Svetimoje šalyje jaučiuosi nepilnavertė0 (0)
Klausimas:
Esu studentė,šiuo metu studijuoju užsienyje. Susidūriau su gana kėblia situacija ir tai mane vargina jau gana ilgą laiką. Praėjus 7 mėnesiams svetimoje šalyje vis dar jaučiuosi nepilnavertė, ne savo vietoje. Kamuoja mintys, kad turiu grįžti į Lietuvą, taip pat labai ilgiuosi artimų žmonių. Atrodo, kad Lietuvoje palikau dalį savęs ir baisu, kai aplinkiniai studentai iš Lietuvos teigia, jog jie jau integravosi visais atžvilgiais ir Lietuvon norėtų grįžti nebent atostogoms. O aš jaučiuosi visiškai priešingai, atrodo, kad su kiekviena diena darosi vis prasčiau ir prasčiau. Tačiau nežinau kaip apsispręsti, nes gaila mesti mokslus čia, nors tai tik vienintelis dalykas, kuriame jaučiuosi pilnavertė – studijos. Vis galvoju apie mokslą Lietuvoje, tačiau neduoda ramybės mintis, kad būsiu praleidusi visus metus „šuniui ant uodegos”. Arba kad pasimokiusi Lietuvoje suprasiu, jog man užsienyje buvo geriau, tuomet grąušiu save dar labiau ir visos durys bus užvertos. Taip pat turiu finansinių problemų, esu išlaikoma tėvų, nes niekaip negaliu rasti darbo „ne pilnai darbo dienai”, o tėvų finansinės galimybės taip pat ribotos. Tai dar vienas stimulas grįžti atgal. Žinau, jog tėvai dėl to turi atsisakyti tam tikrų patogumų, tėvai yra nuolatinėje įtampoje, nors man to nesako. Todėl jau ilgą laiką esu blaškoma dviejų pasirinkimų: palengvinti savo ir tėvų psichologinę naštą dabar, tačiau padėti didelį klaustuką ateičiai, ar kankinti save, tačiau užsitikrinti aiškias ateities perspektyvas. Labai prašau padėti. Dėkoju iš anksto.
Atsakymas:
Ačiū, kad daliniesi savo problema. Skaitant laišką galima jausti pasimetimą, abejojimą ir įvairias mintis, kurios sukasi Tavo galvoje dabartiniu gyvenimo laikotarpiu. Keli pagrindinį klausimą: mesti mokslus užsienyje ir grįžti į Lietuvą ar ne.
Kaip galima suprasti iš laiško, pagrindinė problema – neprisitaikymas užsienyje. Pati labai konkrečiai šią problemą ir įvardini: ,,ilgą laiką esu blaškoma dviejų pasirinkimų: palengvinti savo ir tėvų psichologinę naštą dabar, tačiau padėti didelį klaustuką ateičiai, ar kankinti save, tačiau užsitikrinti aiškias ateities perspektyvas“.
Jaučiami Tavo bandymai analizuoti situaciją, svarstai „Kas būtų, jeigu…”. Jeigu mestumei studijas ir grįžtumei į Lietuvą, kas būtų jeigu pasiliktumei. Analizuodama remiesi savo jausmais, atsižvelgi į tėvus. Tikėtina, kad taip modeliuojant įmanomas variacijas gali realiau įsijauti į situaciją ir tiksliau įvertinti kiekvieno pasirinkimo pliusus ir minusus.
Ko gero, racionaliausia, visų pirma, būtų savęs paklausti: koks mano tikslas? Svarbu ir pats ateities įsivaizdavimas. Būtų galima pabandyti sąžiningai sau atsakyti: kaip aš įsivaizduoju savo po penkerių ar dešimties metų? Kuris pasirinkimo variantas, tikėtina, kad labiau leis man įgyvendinti užsibrėžtus tikslus?
Taip pat skaitant Tavo laišką, man kilo dar viena mintis. Kas vis dėlto labiausia lemia tokią savijautą, kaip tu apibūdini? Būtent kokios priežastys galėtų sąlygoti, kad sunkiai prisitaikai naujoje aplinkoje?
Esi motyvuota spręsti iškilusius sunkumus, analizuoji situacijas, nebijai žvelgti į ateitį. Labai tikiuosi, jog laiške iškelti klausimai ir pamąstymai leis surasti tinkamiausią sprendimą…
Linkiu sėkmės!
Psichologė Rasa Baležentytė
Praktiškai identišką situaciją turėjau ir aš. . . aš pasirinkau gryžti namo. .gryžau ir nepasigailėjau, dabar turiu gera, perspektyvų darbą pagal specialybę. Panašu jog esi protinga mergina, tad patariu klausyti širdies, negyvenk ateitimi, gyvenk dabartimi ir daryk taio, kad dabar butum laiminga, o ateityje viskas susiklostys taip kaip turi būti
Kai yra persipynusios kelios problemos, aš jas labiausiai mėgstu spręsti atskirdama ir atskirai svarstydama kiekvieną iš jų. O po grįžtu prie bendro paveikslo, tik jau geriau žinodama,ką man reiškia kiekvienas akmenėlis pintinėje. Tau irgi siūlyčiau pirmiau išsiskaidyti į atskirus klausimus, ir atsakyti į kiekvieną iš jų atskirai, tarsi kitos dėlionės dalys laikinai nei neegzistuotų. Tavo atveju išskirčiau tokius klausimus: Ar man patinka mokslai? Ir priešingą – jei man mokslai Lietuvoje patiks mažiau, ką man tai reikš? Toliau. Kaip mane veikia tai, kad tėvai aukojasi dėl manęs? Ar jausčiausi taip pat, jei mokslai būtų Lietuvoje, tačiau tėvai aukotųsi tiek pat? Ar žinau, ko jie priversti atsisakyti dėl to, kad paremtų mane? Ar jie tai sau kaip nors kompensuoja? Ar juos tenkina tai, kaip jie kompensuoja? Ar aš galiu jiems kaip nors atsilyginti būdama čia ir dabar, kai nesijausčiau skolinga? Jei skola prieš tėvus dingtų, ar čia jausčiausi visai kitaip? Žygiuojam toliau, kodėl čia jaučiuosi blogai? Trūksta draugų? Blogai susikalbu tos šalies kalba? Ką turėjau Lietuvoje tokio, ko čia nebeturiu, ir ko man labiausiai trūksta? Jei galėčiau laisvai susikalbėti ta kalba (ar bent tris vakarus per savaitę galėčiau leisti laiką su draugais, ir t.t.), ar pradėčiau čia jaustis gerai? Ar turėjau tokią pačią problemą Lietuvoje? Gal nėra skirtumo realiai, kur ją spręsiu – čia ar Lietuvoje? Sėkmės. Po to bendras paveikslas matysis aiškiau ;)