Taškų sujungimas

0

Mano biologinė motina buvo jauna netekėjusi aspirantė. Prieš man gimstant, ji nusprendė atiduoti mane norintiems įsivaiknti žmonėms. Ji reikalavo tik vieno, kad įtėviai būtų išsilavinę žmonės – tad viskas krypo ta linkme, jog turėjau atsidurti teisininko šeimoje. Paskutiniu momentu, teisininko šeima nusprendė, kad jie norėtų mergaitės. Buvo paskambinta kitai šeimai su klausimu ar jie norėtų berniuko. Jie atsakė: “Žinoma”. Mano biologinė motina sužinojo, kad būsimoje šeimoje nėra baigusių aukštąjį mokslą, todėl atsisakė pasirašyti galutinius įvaikinimo dokumentus. Po kelių mėnesių, būsimiems tėvams tvirtai pažadėjus, jog būtinai suteiks man galimybę studijuoti – ji sutiko…

Sulaukęs septyniolikos įstojau į koledžą. Aš naiviai išsirinkau prestižinę ir brangią mokslo įstaigą. Po pirmųjų šešių studijų mėnesių supratau, kad tiesiog iššvaistysiu visus savo tėvų sunkiai uždirbtus pinigus. Nemačiau tose studijose tokios vertės. Nė pats dar gerai neįsivaizdavau, ką išties norėčiau gyvenime veikti, o dar menkiau įsivaizdavau, kaip ši aukštojo mokslo įtaiga man galėtų visame tame padėti. Tikrai nenorėjau išleisti paskutinių savo tėvų santaupų vėjais. Mečiau mokslus. Nebereikėjo lankyti tų visų nuobodžių privalomų paskaitų. Pasilikau tik keletą, mane dominusių dalykų ir toliau lankiau juos kaip laisvas klausytojas dar 18 mėnesių.

Gal istorija atrodo romantiška. Bet išties taip nebuvo. Netekau kambario bendrabutyje, miegojau ant grindų pas draugus, pridavinėjau butelius, kad galėčiau nusipirkti valgyti. Kartą per savaitę, sekmadieniais, eidavau per visą miestą pėsčiomis, kad galėčiau normaliai pasimaitinti krišnaitų šventykloje. Man ji patiko. Daug kas iš to, su kuo susidūriau, vedamas smalsumo ir intuicijos, vėliau pasirodė neįkainojamai vertinga.

“Reed College” tuo metu siūlė geriausias kaligrafijos pamokas. Tad užsirašiau mokytis kaligrafijos. Sužinojau apie “serif” ir “sans serif”, apie skirtingus tarpus tarp raidžių kombinacijų, apie tai, kas tipografiką daro nuostabia tipografika. Nemaniau, kad man tai kada nors pravers gyvenime. Tiesiog šios paskaitos man patiko.

Po dešimties metų, kai dirbome su pirmuoju “Macintosh”, visa tai pravertė. Ir “Makas” tapo pirmuoju kompiuteriu su gražia tipografika. Jeigu nebūčiau užsirašęs į tą kursą koledže, “Makas” niekada nebūtų turėjęs keleto garnitūrų ir proporcinių šriftų. Na, o kadangi “Windows” tiesiog vėliau tai nušvilpė nuo “Mako”, greičiausiai personaliniai kompiuteriai išvis būtų be jų.

Žinoma, tada negalėjau sujungti visų taškų į vieną. Bet po dešimties metų viskas tapo labai aišku.

Dabar, žiūrėdami į priekį, dar negalite iškart sujungti visų svarbių savo gyvenimo momentų į kažkokią prasmingą visumą; bet galėsite juos sujungti vėliau, atsigręždami atgal. Todėl jums teks pasitikėti tais taškais, kuriuos jūs kaip nors surišite ateityje. Jums teks į ką nors atsiremti: į savo charakterį, gyvenimą, karmą – į ką tik norite. Jums teks kažkaip patikėti, kad visi tie taškai galų gale susidėlios į aiškų ir prasmingą kelią. Tas tikėjimas jums padės klausytis savo širdies, net ir tuo atveju, kai atrodys, jog nuklydote nuo gerai praminto vieškelio. Toks mano požiūris visad pasiteisindavo ir jis pakeitė mano likimą.

Parengta pagal Steve Jobs kalbos ištrauką. Kalba sakyta Stenfordo absolventams (2005 m.)

Visą kalbą galite rasti čia.
Originalo kalba:



Su vertimu į rusų:

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here