Tėvai šaiposi, mėtydami frazes apie vestuves ir nekaltumą

tevai-vaikaiKlausimas:

Sveiki,
Nuo tada, kai neįstojau į aukštąją, po vidurinės baigimo – gyvenu vidinėje sumaištyje. Atrodo, kad viskas ko griebiuosi – slysta iš rankų. Labai sunkiai išgyvenu tai, ir stengiuosi „kabintis“, tačiau atrodo, kad žengiu du žingsnius į priekį ir po to sugrįžtu atgal tris… Nors man jau 22 m., gyvenu vis dar su tėvais kaime netoli didmiesčio, tačiau tarp manęs ir tėvų yra labai didelis amžiaus tarpas, todėl atrodo, kad nesusikalbam. Draugavau su vaikinu, mylėjom vienas kitą, tačiau kai jis užsiminė apie gyvenimą kartu – aš tiesiog sustingdavau, ir neturėdavau ką pasakyti, nes pirma mintis „o ką tėvai pasakys“. Norėjau rimtų santykių ir įsipareigojimų, tačiau tėvai buvo visiškai prieš. Kol draugavau, tėvai nuolat klausinėdavo ar mylimės, tada pradėdavo šaukti, kad mano vaikų neaugins, išvadindavo visokiais žodžiais. Jie labai senamadiški ir vis prikaišioja, kad jų laikais taip nebūdavo, kad užtrauksiu jiems gėdą ir negarbę (aišku, jie teisinasi, sakydami, kad nori tik gero). O dabar šaiposi, mėtydami frazes apie vestuves ir nekaltumą. Aš nesuprantu ko jie nori? Ir kodėl jie taip elgiasi? Jaučiuosi užspęsta ir sugniuždyta. Uždaryta kažkokiam kalėjime. Praeitą rudenį vos nenušokau nuo tilto, nes jau nusibodo viskas, bet supratau, kad tai nieko nebūtų pakeitę ir nuteikiau save, kad esu stipresnė, kad galiu kabintis į gyvenimą, kad galiu bent jau pabandyti stengtis. Tokia motyvacija padėjo, tačiau… Nebenoriu nieko. Niekur neinu ir nebendrauju. Su vaikinu draugystę nutraukiau. Stengiuosi kažkaip prasiblaškyti, noriu rimtų santykiu ir įsipareigojimų, tačiau bijau naujų pažinčių ir draugysčių, nes.. žinau, kad tėvai bus nusistatę prieš bet kokiu atveju, ir tai mane stabdo. O dar ta mintis, kad neturiu aukštojo išsilavinimo, kad jau treti metai niekur neįstoju (į mokamą vietą negaliu sau leisti). Tiesiog viskas susikrovė į krūvą. Tai mane gniuždo. Jau net nekalbu kiek naktų nemiegojau, nes jos buvo praverktos. Kai bandau pasikalbėti su jais – jausmas, kad bendraučiau su siena. Jie nesiklauso arba pasako, kad nieko nesuprantu ir prasideda barniai, rėkimai, šauksmai. Esu labai jautri, vos tik koks žodis, iš kart į ašaras. Moku pakovot dėl savęs, tačiau girdėti iš man brangiausių žmonių blogas nuomones ir pan. – labai sunku. Labai norėčiau išsikraustyti iš tėvų namų, tačiau tikrai nesugebėsiu išsilaikyti pati, nors ir turiu darbą, tačiau darbas nepastovus… O galbūt tik pati nuteikiu taip save? Patarkite, kaip man elgtis ir ką daryti su tokiu psichologiniu teroru? Dėkoju. Jūratė (v. pakeistas).

Atsakymas:

Labas, Jūrate,

Ačiū, kad parašei. Tavo laiške jaučiu daug skausmo, nusivylimo dabartine gyvenimo situacija. Perskaičius tavo laišką taip norisi, kad kuo greičiau pasibaigtų tavo vidinė sumaištis. Atrodo, kad gyveni gyvenimą ne tokį, kokio norėtum. Gera žinia ta, kad nuo tavęs labai daug kas priklauso. Jūrate, tu esi suaugusi, protinga ir labai stipri mergina, tiek daug sunkumų dabar šiuo metu susikrovė, o tu sugebi apie visa tai kalbėti, ir matau kaip nori viską išspręsti.

