Terapinė pasaka: atsisveikinimas su praeitimi

0 (0)

Iliustracija: Sarah Pflug / Burst

Gyveno kartą pasaulyje moteris, kuri labai labai, tiesiog visa savo širdimi norėjo būti laiminga ir, kad jos šeimoje viskas klostytųsi laimingai. Juk viskas jiems su vyru kažkada taip ir prasidėjo — gerai ir sklandžiai, taikiai ir laimingai, tik, einant laikui, vis daugėjo problemų, sunkumų, nesusipratimų, ginčų…

Kaip grąžinti džiaugsmą ir laimę, taiką ir gerumą? Kas trukdo jų šeimai būti tvirta? Nespėjo mūsų herojė užbaigti šios minties, kaip pajuto per netikėtai atsidariusį langą besiskverbiantį šaltuką. Tas šaltukas sukosi kambario viduryje tol, kol pavirto į gražią būtybę. Kas ji tokia ir ko jai čia reikia?

– Aš – tavo Praeitis, – kažkokiu lyg tai liūdnu, o gal tik labai tyliu balsu tarė būtybė. – Aš atėjau pasiimti savo bagažo.
– Kokio dar savo bagažo?
– Praeities bagažo. Būtent jis tau trukdo jaustis laiminga savo šeimoje.
– Bet…- pabandė ginčytis moteris ir dėl visa ko pradėjo dairytis po savo kambarį, akylai tyrinėdama visus kampelius, lyg tai ieškodama ir tikėdamasi pamatyti lagaminą, dėžę ar ką nors tokio panašaus… Bet nieko nematė. – O gal jis nematomas, tas bagažas? –, Praeitis linktelėjo ir tylutėliai spragtelėjo pirštais.

– Viensss…, – ir tiesiai kambario vidury atsirado neįprastas lagaminas.

Jis iš vidaus švietė taip ryškiai, kad atrodė, jog ten saulė slepiasi ir jau tuoj iššoks. Praeitis pažiūrėjo į moterį ir pasiūlė:
– Gal kartu pažiūrime, ką tu atsinešei į šeimą? Nors tai reikėjo daryti dar iki vestuvių, bet geriau dabar, nei niekada.

Lagaminas atsidarė pats savaime. Ten buvo nemažai daiktų. Pavyzdžiui, veidrodis. Mūsų herojė pirmiausia jį ir pasičiupo, įsmeigė į jį akis, o po keletos minučių, sunkiai įkvėpusi orą, padėjo veidrodį atgal. Praeitis jai sako:
– Šis veidrodis rodo tai, kaip tu pati matai save: tavo nepasitikėjimą savimi, vien tik savo trūkumų matymą. Kokią save matai – tokią tave mato ir kiti. O kažkada tai, kai buvai įsimylėjusi, viso to nebematei ir turėjai stebuklingą galimybę atsikratyti tų veidrodžio iškraipymų visiems laikams. Bet po to įsimylėjimo laiko vėl grįžai prie savo mėgstamų kompleksų… Tad, dabar nereikia stebėtis, kad vyras nebemato tavo tikrojo grožio. Tai, ką darome? Pasilieki veidrodį sau ar galiu jį pasiimti su savimi?
– Žinoma, pasiimk. Bet kaip iš tikrųjų aš atrodau?

Praeitis paėmė moterį už rankos ir privedė prie didelio veidrodžio prieškambaryje.

– Pažiūrėk į save širdimi ir akimis tų žmonių, kurie tave myli. Akimis tų žmonių, kurie tave mylėjo. Užmerk akis ir uždėk ranką ant širdies. Prisimink, kaip tave myli ar mylėjo tėvai, tavo vyras, vaikai, draugės, gamta, dievas, visa visata, tavo augintiniai, gėlės…

Mūsų herojė taip ir padarė. Atmerkusi akis, ji išvydo ne tą save, kurią buvo įpratusi matyti. Ne, tai buvo gražuolė, mylima, švelni, gera, spindinti, vienintelė, nepakartojama…. Ta, kokia ji visada ir buvo, tik pati netikėjo, kad ji tokia.

Praeitis pasakė moteriai, kad lagamino apžiūrai laiko yra visai nedaug ir pakvietė grįžti prie jo. Praeitis taip pat turi mylinčius draugus: prisiminimus, sapnus, šešėlius….

Lagamine buvo ir fotoalbumas, kuriame užfiksuotos jos tėvų šeimyninio gyvenimo akimirkos: čia jie pykosi, o čia taikėsi, ten keliavo, dirbo sodyboje, o čia jie švenčia gimtadienį … Daug situacijų, pavidalų, prisiminimų, jausmų ir emocijų… Praeitis paaiškino:

– Tu į savo šeimą atsinešei savo tėvų palikimą. Dabar svarbu atrinkti, ką nori iš jų patirties pasiimti ir pasilikti dabartiniame gyvenime, o ko tu nenori perimti. Tik verta žinoti, kad viskas, kas jų santykiuose tau nepatiko, nereikia smerkti – priešingu atveju, tu pradėsi elgtis lygiai taip pat bei pritraukti panašias situacijas. Stebėk jų gyvenimo praeitį ramiai: tai jų pasirinkimas, tai jų santykių mokykla. Tai jų meilė. O tai, kas tau atrodo vertinga, naudinga, svarbu ir brangu, pasiimk.

