Tapti savo gyvenimo šeimininke trukdo tik požiūris

0 (0)

Iliustracija: Jill Wellington / Pixabay

Kai nori savyje ką nors pakeisti, šiais laikais atrodo taip paprasta – pagooglini informacijos su paieškos žodeliu „kaip“, randi daug patarimų, tuomet išsirenki vieną ir dirbi su savimi, kol rezultatas tenkina. Tačiau, kaip rodo praktika, tai nėra jau taip lengva. Atrodo, susivoki ko nori ir sieki savo tikslų, kol gauni svajonių rezultatą. Tačiau, kai imi tai įgyvendinti, pasirodo, tai itin sudėtingas reikalas.

Pirmas ir dažniausiai pasitaikantis trukdis yra siekis bet kokia kaina išvengti atsakomybės. Kuomet moterys nenori priimti sprendimo pačios, laukia, kad joms kas nors patartų ar pritartų – draugė, mama, vyras, kaimynė, būrėja, dvasinis guru. Kaip priežastį jos nurodo, jog „iš šalies geriau matosi“ arba „jis geriau apie tai nusimano“. Tačiau įdomiausia, kad jos neretai kreipiasi ne į savo srities specialistus – gydytojus, teisininkus, galų gale, psichologus. Ne, įdomiausia, kad dėl sveikatos problemų diskutuoja Facebook‘o grupėse, santykių klausimus aptaria su šeimos neturinčia drauge (kuri žino tik viena: kad visi vyrai – kiaulės), o teisinių klausimų klausia psichologų (būna ir taip). Kitaip tariant žmonių, kurie toje srityje neprivalo išmanyti nieko. Kita vertus, ir pačios nori patarinėti kitiems. Ir, žinoma, labiausiai tose srityse, kuriose nieko neišmano ir pačios nesusitvarko.

Šių situacijų paradoksas turi vieną bendrą vardiklį – nereikia prisiimti atsakomybės už sprendimus. Nereikia mąstyti, ugdytis išminties. Nereikia nieko keisti savyje. Tačiau visada dėl nevykusio ar netinkamai įgyvendinto sprendimo galima rasti ką apkaltinti. Suradai kaltą – ir ramu. Būrėja kalta, kad tąkart patarė tekėti. Tėvai kalti, nes liepė rinktis studijuoti finansus, o ne literatūrą. Gydytojas kaltas, kad nepadarė dar vieno tyrimo. Sąrašą galima tęsti iki begalybės. Kita vertus, sukdamos galvas dėl svetimų problemų, jos vėlgi neprisiima jokios atsakomybės už nevykusį rezultatą. Neretai jos net pačios pamiršta ką sakė. O jei nepamiršta, tai vis tiek sausos išlipa iš balos – juk „tik gero norėjo“. Gaunasi taip: „aš turiu pirmiausia rūpintis kitais, nes geriau žinau, ko jiems reikia, jie turi būti man dėkingi, vertinti mane, taip pat rūpintis manimi, nuspėdami mano poreikius, kurių aš pati nesuvokiu, o tada piktinuosi, nes jaučiuosi nevertinama ir stebiuosi, kad kiti piktinasi mano kišimusi ir kaltina mane už netikusius patarimus, tada ar dar labiau bandau įrodyti savo svarbą kitiems ir dar labiau jais rūpinuosi“. Sudėtinga? Taip, net labai. Įsivaizduokit, kokia košė kartais verda jų galvose. Todėl dažnose situacijose klausia: Tai ką man dabar daryti?

Kyla natūralus klausimas: kodėl jos taip elgiasi? Kodėl leidžia kitiems eksperimentuoti su savo gyvenimu? Ogi todėl, kad kai kreipiamės į profesionalus ar tiesiog sėkmingus žmones (pvz., močiutę, kuri visą gyvenimą nuostabiai sutarė su seneliu) patarimo, visuomet jaučiame tam tikrą nerimą. Nuojautą, kad reikės prisiimti atsakomybę už tai, jog pati irgi kažkiek prie blogos situacijos prisidėjai. Ir kad reikės kažką daryti, kažką keisti. O tai gana sunku, todėl labai nesinori. Nerimas yra labai nemalonus ir erzinantis jausmas. Be to, nebus ką kaltinti. O kaltų paieška joms patinka.

Kita problema – nežinojimas ko nori. Neretai suaugusios moterys būna patyrusios tiek nusivylimų, kad net neleidžia sau norėti. O jeigu ko nors ir užsimano, tai taip prisiriša prie to noro, kad jo neišsipildymas joms asocijuojasi su skausmu.

Visgi, jei prisiimate visišką atsakomybę tik už savo gyvenimą, išsiaiškinate savo norus ir pradedate rūpintis savo reikalais (ir leidžiate jį gyventi kitiems kaip išmano), į paviršių ima kilti įvairios mintys, jog taip elgtis yra mažų mažiausiai nepadoru. Taigi, kita rimta priežastis, kodėl nesate savo gyvenimo šeimininke, yra nuostatos.