Skaudu, kad artimiausi žmonės nepritarė tavo kuriamiems santykiams su mylimu vaikinu. Ir kad, kaip sakai, neįmanoma su jais ramiai apie tai pasikalbėti. Skaitant laišką iškyla klausimas, ar jie nenori tavęs matyti draugaujant su vaikinais, ar tiesiog bijo, kad nepastotum būdama nesusituokus? Rašai, kad nesupranti tėvų elgesio. Neabejoju, kad tėvai nori tau gero, bet tai parodo nesuprantamu ir skausmingu tau būdu – šaukimas, visokių žodžių vadinimas, sakymas, kad jiems užtrauksi gėdą, kad nieko nesupranti, nesiklausymas ir pan. Tokia brangiausių žmonių reakcija skaudina.

Įdomu, gal yra kažkoks draugystės su vaikinais būdas, priimtinas tavo tėvams? Iš tavo laiško atrodo, kad tėvai tave apriboja, nori kontroliuoti, galbūt jie mano, kad dar nesugebi savimi pasirūpinti? Gal bijo, kad būsi įskaudinta?

Rašai, kad jautiesi lyg kalėjime. Jūrate, kad pasiektum laisvę, turi visiškai prisiimti atsakomybę už save. Tai atsakingumas už savo gyvenimą, savo veiksmus, sprendimus, planus ir jų įgyvendinimą. Tiek už pasiekimus, tiek už klaidas taip pat reikia atsakyti.

Laisvė – ne tik darymas ką nori, bet ir labai didelė atsakomybė už savo veiksmus.
Pagalvok, kaip galėtum po truputį emociškai nuo tėvų atitolti, tapti labiau savarankiška, atsakinga visiškai už save ir savo gyvenimo sprendimus.

Džiaugiuosi, kad turi tikslus gyvenime, ir žinai, kas galėtų padaryti tavo gyvenimą laimingesnį.
Iš tavo laiško išrašysiu tavo norus:
– gyventi ramiai (o ne vidinėje sumaištyje)
– jaustis laisvai (o ne lyg kalėjime)
– turėti  aukštąjį išsilavinimą
– išsikraustyti iš tėvų namų
– išlaikyti save
– turėti rimtų santykių ir įsipareigojimų

Pirmi du norai galėtų būti tavo paskatinimas įgyvendinti kitus. Tavo siekiamybės. Čia tik pavyzdys. Siūlau tau apgalvoti ir susirašyti tikslus, kuriuos norėtum pasiekti. Pasižymėk, kuriuos pavyktų greičiau įgyvendinti, o kuriems prireiks daugiau laiko. Vis pasižiūrėdama į sąrašą prisiminsi, ką konkrečiai turi nuveikti, kad viską pasiektum. Gal būt kas nors tau galėtų padėti kai kuriuos tikslus įgyvendinti? Kartais dviese mąstant atsiranda daugiau sprendimo variantų.

Linkiu nepasiduoti ir nors mažais žingsneliais, bet ryžtingais žingsniuoti į rytojų.
Tikiu, kad gali laisvai ir įdomiai gyventi – taip, kaip tu nori. Gyvenimo svajonių, tikslų įgyvendinimas prie to priartina.

Psichologė Aistė Padlipskaitė
www.psichologokonsultacijos.eu

Share Button

You may also like...

