Tapatybės krizė. Kas aš?
0 (0)

zmogus

Foto: Jake Ingle

Identitetas, arba trumpaiu – tapatybė. Psichologas E. Eriksonas tai apibūdino, kaip subjektyvų jausmą ir savęs įsivaizdavimą. Psichoterapeutas E. Spinelli tapatybę self aprašo, kaip per santykį su aplinkiniu pasauliu sužinotas žinias, įsitikinimus, bei nuomonę aie save. Kadangi santykis su pasauliu nuolatos kinta, taigi ir savęs apibrėžti galutinai ir nekintamai negalime. Galima būtų sakyti, kad aš esu esantis kitime. Kalbant apie tapatybę, anot Spinelli, reiktų naudoti ne daiktavardžius, o veiksmažodžius, nes žmogus yra nuolat tampantis.

Pirmą kartą perskaičius šias eilutes ir supratus, kad negaliu vienu sakiniu atsakyti į klausimą kas aš? Pasijutau pasimetęs. Dažnai manoma, kad tapatybės pamatas išliejamas paauglystėje – balso mutacijų, rūkymo ir didžiųjų eksperimentų eroje. Tačiau ir esant trisdešimties bei bandant atsakyti į tuos pačius paauglystėje sau užduotus klausimus, žodžiai negula į sakinius taip lengvai, kaip būtų galima tikėtis.

Sukurti save iš naujo arba sugriūti

Bėgiodamas žinau, kad esu bėgikas. Priskiriu save žmonių grupei, kurie kelis kartus per savaitę po darbų bėga ilgas distancijas, dalyvauja varžybose. Atitinku reikiamus požymius, vadinasi esu bėgikas, vyras, psichologas, mechanikas ar dar kažkas. Tokiu atveju, kai atitinkame reikalingus požymius viskas atrodo paprasta. Gyveni ir nekvaršini sau galvos. Tau aišku ką daryti. Esu mechanikas – dirbu su mašinomis, esu bėgikas, tai tris kartus per savaitę išbėgu pabėgioti. Aplinkiniams taip pat paprasta – na va, vėl bėgioti išėjo, ką padarysi – bėgikas juk. Taip prisitaikome ir pripratiname kitus prie savo rolių. Daugumai, taip pat ir man pačiam, aišku ką darau ir ko iš manęs galima tikėtis.

Anot E. Spinelli gyvename save nuolatos apibrėždami. Apibrėžiame save kaip tėvus, kaip statybinikus, vadybinikus, malonius, greitai susierzinančius ir visokius kitokius. Taip aplink save apsibraižome teritorijas, tarsi per vaikystės žaidimą skelbiu karą. Iš pradžių šios teritorijos mums nepažįstamos. Ėmus bėgioti, tapus bėgiku, kyla klausimas – tai koks gi aš bėgikas? Ir tada tyrinėju: aha, aš toks, kur bėga ilgas distancijas, nelabai greitas bet ištvermingas ir pan. Taip ribos tarp to koks esu ir koks nesu vis labiau aiškėja. Taip vis daugiau sužinau apie save. Tai gerai. Nes taip ramiau. Žinojimas kas esu, ką darau suteikia saugumo jausmą, apgaulingą stabilumo pojūtį, tikėjimą, kad galiu bent šiek tiek valdyti savo gyvenimą. Be to gali būti labai nesaugu ir gyventi ir sunku suprasti save ir kitus.

Sunkumai prasideda, kai kažkas gyvenime sudrebina šiuos pamatus. Kai pas mechaniką nebeateina klientai, kai greitai susierzinantis vis dažnaiu patenka į situacijas, kur reikia ramybės iš išbuvimo. O bėgikui šitas metas ateina, kai jis gauna rimtą traumą. Mechanikas susiduria su krize, kai pamato, kad ieškant kito darbo jo įgūdžiai nebereikalingi. Ūmiai reaguojantis sutrinka arba pyksta, kai turi ieškoti savyje kantrumo. Aš šį jausmą pajutau, kai po kojos traumos galvojau ką parašyti savo puslapio skiltyje apie mane. Šalia to, kad užsiimu psichologinėmis veiklomis buvo parašyta, kad aktyviai bėgioju. Gavus traumą ši mano asmenybės dalis pamažu tapo tarsi nebe mano. Ėmė tolti su kiekvienu apsilankymu pas gydytoją. Tai kas vyko su manimi, anksčiau aprašytu darbo netekusiu mechaniku ir nekantriu žmogumi iš, esmės yra tas pats. Mes iš naujo apsibraižėme savo asmenybę ir išgyvenome tapatybės krizę.

K.O. Polukordienė, psichologė, tyrinėjanti krizes ir jų išgyvenimą teigia, kad taip jau yra su krizėmis, kad jas išgyvenus ir integravus į save kylančius jausmus, suvokimus apie save ir aplinką galima prisitaikyti, sukurti save iš naujo ir gyventi toliau. Arba „sugriūti“ pasimesti ir užstrigti kažkurios savo dalies gedėjimo procese. Kai sėkmingai išgyvename krizę – arba atgaiviname apmirusią savo asmenybės sritį, arba paliekame ją kaip hobį.

Pavyzdžiui mechanikas pradeda dirbti vadybininku ir laisvalaikiu garaže taiso mašiną. Kitu atveju apmirusią savo asmenybės dalį imame ignoruoti ir neigti aš niekada nepykstu, nuo jos atsitoliname ir taip nuskriaudžiame save apribodami savo suvokimą apie save, negalėdami pasinaudoti kažkuria savo dalimi.

