Senior Woman Flirting with Bodybuilder on Sofa --- Image by © Nick Dolding/Corbis

Pasirodo, be chronoliginio ir biologinio, žmogus turi ir psichologinį amžių. Kas tai? Ir kas tas psichologinis senėjimas ar senatvė? Ar galima to išvengti ar bent jau atitolinti? Kokie žmonės ilgiau, o gal net ir iki gilios senatvės išlieka psichologiškai jauni? Apie tai – pokalbyje su psichologe-psichoterapeute Genovaite-Bončkute Petroniene.

Minėjote, kad daug domitės psichologiniu senėjimu. Kuo ši tema aktuali?

Žmogus nesenėja visą laiką po truputėlį. Mokslininkai išskyrė gyvenimo periodus, kada senėjimas yra itin ryškus. Pirmasis – tai vidurio amžiaus krizė, prasidedanti apie keturiasdešimtuosius metus (tiesa, šiais laikais galbūt truputį vėliau, kaip ir visa kita – žmonės ir vėliau bręsta, ir vėliau susilaukia vaikų.) Kiti du periodai – tai išėjimas į pensiją ir gilioji senatvė (maždaug nuo 80-ties metų), kai organizmo pokyčiai itin išryškėja.

Aš pati esu pirmajame iš minėtų periodų, todėl man tai aktualu asmeniškai. Taip pat turiu daug panašaus amžiaus (apie 45 metų) draugų ir matau, kaip jie jau pradėjo keistis – tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Daugelis, ypač vyrai, tapo itin pasitikintys savimi, esantys karjeros viršūnėje, tačiau nebeturintys ankstesnio lengvumo, žaismingumo, romantikos. Jie tapo itin suaugę, praradę jauno žmogaus dvasią.

Kas yra tas psichologinis senėjimas, psichologinė senatvė?

Žmogaus amžius yra chronologinis, biologinis ir psichologinis. Tai tarpusavyje gali visiškai nesutapti, nors šiek tiek ir koreliuoja. Pavyzdžiui, biologinis ir psichologinis – jei žmogus jaučiasi širdy jaunas ir laimingas, paprastai jo kūnas taip pat nebūna visai ‚subyrėjęs“. Nors kartais pasitaiko ir priešingai. Tada sakoma: „Dvasios galiūnas – kūno mizerija.

Taigi tas neatitikimas tarp to, kaip tu jautiesi ir kiek metų pragyvenai, ir yra psichologinis amžius. Tai yra būtent jautimasis. Nes kai kurie žmonės gali labai gerai, jaunai atrodyti, tačiau jei viduje žmogus jaučiasi tuščias, nieko nenorintis, niekuo nesidomintis, pavargęs – psichologiškai jis jaučiasi senai.

Dar vienas svarbus dalykas šiame kontekste – galima būti senam, bet jaustis vaikiškai. Tai – vadinamasis psichologinis infantilizmas, kuris taip pat – nieko gero. Šiaip ar taip žmogus su amžiumi turėtų ko nors išmokti, įgyti tam tikros išminties, pasitikėjimo savimi, vidinės ramybės, ateinančios iš daugelio dalykų žinojimo. Tad jei žmogus tapdamas vyresnis to nepasiekė, vis dar reaguoja vaikiškai (nors galbūt vaikiškumas ir yra savotiškai žavus), jis iš tiesų yra bejėgis. Taigi jei tau 50 metų, o tu vis dar jautiesi bejėgis, tau apskritai nelabai tikėtina tapti suaugusiam. Tokie žmonės jaučiasi itin nelaimingi sendami, nes jie dar nespėjo suaugti, o jau paseno, niekada taip ir nepabuvę stiprūs.