Gyvenimo taisyklė, nuostata arba įsitikinimas (vadinkite, kaip norite) yra tai, kuo vadovaujamės gyvenime arba tam tikrose situacijose ir kas dažniausiai nulemia mūsų elgseną. Taisyklių mes turime begales. Jos atsiranda iš poreikio suprasti aplinką, prognozuoti įvykius, mokytis iš patirties. Jos padeda taupyti laiką ir energiją ir kaskart neišradinėti dviračio.

Dauguma jų yra geros, adekvačios, padedančios suprasti gyvenimą. Pvz., jei lauke lyja, reikia pasiimti skėtį; jei kepsi ilgai per karštoje orkaitėje, patiekalas susvils; jei negrąžinsi skolų, žmonės pyks; jei per vieną dieną išleisi visą atlyginimą, paskui pinigų pritrūks. Visos taisyklės, kurios padeda gyventi, efektyviai tvarkytis ir pakankamai gerai jaustis, tegul sau būna ir veikia kuo stipriau. Tačiau, deja, per gyvenimą prisirenkame ir prisikuriame aibę visai nereikalingų ir trukdančių taisyklių. Galbūt tam tikru momentu jos labai pravertė, padėjo išgyventi, tačiau pasikeitus aplinkybėmis jos tampa laimės ir efektyvumo trukdžiais.

Dažniausiai pasitaikančios: Privalau visiems patikti. Jei kažkas mane kritikuoja, vadinasi esu nieko verta. Jei būsiu žmonėms gera, tai ir jie man bus geri. Nedirbti yra gėda. Baisu, kad kažką padarysiu ne taip. Privalau būti tobula. Turiu/galiu viską sukontroliuoti. Be manęs pražus. Privalau… Reikia… Jis/ji//jie privalo… Ir t.t.

Vienos jų būna lengvai keičiamos, koreguojamos, kitos būna pamatinės ir praktiškai nepajudinamos. Apie jas reikia žinoti ir laiku pastebėti, nes jos tam tikrose situacijose ima ir pasireiškia. Pvz., bejėgystės taisyklė. Labai dažnai moterys (vyrai, aišku, ne išimtis) turi giluminį įsitikinimą, jog yra bejėgės kažką pakeisti, kažką nuveikti, padaryti. Kartu su bejėgiškumu paprastai koja kojon eina taisyklė „aš esu visagalė“. Skamba paradoksaliai, tačiau pastebiu jog moterys, teigiančios esą bejėgės pakeisti savo požiūrį, šventai tiki, jog jų galioje yra viso pasaulio problemos. Jos mano galinčios sustabdyti vyrą nuo gėrimo ar lošimo, paauglius – nuo skausmingų nelaimingų meilių, tėvus – nuo senatvinių ligų, klimatą – nuo atšilimo, baltąsias meškas – nuo išnykimo ir t.t.

Kartais trukdančias taisykles atrasti būna sunku, nes jos būna užsimaskavę teoriniais žinojimais. Jos lyg ir supranta, kad nėra visagalės, tačiau elgsena byloja visai ką kita – eikvoja pernelyg daug energijos, reikalauja, pyksta, sielvartauja, jei reikalai krypsta ne taip, kaip joms atrodo geriausiai. Nes slapta nuostata yra „aš geriausiai žinau, kaip turi būti“. Arba sako „žinau, kad suaugę vaikai patys privalo savimi pasirūpinti, jei nėra neįgalūs“. Tačiau jau kelinti metai išlaiko savo bedarbį, mėgstantį išlenkti taurelę, sūnų. Nes slapta nuostata yra „privalau padėti visiems, kas tik paprašo“. Tokias užslėptas nuostatas „atkapstyti“ padeda dienoraščio rašymas ir kritiškas savo elgesio analizavimas. Jei pačiai pažvelgti į save yra labai sunku, galima kreiptis į specialistus ar pasikalbėti su tikrai išmintingu žmogumi. Bet su viena sąlyga – priimti nepatogią informaciją apie save.

Beje, yra ir paprastesnis būdas – paklausti savęs ką darytumėte, jei būtumėte savo gyvenimo šeimininke. Tada pabandyti ar bent įsivaizduoti save elgiantis kitaip (atsisakant pagelbėti, įgyvendinant savo norą ar slaptą svajonę ir pan.).

Atradus nuostatas, keisti jas įvairiais būdais – abejoti, kvestionuoti, aiškintis kada ir kaip ji atsirado, kada tuo patikėjote, kurti naujus, efektyvesnius teiginius, kartoti afirmacijas, vizualizuoti, elgtis kitaip, negu esate įpratusios (nepaisydamos vidinio kritiko). Dirbti su savimi tol, kol senas nuostatas pakeisite naujomis, išmoksite naujų elgesio modelių.
Ir pasijusite Savo Gyvenimo Šeimininke.

Asta Petrauskienė | psichologe.astapet@gmail.com
Jei pajutote, kad straipsnis apie Jus, kviečiu į seminarą Kaune, liepos 11 d.: „Tapk savo gyvenimo Šeimininke“

Taip pat visus kviečiu apsilankyti mano šviežiai iškeptame (sakyčiau, vis dar kepamame) blog‘e: gyvenulengviau.blogspot.com