Aš esu viskas.
Я сам себе солнце и луна (grupė „Aukcion”) / Aš pats sau ir saulė ir mėnulis [vert.]

Viena, kai mechanikas pakeitęs specialybę „nustoja“ būti mechaniku arba bėgikas bėgiku. Tam pasitarnauja gydantis gedėjimo procesas. Paliūdime, papykstame, pasikalbame su pažįstamais ir dažniausiai susitaikome su realybe, su naujai brėžiamomis linijomis. Kas kita, kai tai liečia mūsų, kaip asmenybės apibrėžimą. Jei save pažįstate, kaip ūmiai reaguojantį, jums gali būti labai sunku priimti save kaip ramų ar atvirkščiai. Nes per visą gyvenimą save pozicionavote, pažinote ir tyrinėjote tik kaip ūmų žmogų. Labai dažnai žmonėms būna sunku priimti piktąją, liūdnąją ar susigėdusią savo asmenybės dalį. Tai, kas nemalonu renkamės nematyti, ignoruoti. Kylant grėsmei keistis kaip asmenybė kyla labai didelis nesaugumo jausmas, kuris iššaukia pasipriešinimą. Dėl to gali būti sunku keisti savo elgesį, įsitikinimus, o dar sunkiau keisti savo asmenybę.

Svarbu suvokti, kad esame visokie: tuo pačiu metu esate ir ramus ir ūmus, geras ir blogas, juokingas ir nuobodus ir dar visoks koks. Apie tai rašo geštalto terapeutas R. Resnick’as. Visi savyje turime visų įmanomų savybių rinkinį. Tačiau esame save skirtingai apibrėžę ir pažinę. Kai situacija, santykis su aplinka mums bando parodyti, kad esame ne tik tokie, kokius save pažįstame sudreba visi pamatai, ant kurių lipdome savo socialinius vaidmenis. Nuo šių įsitikinimų apie save atisspiriame kai priimame svarbiausius gyvenimo sprendimus ir kai jaučiamės neužtikrinti ar išsigandę. Galite įsivaizduoti kokia tada apima baimė ir noras priešintis pokyčiui.

Ypač pavojinga mūsų psichologinei sveikatai yra, kai neigimas pasidaro itin kategoriškas. Tada girdime žmones sakant aš niekada nepykstu; man visada sekasi, tada žmogaus akyse matome ašaras, o jis sako viskas gerai ir pro sukąstus dantis šypsosi. Jei nepažįstame savo nemaloniosios, ar veikiau tiesiog kitos dalies, tada rizikuojame. Rizikuojame, nes to, ko nepažįstame negalime kontroliuoti. Tada nepažintas pyktis, liūdesys, noras griauti ar džiaugsmas pasirodo netikėčiausiose situacijose, o žmogaus reakcija aplinkiniams atrodo neadekvati. Užspaustos emocijos gali pasireikšti ir fiziologiškai. Panikos priepuoliai, kada jaučiamas nerimas, daužosi širdis ir atrodo, kad mirsi – tai organizmo reakcija į užspaustą nerimą nesuvaldyti situacijos, baimę. Fiziškai nepagrįsti galvos ar skrandžio skausmai tai taip pat mūsų kūno signalai, kad kažkas su mumis vyksta, kad mums reikia mūsų pačių dėmesio ir įsiklausymo.

Norint išvengti šių ir kitų negalavimų bei sunkumų svarbu suprasti, kad aš esu viskas. Kiekviename iš mūsų telpa visas pasaulis. Anot E. Spinelli ir R. Resnick, esame ne tik tai, ką apie save galvojame ir kokius save pažįstame. Mums nesvetimos visos įmanomos emocijos. Vienu ar kitu metu jas pajuntame skirtingu intensyvumu, tačiau ne visada jas atpažįstame, ne visada jas leidžiame sau pajusti.

Summa summarum

Gali būt įdomu pažinti save, bei leisti sau būti ir tokiu, koks save šiek tiek gąsdini. Su pykčiu, drovumu, godumu ar kita savybe galima susipažinti ir atrasti kaip apsieiti. Kiekvienas mūsų jausmas, noras ar mintis skirtas tam, kad suprastume ko mums reikia, koks šiuo metu mūsų poreikis nepatenkintas ir aktualus. Kuo įvairesniems sau leidžiame būti ir kuo daugiau save pažįstame, tuo platesnį savo savybių arsenalą galime pasitelkti siekdami patenkinti savo poreikius. Arba, bent jau, galime nustoti patys sau trukdyti gyventi ir megzti kontaktą su aplinkiniais. Tame gali slypėti laimės ir džiaugsmo gyvenimu krislelis.

Išgyvendami pokyčius ir prisitaikydami prie aplinkos, neišvengiame ir kai kurių savo dalių nuvytimo. Tuo metu labai svarbu išgyventi netektį ir pokytį lydintį gedėjimo procesą iki galo, nenuneigiant ir nenuvertinant to kas vyksta. Tada galime atsisveikinti su netekta savo dalimi, nebesivaikyti fantomų, neįgyvendintų svajonių. Geriau jaustis padeda kai drąsiai pripažįstame ir apverkiame tai ko netenkame. Tada galime imtis tyrinėti save ir gyvenimo pasiūlytas naujas situacijas, bei jose atradinėti naujas savo galimybes ir spręsti naujas dilemas.

Psichologas Andrius Katarskis | trinus.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.