nežiūrės į tokią kaip aš. Kai būsiu tokia graži, tokia liekna, turėsiu karjerą, išsilavinimą, uždirbsiu daug pinigų, būsiu apsišvietusi visose srityse, tada gal ir pažiūrės, o dabar… Žodžiu spaudžiu save į kažkokius nerealius tobulybės rėmus ir nuolat graužiuosi, kad jų neatitinku. Kartu save ir priimu netobulą, bet kartu ir norisi visų dalykų iš karto. Manau tokios problemos kilo iš vaikystės, nes labai ilgai turėjau kentėti daug žiauraus fizinio ir psichologinio smurto iš savo tėvų. Jokio padrąsinimo ar palaikymo nebūdavo, visada dėl visko būdavau kalta, visada viską darydavau negerai, visada būdavo ieškoma dėl ko dar papriekaištauti, ką dar pašiepti. Iki šiol šnekant su mama girdžiu, kad tą ar aną darau negerai, ne taip mąstau ir t.t. Daug metų užtruko, kol sugebėjau nubrėžti ribą, kad mama manęs kiekvieno pokalbio metu nevadintų kvaila. Ir dabar matydama kaip savimi pasitiki ir dėl savęs gerai jaučiasi tie, kurie buvo apsupti meilės ir šilumos, tiem žmonėm labai pavydžiu, galvodama, kad jei man taip būtų buvę gal dabar lengviau susitvarkyčiau su visais dalykai. Bet dabar susitvarkyti su visomis savo emocijomis ir gyvenimu yra tik mano atsakomybė, tad aš norėčiau tuos dalykus pakeisti.

Dar kartą iš anksto ačiū.
Viktorija

Komentuoja psichologė Asta Petrauskienė

Sveika, Viktorija,
Ačiū už svarbius ir gerus klausimus.

Dėl vaikystėje patirto skausmo nepasitiki savimi, nevertini ir nemyli savęs, bendravimo ir nori, ir bijai, taigi iš šalies atrodai „pasikėlusi“, todėl jokie santykiai nesiseka. Dėl to dar labiau savimi nepasitiki. Taip, tiems, kurie vaikystėje patyrė daugiau meilės, žymiai lengviau. Tačiau kitas žmogus, kuris gali suteikti besąlyginę meilę esi tik tu pati.

Sveikinu suvokus, kad tavo gyvenimas, savijauta dabar yra tik tavo atsakomybė. Tai labai svarbus žingsnis pokyčių link. Keistis pačiam nėra lengva, tačiau labai verta, net tik per tai keičiasi gyvenimas.

Pirmiausia ką labai rekomenduoju daryti, tai nustoti save graužti, menkinti, lyginti su kitais. Užsibrėžk kasdien pasakyti sau bent po penkis komplimentus (Užduotis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, tačiau praktika rodo, jog trečią dieną komplimentai baigiasi). Padrąsink save, kai baisu ar nesiseka. Tapk geriausia drauge arba mama pati sau. Pravartu kreiptis į specialistą, kurs ne tik padėtų išsispręsti problemas, elegantiškai parodytų kas, anot tavęs, „su tavim negerai“, bet ir būtų kuriam laikui tarsi „išnuomota“ palaikanti, pagirianti, paskatinanti mama ar tėtis.

Liūdesys ir vienatvė yra sunkūs ir nemalonūs jausmai, tačiau juos galima išnaudoti savęs pažinimui. Deja, draugų ir šeimos turėjimas nuo vienatvės pojūčio neapsaugo. Turbūt girdėta frazė „vienišas minioje“. Vienatvės jausmas nesusijęs su kontaktų kiekiu, tai yra būsena, kylanti dėl iliuzijos, jog tik kiti gali ir turi rūpintis mano poreikiais. Ir tik kiti gali padaryti mane laimingu.

