kiemas

Susitapatinimą (identivication) daugelis psichologų laiko svarbia samprata, kuri padeda suvokti ankstyvą asmenybės augimą bei tolesnę jos raidą. Kita vertus, tapatinimasis yra daug gilesnis reiškinys, nei įprastai apie jį manoma. Šio teksto tikslas yra šį fenomeną kiek plačiau išskleisti bei užpildyti tuštumą. 

Kaip psichologinė koncepcija, susitapatinimas turi keletą skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių reikšmių ir prasmių. Galima išskirti keturias įprastas ir visuotinai pripažintas tapatinimosi rūšis.

RŪŠYS

1. Susitapatinimas su asmeniu. Dvi susitapatinimo rūšys asmenų atžvilgiu dar skirstomos į 3 porūšius.

a) Tapatinimasis su idealizuojamu asmeniu arba dievinamu žmogumi, pavyzdžiui: tėvu, mokytoju, filmo ar knygos herojumi, kino, sporto ar meno žvaigžde ir pan. Tapatinantis perimami kito asmens bruožai, tai nesąmoningas polinkis tapti panašiam į kitą asmenį, perimti jo idealus, vertybes. S. Freudas, aiškindamas šį reiškinį, naudojo superego sąvoką, kuri siejama su tapatinimusi su vienu iš tėvų ir laipsniška jų vertybių introjekcija (per(si)ėmimu).

b) Susitapatinimas su mylimu asmeniu, draugais ir kitais žmonėmis, su kuriais palaikomi santykiai, pagrįsti meile, prieraišumu ar pamėgimu. Priklausomai nuo laipsnio ir masto, toks tapatinimasis perauga į nesąmoningą paskatą mąstyti, jausti ir veikti pritariant tam asmeniui, su kuriuo susitapatinama. Sėkmės ir nesėkmės įvairiu mastu yra patiriamos kaip savos.

c) Susitapatinimas su grupe. Tai gali būti klubas, draugija, politinė partija, tauta ir panašūs dalykai.

2. Tapatinimasis su žmogų apibūdinančiomis savybėmis. Visuomenėje asmens tapatybė nusakoma pasitelkiant įvairias jo savybių reprezentacijas, aprašymus: vardą, luomą, religinę priklausomybę, tapatybę, užsiėmimą ir t. t. Susitapatinimas su tokiomis aprašamomis etiketėmis reiškia, jog šios deskripcijos tampa integralia nuomonės apie save dalimi, kitaip sakant, savęs paties supratimas išvien sumišęs su aprašymu.

Panašiai ir narcisizmo jausmas, arba savimeilė, nesąmoningai išsiplečia iki pavardės, luomo, religijos ir panašių dalykų, su kuriais susitapatinama.

Kai asmuo jaučia gėdą arba pasididžiavimą kuria nors savo deskripcine ypatybe – tai nurodo į susitapatinimą.

3. Tapatinimasis su savo paties dalimis arba bruožais. Tai tapatinimasis su savo kūnu, jausmais ir paskatomis, taip pat su protu ir mintimis. Asmuo leidžia suprasti, jog dalį, su kuria esti susitapatinęs, jis suvokia kaip save patį. Tad ir šios dalies būsenas, veiksmus bei atoveiksmius toks asmuo jaučia taip, tarsi jie būtų jo paties būsenos, veiksmai  bei atoveikiai. Pavyzdžiui, jei suserga kūnas, asmuo tai jaučia ir sako: „Aš sergu“; jeigu jam į galvą ateina mintis, jis teigia: „Aš mąstau“. Apie šios rūšies susitapatinimą yra rašęs Robertas Assagiolis, sukūręs psichosintezės gydomąją sistemą.

Šveicarų psichiatras C. G. Jungas susitapatinimą aprašė pagal asmenybės žymes: ekstravertiškumą ir intravertiškumą, vyriškumą ar moteriškumą ir panašias savybes. Manoma, jog bruožas, kurį žmogus išskiria ir su kuriuo tapatinasi, yra pagrindinis žmogaus bruožas; dėl tos priežasties asmuo nesąmoningai pagal jį ir elgiasi.

4. Tapatinimasis su savo nuosavybe. Susitapatinimą su savo nuosavybę nurodo savininkiškumo jausmas nuosavybės atžvilgiu. Savininkiškumo jausmas leidžia suvokti, kad nuosavybė yra suprantama kaip psichinis savo paties priedas. Todėl žmogų veikia tai, kas veikia jo nuosavybę, jis jaučiasi taip, tarsi giriamas arba peikiamas būtų jis pats. Nuostolį, padarytą nuosavybei, toks žmogus išgyvena taip skaudžiai, tarsi žalą būtų patyręs jis pats.