Moteris atsargiai vartė savo tėvų nuotraukas. Taip, daug ko ji iki šiol nesupranta, nepriima, bet kokia ji gali būti teisėja, jei pati taip elgiasi? Ji atsargiai pasirinko nuotraukas, kurias nori pasilikti savo šeimoje: jos tėvai niekada nekalbėjo vienas kitam apie skyrybas ar išsiskyrimą, net ir tais atvejais, kai stipriai ginčijosi, niekada nepaliko vienas kito ir neišeidavo iš namų susipykus, į savo santykių aiškinimąsi niekada neįtraukdavo kaimynų, draugų ar giminaičių. Visada išsiaiškindavo patys. Jie buvo geriausiais draugais, besidominčiais vienas kito gyvenimu. Kitas nuotraukas, tas, kurios jai netiko, moteris paliko albume ir smalsiai apžiūrinėjo, kas dar ten yra.

– Kas čia – laiškai?
– Taip, – patvirtino Praeitis, – tai nepabaigti rašyti laiškai. Tavo nebaigti pokalbiai, tavo ištisiniai kableliai ir taškai, neišsakytos frazės, neišgyventi jausmai, klausimai be atsakymų, tavo neužbaigti santykiai.
– Tai ką man dabar daryti?
– Tiesiog dabar imk ir užbaik rašyti šiuos laiškus, o aš juos perduosiu. O tai per tuos neužbaigtus reikalus nustojai savo vyrą matyti – vietoj to, kad būtum su juo, tu mintyse kuri dialogus su žmonėmis ar situacijomis iš praeities.

Mūsų herojė linktelėjo galvą ir sėdo užbaiginėti tai, kas neužbaigta. Ji verkė ir juokėsi, paprastai ir liūdnai šypsojosi, pyko ir stebėjosi, klausinėjo ir atsakinėjo, skaudinosi, nervinosi, teisinosi, aiškinosi, abejojo, dėkojo, linkėjo, atleido ir paleido. Galų gale jai pačiai tapo lengviau – ji lengvai ir saldžiai įkvėpė. Kaip gera būti laisvai nuo praeities.

Visi dialogai užbaigti, kableliai, klaustukai, šauktukai ir taškai atsistojo į savo vietas, durys užsidarė… bet Praeitis vis dar kažko laukė, nedingo iš kambario, tad moteris priėjo prie lagamino, pažvelgė ir pamatė, kad jame dar guli sąskaita apmokėjimui.

– Tai bent, kas tai? – nustebusi paklausė Praeities.
– Tai tavo atsargumo, nepasitikėjimo, neužgydytų širdies žaizdų pasekmė. Moteris atidžiai pažvelgė į sąrašą, kuriame buvo tik negatyvas ir chaosas: baimė būti paliktai, išdavystės, nuostatos, kad visi vyrai būna neištikimi, niekuo negalima pasitikėti, niekam aš nereikalinga, baisu gyventi, kuo toliau – tuo blogiau, manęs niekas nemyli. Ir viso to kaina – vienatvė, beviltiškumas, nusivylimas, kentėjimas… Praeitis priėjo arčiau, kad nuramintų moterį:

– Šita sąskaita dar be Dangaus Kanceliarijos antspaudo, tad mokėjimo laikas neatėjęs. Bet tau jau nuo dabar reikia pradėti žiūrėti su meile ir pasitikėjimu į gyvenimą, pasaulį, savo santykius, žmones, kurie supa tave. Tau reikia peržiūrėti visą savo gyvenimą, nes jis kuriamas, naudojant gerai žinomą medžiagą: ką galvoji, ką jauti – taip ir gyveni. – ir ką man dabar su tuo daryti?

– Atiduok jį man. Aš tikiu tavimi, tau viskas pasiseks.
– Bet kaip? O jei gyvenimas man vieną kartą ims ir pateiks šią sąskaitą?
– Pradėk pasitikėti jau dabar. Palik savo abejones ir baimes, įsitikinimus, kad kažkas blogo įvyks. Pradėk naują gyvenimą. Ar tiki manimi?
– Tikiu.
– To užtenka. Pradėjo tiksėti senasis laikrodis. Man metas keliauti. Laikas atsisveikinti, – kaip aidas suskambėjo Praeities balsas ir ji lėtai nuėjo link išėjimo. Visai ant slenksčio moteris pamatė, kad Praeities rankose du lagaminai. Į tylų moters klausimą Praeitis atsakė:
– O čia tavo vyro bagažas. Matai, kai keičiasi vienas, keičiasi gyvenimas ir šalia esančio žmogaus…
– Už viską tau dėkoju, mano Praeitie!
– O aš linkiu tau laimės. Visame kame. Tik būk savimi. Tu nuo to tik gražesnė ir mielesnė tapsi Prisimink savo tėvų šeimos išmintį. Prisimink ir mane su lengva širdimi. Ir pažvelk į pasaulį su pasitikėjimu, gerumu ir meile. Ir tuomet viskas tau bus gerai.

Moteris ir Praeitis pažiūrėjo viena į kitą ir nusišypsojo.

Pagal Niną Sumire.

Danguolė Krupovnickienė | esukmc.lt
Geštalto psichoterapijos praktikė konsultantė, Įsisąmoninimu grįstos psichologijos mokytoja instruktorė