Šviesi galva

0

Šviesių galvų – tikrąja šio žodžio prasme šviesių – mažai. Be abejo, yra žmonių, pavyzdžiui, mokslo sferoje, kurie racionaliai, aiškiai mąsto apie daugelį dalykų. Tačiau šitas mokslinis aiškumas yra grįstas abstrakčiomis sąvokomis. Visi dalykai, apie kuriuos tik ima kalbėti kuris nors mokslas, įgauna abstraktų pobūdį, o abstrakčios sąvokos visada aiškios nes nesugeba ginčytis, keistis, elgtis neprognozuojamai, nėra gyvos; 1980-ųjų Paryžiaus ruduo, nuotraukose, visada bus 1980-ųjų Paryžiaus ruduo, nors pats Paryžius bus jau seniai pasikeitęs, o ir buvo nebūtinai ar ne visai toks, kaip tose nuotraukose. Taigi, mokslo aiškumas slypi ne tiek mokslininkų galvose, kiek daiktų, apie kuriuos jie kalba supaprastinime.

O štai konkreti gyva realybė, kuri visada vienintelė ir nepakartojama, yra nepaprastai sujaukta, neįžvelgiama. Tiktai tą, kuris sugeba gerai orientuotis, kuris po išoriniu chaosu užčiuopia slaptąją gyvosios realybės akimirkos esmę – žodžiu, tik tą, kuris gyvenime neapsimeta, iš tikrųjų galima laikyti šviesiu protu.

Apsidairykite aplinkui ir pamatysite, kaip žmonės nesiorientuoja gyvenime: jie klaidžioja it sapnuodami, vedami geros ar blogos lemties, ir neturi nė mažiausio supratimo, kas su jais darosi. Jie su pasitikėjimu kalba apie save ir aplinkinį pasaulį, tarsi būtų kupini puikiausių idėjų. Tačiau, netgi paviršutiniškai apžvelgę jų idėjas, pamatysime, kad jos visiškai neatspindi tikrovės; o jeigu gribštelėsime giliau, tai įsitikinsime, kad jie nė nebando priartėti prie tikrovės. Atvirkščiai, idėjos jiems trukdo, it žirgui akidangčiai, matyti realųjį pasaulį, savo pačių gyvenimą.

Gyvenimas – tai chaosas, kuriame klydinėja žmogus. Žmogus tai jaučia, bet bijo akis į akį susitikti su baisia tikrove, tad bando pridengti ją fantazijos šydu, kad viskas taptu aišku ir paprasta. Jo nejaudina, kad visos tos “idėjos” gali būti klaidingos, juk jos tik apkasai, kuriuose pasislepiama nuo gyvenimo, tik bjauri kaukė realybei išgąsdinti.

Šviesaus proto žmogus tas, kuris, atsikratęs šių fantastiškiausių “idėjų”, žiūri gyvenimui tiesiai į akis, kuris supranta, kad gyvenimas – tai nuolatinė abejonė ir kad jis pats – pasiklydęs. Kadangi tai tikra tiesa, nes gyventi – tai klaidžioti, todėl tas, kuris šią tiesą supranta, jau stovi ant tvirto pagrindo – jau pradeda atrasti save, suvokti tikrąją gyvenimo realybę. Instinktyviai, tarsi skęstantis, jis karštligiškai dairysis, už ko čia nusitvėrus, ir šis tragiškas, tiesmukas, tačiau deramas požiūris (juk kalbama apie išsigelbėjimą) padės jam įveikti savo gyvenimo chaosą.

Vienintelės tikros ir yra šitos skęstančiojo idėjos. Visa kita – retorika, poza, banalus farsas. Tas, kuris išties nesijaučia pasimetęs, tas save jau praradęs, kitaip sakant, jis niekada savęs nebeatras, niekada nesusitiks su tikrąją realybe, nes manys jau viską žinantis, atradęs, supratęs.

Pagal: José Ortega y Gassetas (1993). Masių sukilimas. 179-181 psl.
Iliustracija: Yousef Al Nasser / unsplash.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here