Taigi, kai sakoma, kad žmogus psichologiškai yra jaunas, turima omenyje, jog jis stiprus, suaugęs – galbūt toks, koks buvo trisdešimties ir panašus išlikęs visą laiką. Beje, retas žmogus, paklaustas, kokio amžiaus jis yra širdyje, atsakys, jog jaučiasi vyresnis nei iš tiesų. Visi teigia besijaučiantys jaunesni, nes būti senam mūsų kultūroje nėra vertybė, o egzistuoja jaunystės kultas. Kita vertus, vyresni už mus visada mums atrodo senesni. Pavyzdžiui, šešiasdešimtmetis save laiko visai nesenu, lygindamasis su savo tėvais.

Jaustis psichologiškai jaunam reiškia norėti kažko naujo, būti aktyviam, socialiam, energingam. Pasirodo, socialūs žmonės gyvena ilgiau nei kiti, netgi nei kūrybingi, nes jaučiasi laimingesni. Taip pat labai svarbus dalykas – noras susidraugauti su naujais žmonėmis. Išties pirmasis psichologinės senatvės požymis, nepaisant to, kad žmogus dar daug kuo domisi, – nebegebėjimas giliau į širdį įsileisti naujo žmogaus.

Bet taip nutikti gali ir visai anksti?

Taip, net ir būnant kokių 35-erių.

Dar vienas psichologinės jaunystės bruožas – gebėjimas svajoti, turėti ambicijų nuveikti ką nors didesnio ir nesijausti jau viską padariusiam. Taip pat svarbus psichologinės jaunystės indikatorius – ar žmogui patinka dabartinė mada ir laikmetis. Juk būna, kad žmonės sako, jog geriausia muzika buvo tik jų jaunystėje, o dabar ji bjauri ir pan. Psichologiškai jaunas žmogus taip pat tikisi, kad gyvenimas jam dar žada malonių dalykų.

Patologinis psichologinis senėjimas yra susijęs su piktėjimu, apatija, nerimastingumu, baimingumu, tuščiomis, besikartojančiomis kalbomis ir egocentrizmu – žmogui įdomus tik jis pats.

Įdomu tai, kad kuo vėliau žmogus pradeda viską daryti, tuo ilgiau jis jaučiasi jaunas. (Palyginkime keturiasdešimtmetę mamytę su ta, kuri vaiko susilaukė 20-ties.) Taigi, kuo žmogus daugiau nuveikęs, tuo jis jaučiasi vyresnis, ir jei jis negeba susikurti naujų tikslų, gali greičiau pasenti, o tie „vėluotojai“ neretai jaučiasi jaunesni.

Viena vertus, keturiasdešimtmetė suaugusio vaiko mama gali jaustis sena, bet, kita vertus, galbūt ji kaip tik gali pradėti tarytum naują gyvenimą, padaryti tai, ko negalėjo, augindama vaikus?

Žinoma, tačiau būna, kad žmonės, kurie daug nuveikia, sustoja ir jiems sunku vėl iš naujo „startuoti“ susikuriant sau naujų tikslų. Pastarieji tikslai negali būti sugalvoti dirbtinai – tu turi norėti, o jei nieko nebenori, jautiesi viską nuveikęs – sėdi ir sensti.

Taip pat negerai, kai žmogaus gyvenime tarsi nėra ryškių pokyčių. Jis visą laiką gyvena toje pačioje vietoje, dirba tą patį darbą, turi tuos pačius draugus ir pan. – tada jis nepajunta, kaip staiga pasensta, tik ūmai susigriebia, kur pradingo tie metai. Taigi, intensyvesnis gyvenimas su daugiau pokyčių, psichologinę senatvę nutolina – žmogus daugiau pastebi gyvenimo. Vadinasi, norint nepasenti, reikia ne tik nesustoti, bet ir susivokti, jog laikas bėga ir tu vis dėlto sensti.

Pokalbio pradžioje minėjote savo solidžiuosius, daug pasiekusius ir pernelyg „suaugusius“ bendraamžius. Ar tai jau psichologinė senatvė?

Tai dar ne psichologinė senatvė, tačiau rizikingas momentas. Rizikinga sustoti  todėl, kad gali pradėti „važiuoti“ žemyn. Kai žmogus nebeturi tikslo, neturi troškimų, galimas dalykas, jis pradės senti.