YPATYBĖS

Pagrindinės įprasto susitapatinimo psichologinės ypatybės yra šios:

  • Esminė susitapatinimo, arba identifikacijos, ypatybė yra ta, kad daiktas, asmuo, bruožas arba dalis, su kuria tapatinamasi, įvairiais atžvilgiais yra suvokiami kaip aš pats. Tapatinimosi pamatas yra ego, kuris įvairiopai išsiplečia ir apima tapatinimosi objektą, kuris tam tikru aspektu laikomas tokiu pat.
  • Tai, su kuo tapatinamasi, yra ego tąsa, todėl ego būdinga savimeilė praplečiama iki susitapatinamo objekto – daikto, asmens, bruožo ar dalies. Bendruosius susitapatinimo tipus charakterizuoja prisirišimas prietapatinimosi objekto.
  • Tapatinimasis yra nesąmoningas procesas, kuris sukelia nevalingas emocines reakcijas, susijusias su tapatinimosi objektu. Nesąmoningu procesu jis laikomas todėl, kad suvokti jį įmanoma tik po to, kai jis susiformuoja. Su juo susijusios emocinės reakcijos yra nevalingos tuo atžvilgiu, kad neįmanoma išvengti sukeliamų jausmų, nors savo mąstymą bei veiksmus ir galima apsaugoti nuo susitapatinimo poveikio. Pavyzdžiui, jei artimas draugas susipyksta su trečiu asmeniu, tai neįmanoma nepajausti potraukio būti draugo pusėje, nepaisant to fakto, jog, protingai mąstant, trečiasis asmuo yra teisus ir būtų galima ginti jo poziciją.

Paprastai psichoterapija bemaž išimtinai akcentuoja negatyviuosius susitapatinimo aspektus. Jei psichoterapeutai atkreipia dėmesį į šį reiškinį, tai jie beveik visuomet nurodo poreikį atsitapatinti, kad asmuo išsilaisvintų iš nesąmoningo tapatinimosi įtakos, kuri individą susaisto ir apriboja.

Tačiau, jei pažvelgtume giliau, yra du susitapatinimo tipai: vienas jų veda neišmanymo ir priklausomybės, o kitas – žinojimo ir laisvės link.

DU TIPAI

Sąmonė yra gebėjimas viską suvokti susitapatinat. Susitapatinimas, dažniausiai, veda į neišmanymą, nes sąmonė pragaišta tame, su kuo sutampa, taip save apriboja ir jau nebepajėgia įžvelgti už to ribų slypinčių procesų, galimybių ir tiesiog naujos informacijos.

Pavyzdžiui, susitapatinate su pykčiu, ir jūsų esybė, užmiršusi visa kita, virsta vieninga pykčio banga, akla ir beatodairiška to išraiška. Tik tuomet, kai jūs atsitraukiate ir audringo sąmyšio metu liekate atsiję, kiek atitolę, – vien tada galite stebėti vyksmą išties suprantančia akimi. Tai liudija, jog žinojimą veikiau įmanoma pasiekti atsitraukus nuo reiškinio ir jį stebint iš tolo, o ne su juo susitapatinant.

Tačiau nebūtinai, sąmoningai susitapatinusi su savo dėmesio objektu sąmonė gali jį ir perprasti, įžvelgti jo esminius veikimo principus ir taip numatyti jo veikimo ateitį, būsimus raidos etapus ir t. t. Čia, kaip pavyzdį, galima prisiminti įdomią knygą, kurią skaitydami taip įsijaučiame, kad nesunkiai galime nusakyti būsimus įvykius, o gal net ir istorijos pabaigą.

Viską suvokiame iki tam tikro laipsnio susitapatindami su reiškiniais ir daiktais, juos atkurdami savo sąmonėje it kine, su jais tarsi susiliejame, tampame viena, vienu esiniu.

Psichologniu požiūriu, jei išties norime suprasti kito žmogaus jausmus, turime patirti empatiją, arba, kitaip tariant, jausti kartu su kitu asmeniu. Norėdami suvokti kito jausmus, turime su jais susitapatinti. Iš esmės susitapatinimas yra ne kas kita, kaip atspindėjimas (refleksija), kas gali būti vadinama pažinimu per tapatybę arba tiesioginiu žinojimu, betarpiško pažinimo forma, kuri pasiekiama sąmoningai sutapus su pažinimo objektu.