Numanau, kad tai, ką kiti vadina „pasikėlimu“, tau tai yra gynyba nuo atstūmimo baimės, emociškai atsiribojant nuo aplinkos. Paprastai sakant, tau baisu, kad kiti tavęs gali nepriimti, nemėgti, todėl nerodai savo emocijų, mintiji apie tai, ką jie apie tave pagalvos užuot tiesiog maloniai leidusi laiką ir mėgavusis bendravimu. Dėl to bendraudama mažiau mąstyk apie tai, ką kiti apie tave galvoja (realiai greičiausiai nieko negalvoja apie save). Domėkis kitais, klausinėk apie jų pomėgius, keliones, tikslus, atidžiai jų klausykis, žiūrėk į akis, siūlyk savo idėjas, nebijok nusikalbėti (juk visi kartais nusikalba) ir t.t. Tuomet automatiškai baimės sumažės, o kiti tave ims mėgti vis labiau ir labiau.

Žmonės, kurie jaučiasi vieniši, kalbėdami apie draugų ar artimo žmogaus poreikį, dažniausiai akcentuoja tai, kad nėra kieno paprašyti pagalbos, nėra į ką atsiremti. Tai šiek tiek primena liūdną anekdotą apie žmogelį, kuris visą gyvenimą kentė nelaimingus santykius vien tam, kad prieš mirtį kas nors paduotų stiklinę vandens. Tačiau mirties patale skausmingai suvokė, kad „gerti tai visai nesinori“. Gyvenimas, taip pat ir bet kokie santykiai, turi daugiau spalvų, ne vien tik vartotojiškąją. Mes vieni kitiems suteikiame ne tik pagalbą, bet ir gerą nuotaiką, bendras veiklas ir tikslus, malonų laiko praleidimą, naujas įžvalgas, informaciją. Artimi santykiai taip pat dažniausiai prasideda nuo lengvų ir smagių pokalbių „apie orą“, ilgainiui jie gilėja, tampa asmeniškesni. Kai kuriems galima atsiverti daugiau, kitiems mažiau (tai nebūtinai blogi žmonės ar netinkami draugai, tiesiog jie kai kurių dalykų gali nesuprasti).

Galima į vienatvę pažiūrėti kaip į galimybę pradėti nuo nulio kurti savo socialinį ratą. Pirmiausia kuo detaliau apgalvok kokių santykių norėtum. Pagalba vienas kitam nelaimėje ar palaikymas nesėkmėje yra svarbi, tačiau toli gražu ne vienintelė santykių dalis. Todėl nesikoncentruok vien į tai. Apmąstyk pozityvesnius dalykus – kokio dydžio draugų rato norėtum (keleto draugų ar būrio), ką veiktumėt (juk ne vien apie nelaimes ar vaikystės traumas kalbėtumėte, nes tai jau vadintųsi ne draugija, bet psichoterapinė grupė), kur paprastai susitiktumėte, ar švęstumėte šventes, ką tu jiems galėtum duoti (be paramos nelaimėje), kuo galėtum būti įdomi ar svarbi.

Ieškok galimybių susipažinti su žmonėmis, gerąja prasme panašiais į save. Pagalvok apie savo pomėgius ir prisijunk prie bendraminčių – lankyk kursus, įstok į savo pomėgių klubą, dalyvauk socialiniuose projektuose, savanoriauk. Taip turėsi galimybę ne tik plėsti pažinčių ratą, bet ir galimybę realizuoti save, todėl tavo savivertė pakils. Pastebėjusi malonių, įdomių, sau patinkančių žmonių, imkis šiek tiek iniciatyvos – pasiūlyk kartu nueiti išgerti kavos, į kiną, paiškylauti gamtoje, pažaisti stalo žaidimus, kviečiama visuomet dalyvauk.