Dar vienas dalykas – šiame amžiuje žmogus pradeda prasčiau atrodyti, „išlenda“ pirmosios ligos, taip pat vaikai tampa dideli. Tu gali jaustis jaunas, tačiau jaunesni į tave kreipiasi „jūs“, „ponia“, tad akivaizdžiai jauti, kaip jie atskiria tave nuo savęs.

Iš tiesų žmones labai išgąsdina pirmieji senatvės požymiai, ir mintis, jog sensti, gali veikti kaip papildoma krizė. Raukšlės tau primena, jog gyvensi ne amžinai, ir tai savaime sukelia depresiją. Taigi, pati mintis apie senatvę sendina.

Kad žmogui prasidėjo vidurio amžiaus krizė, galima suprasti iš to, jog pasikeičia jo laiko skaičiavimas. Iki tam tikro laiko žmogus skaičiuoja, kiek jam metų, o nuo tam tikro momento, jis staiga susimąsto: o kiek man jų dar liko? Būtent, ne kiek praėjo, o kiek liko. Kai taip nutinka, reiškia, žmogus jau pakliuvo į vidurio amžiaus krizę. Paprastai tai „trinkteli“ apie 40-metį, tačiau būna žmonių, kuriems tai nutinka ir vėliau.

Šiame amžiuje žmogus ne tik tampa nebe toks reikalingas savo paaugusiems vaikams, tačiau neretai atšąla ir santykiai poroje. (Juk tuo metu kaip tik pastebimas skyrybų pikas.) Tad jei esi nebereikalingas vaikams ir nebėra meilės, tai labai sendina, ir tada žmogus pasijunta vienišas.

Trečias dalykas – tokio amžiaus žmogus jau nebemoka norėti. Jis tapęs solidus, viską mokantis – tarsi darbinė mašina, kuri, nors jau pinigų ir pakanka, „aria“ toliau, kai atrodo, jog dabar pats laikas pailsėti ir pasidžiaugti gyvenimu. Tačiau žmogus taip įpratęs dirbti, jog nebegali sustoti. Šiame amžiaus tarpsnyje paprastai perkamos sodybos, ir tada vėl dešimčiai metų ‚įsidarbinama“ ir visiškai prarandama galimybė kažko norėti. Žmogus toliau gyvena pagal žodį „reikia“, o ne „noriu“. Dėl to šie žmonės ir atrodo tokie suaugę, nes juose labai mažai „gyvo jausmo“.

Tad ką tada daryti, ar galima būnant tokio amžiaus „atjaunėti“ psichologiškai?

Savotiškai „atjaunėja“ tie, kurie randa naują meilę, tačiau galima atgaivinti ir „senąją“. Būna, kad, vaikams palikus namus, tėvus aplanko jausmų atgimimas. Kita galimybė „atjaunėti“ – išdrįsti daryti tai, ką nori, keisti savo darbinę veiklą į labiau norimą. Pasitaiko sėkmingų verslininkų, kurie savo verslus perleidžia kitiems ir pradeda mokytis meditacijų, koučingų, pradeda domėtis dvasiniais dalykais – tarsi prasideda žmogaus atgimimas. Aišku, dar galima suspėti į „paskutinį traukinį“ ir kažką iš esmės pakeisti – pagimdyti dar vieną vaiką, išvažiuoti į kitą šalį, pradėti mokytis ar pan. Taigi – tokie yra būdai, padedantys įveikti vidurio amžiaus krizę. Tačiau, kai apsidairai aplinkui, nedaugeliui tai lengvai pavyksta. Retas 40-ties ar 45-erių žmogus gali drąsiai pasakyti, jog smarkiai sumažino savo darbo krūvį.

Kas vyksta antruoju senėjimo etapu, išėjus į pensiją?