Taigi, nesąmoningas tapatinimasis veda į neišmanymą, o sąmoningas – į žinojimą.

Apibendrinant

Susitapatindamas su siaurai jį apibrėžiančiomis savokiomis, žmogus ima jausti savo ribotumą ir mano, kad jo augimui, sugebėjimams yra būtini išoriniai daiktai. Kuo siauresnės ribos, tuo labiau trokštama griebti, kaupti, turėti… Toks troškimas, nuolat vis imti ir imti, sukelia baimę prarasti, o kadangi tai neįmanoma, t. y. negalima visko sukaupti ir amžinai išlaikyti – priverčia kentėti.

Tikrovėje kiekvienas potyris savo slaptąja prigimtimi yra pažinimas per tapatybę, viskas, ką mes išties patiriame, yra sąmonės reiškiniai reprezentuojantys vieną ar kitą būties aspektą. Dažniausiai mes neįžvelgiame tikrojo šių reiškinių pobūdžio ir esame linkę savęs pajautimą išskirti iš kitų reiškinių ir su juo tapatintis, regėdami jį kaip subjektą, kaip „Aš“, o visa kitą – kaip objektą, kaip „ne-aš“, taip save apribojame nuo likusio pasaulio, nuo kitos patirties ir apleidžiame padargus, kuriais esame apdovanoti.

Kuo glaudžiau individas tapatinasi su tam tikrais jį apibrėžiančiais žodžiais, idėjomis, socialiniais, fiziniais ar sąmonės reiškiniais, statiškais vaizdiniais apie save ir gyvenimą, tuo labiau sustabarėja, tampa grubesnis, mažiau lankstus, darosi vis sunkiau ir sunkiau išties suprasti save ir aplink esantį pasaulį.

Eilinio ginčo metu, užuot įprastai konfliktavę ir gynę savo tiesas, galime sau tarti: „Kodėl tas žmogus man taip sako/daro? Kodėl? Kodėl? Kodėl?…“ Vis labiau sutelkiant dėmesį į oponento žodžius, veiksmus ir visas kitas išraiškas, tarsi jame apsigyvendami, jį sekdami, su juo sutapdami mes palengva įžengime į pašnekovo protą ir atveriame jo mąstymo būdą. Pasijutę kito kailyje, pamatome save jo akimis, kas atveria daug pilnesnį situacijos vaizdą, tad ir daugiau galimybių ją keisti, lengviau spręsti nesutarimus, rasti išeitis.

Užuot užsidaręs tik savyje, ankštame savo menkos asmenybės garde, žmogus galėtų išplėsti savo sąmonę tiesiog tapdamas viskuo.

„Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims.“  (Seneca. Diatribės. Vilnius: Pradai. 1997, 549 p.)

Atvirumas patirčiai, laisvas nuo semantinių krešulių ar tiesiog dogmų sąmonės srautas, laisva patirties cirkuliacija, yra ne tik vidinės erdvės, asmenybinio augimo, bet ir bet kokio sveiko tapsmo pagrindas.

Kita vertus, yra galimybė ne tik sąmoningai tapatintis su kažkuo, kas būtų tiesiog nuolatinis sąmoningo dėmesingumo srautas (mindfulness), bet ir sąmoningai rinktis tapatinimosi objektus, atsiželgiant į  mūsų poreikius.

Tai gali tapti įvairių metodų pagrindu, leisiančių save įkvėpti, sujaudinti ar nuraminti. Tarkime, kad žmogų kamuoja nerimas ar nemiga, nervai yra pakrikę ir nualinti dėl pernelyg didelio jaudrumo. Tokiu atveju pakanka tiesiog atsisėsti ir žvelgti (klausytis/liesti) į kažką ramaus, į tai kas ramina… Tarkime, kad tai bus akvariume plaukiojančios žuvelės. Štai žmogus žiūri į vieną iš jų, o ši nardo ratu, priartėja ir nutolsta, plaukia, grimzta, vartosi, dedasi prie kitų žuvelių. Jos susitinka, vejoja viena kitą, ir taip be galo… Po valandėlės stebėtoja(-s) jau gyvena žuvų gyvenimą: atplaukia ir nuplaukia, nardo, plūduriuoja, žaidžia. Kur skubėti, juk akvariumas visada čia, kad ir kur tu bėgsi…

Po kurio laiko nervų būsena vėl puiki, žmogus ramus ir pailsėjęs.

Pagal: A. S. Dalal (2002). Psichologija, psichinė sveikata ir joga. Vilnius: Mažasis Vyturys. 82-98 psl.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Foto: Alexandre Perotto

loading...