Galima tikėti tuo arba ne, bet vienas gyvenimo dėsnių skelbia, kad viskas, ką mes duodame pasauliui, sugrįžta mums, tačiau ne iš tų pačių žmonių. Todėl ir toliau daryk gerus darbus, pagelbėk prašoma ir nesitikėk, kad jie privalės tau irgi padėti. Apsidairyk, gal tavo aplinkoje jau yra žmonių, kuriems tu rūpi? Nebūtinai tai turi būti mama, geriausia draugė ar vaikinas. Juk atsiranda reikiamu metu žmonės, pvz., palatos kaimynė, kurie ištiesia pagalbos ranką. Pastebėk tokius momentus ir padėkok gyvenimui už tai. Dėkingumo praktika yra ypatingai svarbi kuriant geresnį gyvenimą.

(Kai medicinos įstaigose prašoma įrašyti žmogų, kuriam galima teikti informaciją, tai klausimas yra ne apie tai, kam tu ten gali rūpėti. Tai darome teisiniais tikslais, nes medicinos darbuotojai niekam negali teikti jokios informacijos be paciento leidimo. Todėl juose gali rašyti ką tik nori. Patikėk, darbuotojų abejingi giminaičiai jau nebestebina, jie tokių matę ne tiktai filmuose. )

Dėl vaikino – nepulk desperatiškai jo ieškoti ir kviesti į pasimatymus. Daugumai vyrų labiau patinka patiems pakviesti. Pirmiausia turi pati sau atsakyti kokio vaikino nori, kokios jo savybės tau svarbiausios. Jei nežinai, neįsivaizduoji arba galvoji „koks skirtumas, bele turėčiau su kuo pabūti“ (čia blogiausias atsakymas), tiesiog stebėk absoliučiai visus vyrus, įvairaus amžiaus, užimtus ir laisvus, žiūrėk kokie apskritai jie būna, kaip mąsto, kaip elgiasi. Pabandyk įsivaizduoti tokį vyrą šalia savęs, stebėk ar tau tai patinka, ar malonu, ar svarbu, kad tavo vaikinas toks būtų. Tarsi „pasimatuok“ įvairias vyrų savybes, kol išsigryninsi ko tikrai nori. Savo pastebėjimus užsirašyk.

Tuomet paklausk savęs kito svarbaus, bet mažiau patogaus klausimo – o kokios merginos toks vyras norėtų? Kokias tinkamas savybes tu jau turi (manau, kad turi daugiau, negu įsivaizduoji) ir ar jos gerai matomos, o kokias dar reiktų savyje ugdytis? Beje, tobulų niekas neieško, idealus grožis irgi labiau reikalingas reklaminėms nuotraukoms, o ne santykiams. Kvailesne nereikia nei būti, nei apsimesti, nes ilgalaikiams santykiams vyrai renkasi tas merginas ir moteris, kurių galvose yra šio to daugiau, negu tik siūlas tarp ausų. Tačiau ar tikrai jam reikia tvirtos, stiprios, arogantiškos ir demonstruojančios savo pranašumą (kaip kad atrodai iš šalies)? Taip, jei jis bus nepasitikintis savimi, bijantis atsakomybės „mamytės sūnelis“. Tik ar tau tikrai tokio reikia? Abejoju, ar vaikinas bus pasiruošęs kapstytis po tavo vidų ir atradinėti tavo giliai paslėptą draugiškumą, nuoširdumą ir norą skleisti meilę (nebent svajojantis apie gero psichoterapeuto profesiją). Dėl to drąsiau rodyk savo gerąsias puses. O rinkdamasi žmones (vaikiną ar draugus) pasikliauk ne tuo, ką jie žada, bet tuo, ką pati matai jų elgesyje ar kalboje.

Tačiau pirmiausia palinkėčiau mokytis būti gera sau, mylėti save ir gerbti. Ir tai pradėti daryti jau nuo šiandien.

Sėkmės!
Psichologė Asta Petrauskienė | psichologijoscentras.lt
Psichologe.astapet@gmail.com