Žmogus, esantis vidurio amžiaus krizėje, vis dar turi nemažai jėgų, jis dar nėra tapęs suirzusiu senuku. O štai išėjęs į pensiją jis iš tiesų gali iš energingo suaugusiojo tapti senu žmogumi. Visų pirma taip yra dėl to, kad išėjimui į pensiją nėra ruošiamasi, tad į ją išėjus tampa nebeaišku, ką daryti toliau, apima depresija. O štai koks nors vakarietis savo išėjimą į pensiją jau būna susiplanavęs prieš kokius dvejus metus. Jis iš anksto ieško naujų veiklų, naujų socialinių ryšių. Taigi jei to išankstinio pasirengimo nėra, žmogus, išėjęs į pensiją, tarsi suakmenėja – jį apninka vienatvė, jis netenka ankstesnio statuso – iš gydytojo, žurnalisto ar pan. tampama tiesiog pensininku. Taip pat kuo toliau, tuo silpnėja ryšiai su vaikais. Suaugę vaikai nebenori, kad tėvai juos reguliuotų, ir jei šie negeba su jais bendrauti kaip suaugę su suaugusiais, bendravimas tampa formalus, tarsi per prievartą. Tada apima dar didesnė vienatvė.

Kadangi išeiti į pensiją nėra ruošiamasi, taip nutikus žmonės dažnai nemoka organizuoti savo laiko. Jie kažką daro, šluostinėja, „trinasi“ po namus, bet jiems tai nesuteikia tokio pat malonumo kaip rimta darbinė veikla, nes čia jau nebe ta dėmesio koncentracija. Tai primena laukimą oro uoste – juk čia nereikia nieko veikti, gali sau sėdėti, ilsėtis. Tačiau ar tai laimė? Žmonės, atėję į darbą, yra įpratę gauti užduotis ir jas atlikdami jaučiasi gerai. Tačiau retas atvejis, kad išėję į pensiją žmonės sugebėtų sau užduoti tiek užduočių, kiek jų būdavo darbe. Štai kodėl pensininkai taip greitai susensta.

Tačiau jie randa „išeitį“ – pradeda vaikščioti pas gydytojus. Tada atsiranda ir užimtumas, ir galimybė pabendrauti su kitais pensininkais bei gydytojais. Dėl to tiek daug senų žmonių sėdi poliklinikose ir „kamuoja“ medikus.

Dar norėčiau pridurti, kad mūsų visuomenėje seno žmogaus vaidmuo yra labai prastas. Jis nėra nei pagarboje, nei dėmesio centre –  tarsi nurašytas. Galbūt ši situacija kiek geresnė Azijoje ar musulmonų kraštuose, tačiau pas mus ji tikrai prasta. Ir suprantama, kodėl. Senas žmogus anksčiau buvo vertinamas, nes perduodavo savo patirtį, tačiau šiandien progresas, kompiuterinės technologijos taip greitai kinta, kad būdamas 30-ties tu jau gali būti per senas, norėdamas įsidarbinti su tuo susijusioje srityje. Taip pat nebeaktualus ir finansinis senų žmonių palikimas, nes jauni žmonės uždirba pakankamai, tad tėvų parama jiems tampa nebe tokia svarbi. Nebėra ir tos sistemos, kai seneliai rūpindavosi anūkais. Taigi, senų žmonių reikšmė sumenko ir čia.

Apibendrinant, sendami žmonės daug praranda, bet, atrodo, nieko neįgyja. Jie tampa tarsi nematomi ir tokius juos bandoma padaryti. Taigi pačiam senam žmogui reikia susigalvoti, kaip tapti laimingam ir vertingam, nes niekas iš šalies jam to nesiūlo.

Nepaisant to, kad visuomenė senėja ir joje daugėja senų žmonių…

Taip, tačiau paradoksalu, kad vis labiau klesti jauno žmogaus kultas. Stengiamasi vis jauniau atrodyti. Nors išminties žmogus įgyja tik sendamas, bet tą nelabai kas vertina. Vyrauja įsitikinimas, kad senas žmogus – tai piktas, sukvailėjęs, suvaikėjęs pensininkas.