5 Responses

  1. dia says:

    susirask darbą(normalu), išsikraustyk iš tėvu, tapsi savarankiška. kai atsistosi “ant koju” financiškai ir morališkai, tada galėsi ir apie studijas pagalvoti. nes paskaičius tavo laišką, tiesiog juokas ima. verkšlena 2ė metu pana dėl tokiu nesąmonių, primeni kažkokia žele, apgailėtina padarą, kuris užuot rimtai ką nors dares tik inkščia ir saves gailisi. nepyk, kad šiurkščiai pakalbėjau, bet pyktis ima paskaičius, nejau nori ,kad viskas ant lekštutės būtų padėta ? na ir kad neistojai ? būtum istojus, pabaigus o po studijų verkšlenus, kad darbo nerandi… vėl blogai. gyvenime nebūna viskas kaip nori, turi dėl svajonių pakovoti. baigiau

  2. dia says:

    prašom leisti mano komentarą, kartais juk reikia gero smūgio, kad atsitokėtum :)

  3. tu ne viena says:

    Kai bus sunku ir neturėsi šalia žmogaus, paskambink į Jaunimo liniją. Ten budi savanoriai, pasiruošę išklausyti ir pabūti kartu sunkią minutę: 8 800 28888

  4. vdas says:

    Matote, Jūrate, visai gali būti, jog tėvai tik jumis tepasitiki, nors gal atrodo ir kitaip. Nenustebintų, jei dažnokai primenama (ir primetama) jog kažkas jais turės pasirūpinti, atnešti vandens, vaistų ir t.t. senatvėje. Ir kas gi daugiau? Svetimas kas? Taip nėra plane, taip seniau nebūdavo. Bet nenusiminkite, jug tai jūsų valia jais tinkamai pasirūpinti, t.y. jie tam tikra prasme nuo jūsų priklausomi ir dėlto gali net nesąmoningai stengtis sukliudyti bet kokiam skrydžiui iš namų lizdo – vedyboms, pavasariniams romansams, studijoms, darbui užsienyje. Ką šioje vietoje galima padaryti kitaip? Pirmiausia, priimti tai kaip yra, neskubant priešintis jų valiai, neskubant palūžti dvasia. Stebėkite tarytum iš šono tuos subtilius timptelėjimus pamanipuliavimus garbe, sveikata, menkinant ką sugebate padaryti už namo tvoros (darbas, mokslai, meilė). Nesiginčykite tai niekada neatneš pokyčių. Tam reikia naujų svarių argumentų, antraip plokštelė vėl gros nuo pradžių pažįstamą melodiją.

    Įdomu, jog sureikšminate studijas, bet neminite ko tikitės jas baigus. Daug kas stoja dėl to, kad su diplomu, susrastų gerą darbą ir susikurtų savarankišką gyvenimą, gerbūvį (paskolos, mašinos, kelionės, savi namai). Jūs daug ką jau turite, t.y. pagal planą tėvų namai – jūsų namai, tėvų žemės – jūsų žemės ir visi priklausiniai, nors šito turbūt nejaučiate ir niekur neminite – jūs nesijaučiate kokia turtinga jau esate. Ok. Pasiskaičiuokite.. O tada keiskite savo aplinką – po truputį pradėkite nuo savo kambario su naujais baldais, tapetais ir t.t. Tai nekainuoja tiek, kiek studijos. Po to keiskite svetainę, virtuvę – baldai, buitinė technika, užuolaidos – nesiteisinkite kaltai, sakykite, kad jums taip patogiau, kad taip reikia ir norite čia gyventi, bet va, tam tikras taisykles (daiktų pagalba) nustatote jūs, savo valia. Pradėkite pamažu, pasipasakokite, pasikartokite ir vėl persipasakokite, kaip trokštate naujų užuolaidų, mikrobangės ar kt. O kai dirva paruošta – veikite.
    Linkiu tik laimės.

  5. praeivė says:

    nesuprantu kodėl toks aukštojo mokslo sureikšminimas? ypač kaip pasakoma, kad jau tris metus niekur neįstojama. Ne į kokia nors mediciną, politiką ar fiziką, o niekur. tėvų spaudimas įstoti į aukštąją? jei nesugebama įstoti nebus sugebama ir normaliai mokytis, išsilaikyti nemokamoje vietoje (dabar ne 2006-ji su 500lt semestrui nebeprasisuksi), parašyti baigiamąjį darbą. yra begalė sričių kur turint profesinį išsilavinimą galima turėti stabilias ir geras pajamas ir dažnai geresnes nei baigus istoriją, politiką, filologiją ir pan. “aukštojoje”. svarbiausia negyventi svetimais scenarijais, kurie dažnai yra gerokai pasenę.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.