Tamsioji gyvenimo pusė

0 (0)

Jūs prisim[enat] anuos laikus, kai … užsisklęsdavot namuose ir gyvendavot kaip šeškai. Štai tuomet jūsų sielose im­davo dėtis tokie dalykai, kurių nėra kaip pavadinti ir paaiškinti.

Darganos, migla, prieblanda, ištežę, zmenkantys daiktų kon­tūrai ir veidų bruožai, ir taip kasdien, be pabaigos. Tiršta drėg­na naktis paskui, rodos, brėkšta, bet štai jau diena, o vis dar tebebrėkšta. Pliki špižiniai medžių kamienai panirę į rūką, šla­pios šakos styro it senovinis miškas jūros dugne. Oras pritvin­kęs drėgmės, kuri mažyčiais lašeliais gula ant veidų ir rankų, sunkias pro odą į kraują — tylaus sunkaus pamišimo užkratas, beprotybės rašą. Jūs nebeįstengdavot atskirti, kas tikra, kas ne­tikra, kas susapnuota, o ko būta iš tiesų. Žiūrėk, kalbatės vie­nas su kitu, o paskui paaiškėja, kad iš tiesų šneka tik vienas, o kitas miega. Arba, būdavo, nubundat ir matot pačią vaikštant po kambarį, o paskui ji ištirpsta ore ir jūs pasisukę regit, kad ji ramiai guli šalia, lovoj, nė nepajudėjus nuo vakar vakaro.

Jūs buvot įpratę prie tokių dalykų, todėl net kai kas nors iš jūsų tikrai darydavo ką nederamo, šiurpaus, jūs ne visai tuo tikėdavot, žinojot, kaip dažnai akys ir ausys apgauna. Stebėtis reikia, kaip jūs vieni kitų neišpjovėt ar nesuluošinot. Negalė­dami pasitikėt nei ausim, nei akim, neįstengdami tinkamai orien­tuotis tikrovėj, skirt tikrų išorės daiktų nuo netikrų, jūs stengdavotės bent kokias gaires rast savyje pačiuose, patirti ką nors tikra, su kuo lygindamiesi ir ko prisilaikydami įstengtumėt kurį laiką gyvent nesibaimindami, jog pirštai, siekiantys duonos, sugniauš tuštumą.

Jums nuolatos reikėjo, kad kažkas jus pažadintų iš keisto miego, didesnio ir gilesnio negu paprastas žmogaus miegas, iš miego, panašaus į tą, kokiam nugrimzdęs buvo pasau­lis, kol tvėrėjas jo nepažadino, kol neįvedė tvarkos visuotiniam chaose, kur nebuvo nei kairės, nei dešinės, nei viršaus, nei apa­čios, kol jis neišjudino Saulės ir neprivertė jos suktis aplink Žemę, o šviesulius judėt deramu būdu, kol nesujungė Šviesos su Tamsą, gėrio su blogiu.

Vienintelis tikras dalykas, galintis pažadint jus iš tos merdėjimo būsenos, iš to snaudulio, gimdan­čio pabaisas, buvo skausmas, ir todėl jūs kankinot patys save ir vienas kitą, todėl smaigstydavot adata sau tarpupirščius. Tik skausmu buvo galima pasikliaut toj … tikrovėj, jis vie­nas buvo neabejotinas, jis vienas turėjo galios jus išjudint, su­teikt, noro gyventi toliau. Skausmas įsiūbuodavo gyvybines jūsų jėgas, jos ieškodavo kelio išsiveržt ir rasdavo jį, skausmas pažadindavo jūsų sąmonę, jūsų jausmus ir jūsų sąžinę. Jeigu ne jis, jus būtų apėmęs dar gilesnis pamišimas, kuris nepataisomai iškreiptų jūsų dvasią, ir jūs išvis jau daugiau nebepabustumėt. Vėliau jūs netgi ne visuomet prisimindavot ką darę.

Anapus jūsų uždarytų durų ir langinių visuomet dedasi įvy­kiai, kur kas reikšmingesni už viešai žinomus, įvykiai, apie ku­riuos jūs nemėgstat kalbėti. Ta tamsioji gyvenimo pusė, kad ir kokia smerktina ir pasibjaurėtina ji būtų, palaiko jūsų tikėjimą, jog tobula dorovė, nors ir sunkiai pasiekiama, egzistuoja iš tiesų.

Jūsų tikrasis gyvenimas toks panašus į tas įstatymais panaikin­tas šventes, kurias prisimindavo jūsų tėvai, į šventes, kurios apimdavo ištisus kaimus ir miestelius … į tas kone kruvinas laukines orgijas su velniškais šokiais, krau­jomaiša, su nežabotom aistrom, į šventes, po kurių gimdavo puspročiai vaikai, kvailiukai žvynuotom galvom, nes juos pra­dėdavo daugelis vyrų. Tos šventės labai padėdavo žmonėms pa­busti iš karštligiško miego, į kurį nugrimzta pasaulis.

Skaus­mingi geiduliai, viešpataujantys jūsų gyvenime, kūno ir dvasios kančios pažadindavo jus gyvenimui, kitaip jūs būtumėt užmiršę sėt ir pjaut, mylėt ir džiaugtis, išblaškydavo sapną, kokiam visą laiką skendi gyvūnai ir augalai, pažadindavo dvasią, iš naujo nuardavo ežią tarp jūsų sielos ir jūsų kūno.

Jūs įsitikinę, kad Paskutinis teismas bus pats didžiausias jūsų sukrėtimas, kuris vi­suotiniu skausmu persmelks pasaulį ir pažadins žmoniją iš mie­go šviesiam ir aktyviam gyvenimui per amžių amžius. Ir nebus tuomet nei nusikaltimų, nei pykčio, nei tamsybės, nei žemųjų aistrų, nei luošumo, žmogus nebebus žmogus, o bus nauja bū­tybė, kurios vardą žino tik viešpats, vedantis jus į tą didžiausią tikslą.

Visi jūs turit tos būtybės dalelę, tik bepročiai neturi, iš jų ji atimta, o pasaulis, pasiekęs Tikslą, visas bus nukaltas iš naujos medžiagos, pertvertas iš naujo.

Pasimėgavę tokia ateities vizija, jūs vėl leidotės prišiukšlin­tais praeities koridoriais, nuklotais atšokusiu tinku ir kalkių dulkėm.

Saulius Tomas Kondrotas (1985). „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą”, 1 dalis, 55-56 psl.
Iliustracija: Jenny Huang / Unsplash