Mokslininkai išskyrė keturis senų žmonių tipus. Pirmasis – išmintingi, sveiki senukai; antrasis – piktieji; trečiasis – vaikiški, kurie tampa našta visiems; ir ketvirtas – tie, kurie visais būdais stengiasi išlikti jauni, tačiau jau nebe sveikąja prasme. Pastarieji vos ne iki mirties laikosi darbe, neleidžia sau nė pasidžiaugti pensijos privalumais, bando visaip gražintis arba bendrauti tik su jaunais žmonėmis.

Vis dėlto, kalbant apie „piktuosius“ ir „vaikiškuosius“ senukus, ar tai nėra itin susiję su senatviniais fiziniais, smegenų pakitimais, kaip antai, Alzheimerio liga, ir čia jau ne kažin ką pakeisi?

Aišku, fiziologiniai pakitimai turi įtaką, tačiau, kita vertus, piktumas yra labai susijęs su bejėgiškumu. Kai žmogus yra silpnas, jis darosi įtarus – kad jį nori pažeminti, nuskriausti. Piktumui įtaką daro ir vertės praradimas. Tarkime, buvai gydytoja, o dabar tik kažkokia močiutė. Taigi, atrodo, jei pakritikuosi kitą, įgysi savotiškos vertės. Taip pat seni žmonės būna pikti dar ir dėl to, jog tikisi atpildo: štai aš visą gyvenimą dirbau, o dabar jūs man turite duoti. Bet realybė yra tokia, ir visi žino, kad kitaip nebus. Tačiau tu jau nuo pat pensijos pradžios gali imti jaustis „teisus“ ir pykti iki pat gyvenimo galo. Taip pat kai kurie seni žmonės pyksta iš pavydo jauniems, kad šiems esą kur kas lengviau gyventi, negu buvo jiems jaunystėje.

Taigi, vieni senatvėje piktėja, kiti darosi apatiški, treti nerimastingi, ketvirti tampa itin įsijautrinę, įžeidūs – charakterio blogėjimas pasireiškia įvairiais būdais.

Kalbant apie kognityvinius gebėjimus, senstant iš tiesų kai kas keičiasi. Pavyzdžiui, žmogus nebegali manipuliuoti itin dideliais informacijos kiekiais, silpsta mechaninė atmintis, tačiau prasminė atmintis neblogėja. Senas žmogus, jei nori, įsigilina ir supranta taip pat kaip jaunas, tik jam reikia daugiau laiko. Taip pat senstant lėtėja reakcija – štai kodėl informacinių technologijų įmonės nenori priimti vyresnių žmonių.

Tačiau esama keleto dalykų, kurie ir senstant nekinta. Pavyzdžiui, verbaliniai sugebėjimai.

O žodynas galbūt netgi plečiasi?

Iš tiesų iki 70-ties metų žmogaus žinios didėja. Galbūt dėl to ir nelabai pageidaujami jauni politikai. Arba 70-metis gydytojas galbūt ir ne taip greitai galvoja kaip jaunas, tačiau jo patirtis kur kas didesnė.

Taip pat su amžiumi nemažėja ir žmogaus kūrybiškumas. Senstant kognityviniai gebėjimai mažėja arba išlieka beveik nepakitę, priklausomai nuo asmeninės motyvacijos. Dalis pagyvenusių žmonių nebenori mąstyti – jau visko prisiskaičiau, viską žinau – pakaks.

O galbūt tai kaip tik savotiška išmintis?

Ne visai. Tokie žmonės tiesiog nebenori tobulėti, išmokti ko nors naujo. Juos nervina naujosios technologijos, kompiuteriai. Tačiau stabdant savo protinę veiklą, skatinamas senėjimo procesas. O jei vyresnio amžiaus žmogus randa tai, ką dar galėtų išmokti, jis ir nesensta. Dėl to psichologai ir socialiniai darbuotojai seniems žmonėms dabar siūlo tiek prasmingų veiklų. Jos senjorams puikiai sekasi – tiek tapyti, tiek gaminti gurmaniškus patiekalus. Tik bėda, kad senus žmones labai sunku prikalbinti to imtis. Tada juos reikia motyvuoti. Pavyzdžiui, praktiniu aspektu – išmokus kažką daryti pačiam, už tai nereikės mokėti pinigų. Motyvuoti gali ir jaunystės svajonė arba gera, smagi bendraamžių kompanija.

Įprastai senatvė mums labiau susijusi su įvairiais trūkumais. Tačiau vis dėlto gal joje esama ir tam tikrų privalumų?

Su amžiumi žmogus geriau toleruoja vienatvę, yra išmintingesnis.

Vis dėlto kas ta išmintis? Kaip ją būtų galima apibūdinti?

Išmintį galima apibūdinti kaip aukšto lygio patirtinių žinių sistemą, kuria remdamasis žmogus arba pats gali ką nors labai tiksliai nuspręsti, arba labai tikslų patarimą duoti kitam. Be to, tose žiniose esama ir proto, ir gerumo. Jos yra „jausmingos“ bei aprėpia egzistencinius klausimus. Tad jei senas žmogus iš tiesų yra išmintingas, visada atsiras tokių, kurie norės gauti jo patarimą.

Grįžtant prie senatvės privalumų – tai ir ypatingas ramybės jausmas. Teko sutikti aštuoniasdešimtmečių, spinduliuojančių nepaprasta ramybe. Jiems nebereikia niekam nieko įrodinėti. Man paliko gilų įspūdi dokumentinis filmas „Amžinai stilingos“ – apie moteris, vyresnes nei 60-ties. Taigi, viena aštuoniasdešimtmetė ten ištarė frazę, jog tik būdama tokio amžiaus ji iš tiesų pasijuto savimi. Pasirodo, anksčiau ji nebuvo patyrusi tokio laimės, ramybės, susitaikymo su savimi jausmo.

Kai kurie seni žmonės būna ir nepaprastai geri. Jie nori kitam atiduoti ir tą savo varganą „kapeiką“, ir nesiskundžia, nors tikrai turėtų kuo, tačiau prašo, kad verčiau jam papasakotum apie save. Man tokių žmonių taip pat teko sutikti. Ir jei geras, altruistiškas yra keturiasdešimtmetis, tai aštuoniasdešimtmečio gerumas yra dar ypatingesnis, persmelktas išminties ir ramybės.

Mano manymu, dar vienas senatvės privalumas, kad kai kurie seni sveiki žmonės iš tiesų geba būti čia ir dabar. Jie jau negalvoja, kad reikia dar kažkur nubėgti, kažką nuveikti, tačiau tiesiog būna, mėgaujasi, stebi aplinką, geriau pajunta. Taigi, būtent senatvė tam ir gali suteikti sąlygas.

Seni žmonės taip pat turi artimesnį santykį su gamta ir gyvūnais.

Kad senatvė būtų laiminga, labai svarbu, kad žmogus gebėtų atsiriboti nuo fizinio skausmo, diskomforto, išmoktų ramiai ištverti savo negalavimus. Taip pat reikia išmokti susitaikyti su praradimais, iš pradžių – grožio, galios, vėliau – artimų žmonių. Ir jeigu senam žmogui tai nepavyksta, tuomet jis kamuojasi, tačiau priešingu atveju – pasiekia ypatingą dvasinės ramybės būseną.

Kai kurie seni žmonės geba ne užstrigti praeities prisiminimuose ir jos ilgėtis, gailėtis, bet jais džiaugtis, skanauti. Tai vėlgi – senatvės privalumas.

Tačiau kaip visa tai išvystyti, pasiekti?

Iš tiesų jaunesniame amžiuje negalime to pasiekti, išvystyti, nes nesame susidūrę su tokia būtinybe. Kaipgi džiaugtis praeities prisiminimais, jei dabartis yra gera? Kaip išmokti toleruoti skausmą, jei nieko neskauda? Taigi šiuo atžvilgiu seni žmonės yra daug stipresni nei jauni.

Vis dėlto, kad gilioje senatvėje žmogus jaustųsi gerai, jis turi turėti draugų. Jei jų turi 15, penkiems mirus dar lieka dešimt. O senam žmogui į širdį įsileisti naują draugą labai sunku. Taip pat labai svarbu, kad senas žmogus nuolat bendrautų, kalbėtų. Tos močiutės, kurios iš ryto paima telefoną, o jį padeda tik vakare, elgiasi labai teisingai ir ilgai gyvena. Taip pat svarbus artimas ryšys su vaikais, tačiau be priklausomybės. Kad vaikai gyventų arti, būtų prieinami, bet ne po vienu stogu, nes tada prasideda kančios ir karai.

Skaičiau apie vieną eksperimentą. Senelių namuose vienai grupei buvo suteiktos neribotos laisvės – perstumdyti baldus, perdažyti sienas, kviestis svečių, o kitai grupei pasiūlyta visokeriopa medicininė priežiūra bei kita pagalba. Po keleto mėnesių senukų buvo paklausta apie pasitenkinimą gyvenimu. Pirmojoje grupėje patenkinti gyvenimu jautėsi pusė, o antrojoje – trečdalis. Be kita ko, antrosios grupės senukai tapo labai įkyrūs, nuolat kreipdavosi pagalbos. Vadinasi, yra geriau, kai senas žmogus pats turi galimybių, nei juo itin rūpinamasi.

Taip pat senatvėje labai svarbus ir fizinis judėjimas, kuris pagerina netgi sveikimą nuo ligų. Buvo tiriami vėžiu sergantys prancūzai. Pasirodo, tie, kurie turėjo tarnų, sveiko prasčiau. Vadinasi, senatvėje geriau pačiam nusivalyti dulkes, išsišluostyti grindis, nei tai perleisti kitam. Nes net nedidelis judesys yra labai naudingas.

O ar nepasitaiko, kad, priešingai, sendamas žmogus tampa psichologiškai jaunesnis, nei buvo anksčiau?

Manau, kad jei žmogus išsprendžia savo vidines problemas, jis gali tapti psichologiškai jaunesnis. Aš ir pati tą pastebiu, dirbdama su klientais. Žmogus gyvena savo nykų gyvenimą, nieko nenori, o psichoterapijoje pradeda atsigauti, viskuo domėtis ir pan. Taigi, būdamas 30-ties žmogus buvo visiškai apatiškas, o atsigavęs ir būdamas 40-ties jis netgi pradeda geriau atrodyti ir tampa psichologiškai jaunesnis. Psichologinė jaunystė nepriklauso nuo amžiaus, o nuo to, kiek susigaudai savyje ir nori tobulėti. Tad jei tobulėti pradėjai būdamas 60-ties – piešti, rašyti eilėraščius – iš tiesų gali tapti psichologiškai jaunesnis, nei buvai anksčiau.

Tad kada reikėtų susirūpinti savo psichologine jaunyste, kad senatvė neužkluptų netikėtai?

Kuo anksčiau, tuo geriau. Nuo pat ankstyvo senėjimo pradžios – t. y. to momento, kai ėmei skaičiuoti laiką, kiek tau liko gyventi. Taip pat labai svarbu galvoti ir kalbėti apie senatvę – kad tai nebūtų tabu. Be to, pat reikia ir mobilizuotis. Matai, kad kūnas jau sensta, vadinasi, gali pajudėti pirmyn psichologiškai, susimąstyti apie savo sielą, nes kūnas kuo toliau, tuo labiau prastės.

Tačiau galbūt reikėtų stiprinti ir kūną, sportuoti?

Taip. Kita vertus, reikia ir suvokti, kad kūnas vis tiek pasens ir numirs. Taigi, labiau reikia rūpintis psichologine, sielos sveikata, taip pat turėti troškimų, gerų stiprių jausmų savo artimui, susirasti sau iššūkių, mokytis ir tobulėti. Reikia judėti – tiek dvasiškai, tiek emociškai, tiek intelektualiai, nes kol judi, tol esi gyvas, o kai sustoji – pradedi senti.

Straipsnis  publikuotas: bernardinai.lt

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info
Foto: Nick Dolding/Corbis

loading...