sea-79606_640

Vis daugiau žmonių, užuot vykę į „civilizuotas“ keliones ir užsidėję pliusiuką aplankytų objektų sąraše, renkasi autentiškas keliones, padedančias pažinti ne tik tolimas bei mažai žinomas vietoves, bet ir pačius save. „Anksčiau žmonės vykdavo į Egiptą ir kitus tolimus kraštus, kad patyrinėtų povandeninį pasaulį, o nardymo terapija, kurios pagrindą sudaro geštalto metodologija, leidžia po vandeniu susitikti su mūsų pačių frustracijomis, baimėmis, priklausomybėmis ir, iškilus į krantą, aptarti potyrius“, – vieną iš daugelio terapinių kelionių privalumų pateikia geštalto psichoterapeutė Žydrė Dargužytė.

– Pastebima tendencija, kad pastaruoju metu keičiasi kelionių stilius bei kryptis.

– Keičiasi pats kelionių pobūdis. Anksčiau žmonės orientuodavosi į masines keliones, norėdami užsidėti dar vieną pliusiuką aplankytų objektų sąraše. Dabar populiarėja terapinės kelionės, kurių tikslas – susitikti su pačiu savimi.

– Pastebiu, kad daugelio žmonių nebedomina „civilizuotos“ kelionės, t. y. jie nori ne pasivaikščioti po galerijas, bet pažinti kitokį pasaulį, autentiškas vietoves ir gyvenimo būdą, o kartu ir patį save.

– Tokios kelionės tampa vis populiaresnės. Penkerius metus praleidau tyrinėdama Viduržemio jūros salas, gyvenau Sicilijoje, Sardinijoje, Kaprio saloje. Keliaujant be turistinės grupės, lengviau perprasti egzotišką aplinką, nes nėra būtinybės taikytis prie kitų žmonių.

– Jūs keliaujate viena?

– Labai mėgstu keliauti viena, nes taip lengviau susilieju su aplinka. Be to, nereikia derintis prie kitų žmonių ir koreguoti savo elgesio. Anksčiau kelionėse dažniausiai turėdavau vieną kompanioną, su kuriuo nepavykdavo išvengti nesutarimų ir netgi pykčių. Kartais net atrodydavo, kad tuoj suplėšysime savo palapinę ir pasidalinsime į dvi stovyklas. Vėliau, praėjus maždaug trejiems metams, supratau, kad išgyvenamos dramos mane stiprina ir išplečia mano sąmonę, bet atima dalį kelionių autentiškumo, nes priverčia išeikvoti daug energijos sprendžiant konfliktines situacijas.

– Kiek metų keliaujate viena?

– Septynerius metus. Pirmoji tokia kelionė buvo į patį Italijos „bato kulną“, kur lietuviai labai retai važiuoja vieni, be turistinės grupės ir gido. Atskridau į Romą, iš ten traukiniu pasiekiau Lečės miestą Pietų Italijoje. Tada prasidėjo dviejų savaičių žygis pėsčiomis. Užuot nakvojusi viešbučiuose ar svečių namuose, visiškai  viena miegodavau ant netoli jūros stūksančių uolų.

– Nebijojote žvėrių?

– Ne tik bijojau, bet ir nukentėjau. Užlipusi ant jūros ežių, kenčiau skausmus – užpūliavo visa koja ir negalėjau paeiti. Jei viena(s) keliaujate po pietų kraštus, tokie iššūkiai lydi visada. Pavyzdžiui, atsibudusi palapinėje, išvysdavau juodas gyvates, kurios visai netoli turėjo savo lizdus. Išmokau saugoti save, pavyzdžiui, kur reikėtų statyti palapinę, kiek metrų ji turėtų būti nuo aukštų išdžiūvusių žolių, kuriose gyvena plėšrūs gyvūnai, paukščiai ar ropliai.

– Keliaudama pirmą kartą, jau žinojote, kaip apsisaugoti nuo tokių pavojų?

– Teko apie tai skaityti. Deja, aplinkoje, kurioje atsidūriau, tai nepadėjo, nes iškilo kitokie pavojai ir aplinkybės, nei rašoma knygose. Ne sykį buvau apvogta, netekau dalies daiktų, taip pat nukentėjau nuo mums neįprastų gyvūnų. Bėgant laikui, išmokau išgyventi ekstremaliomis sąlygomis ir išvengti fizinių bei emocinių traumų. To išmokti padėjo patirtas fizinis bei dvasinis skausmas, atskirties jausmas, kai šalia nėra mylimo žmogaus, kai net negali paskambinti mamai, nes nėra telefono ryšio. Būtent tada pradėjau galvoti apie terapines keliones.

– Manau, rinktis tokias keliones paskatino ne tik noras pažinti pasaulį.

– Norėjau visapusiškai sustiprėti ir, kaip dabar juokauju, išsigydyti pernelyg stipriai besireiškiantį spontaniškumą. Pietuose ne sykį nukentėjau dėl pernelyg greitai priimtų sprendimų. Tokios kelionės mane taip pat išmokė kūrybiškai prisitaikyti prie aplinkos, nedaryti nieko prieš savo valią. Pavyzdžiui, jei atsikėlusi ryte jaučiu, kad dar nenoriu išvykti ir leistis kito objekto link, vadinasi, taip ir elgsiuosi. Svarbu nestabdyti to, ką jaučiu.

– Kur labiau norėtumėte gyventi – Lietuvoje ar pietų šalyje?

– Jaučiu, kad Lietuvoje yra tik vieni mano namai. Norėčiau gyventi Italijos pietuose. Visiškai neprabangiai, bet su viena mažyte sąlyga – kad girdėčiau jūrą. Tačiau Lietuvą labai myliu, pasiilgstu gimtojo Juknėnų kaimo Utenos rajone. Norėčiau ir patirti pietietiškus malonumus, ir kartu būti Lietuvoje, skleisti žinią apie tai, ką teko patirti.

– Kaip galėtumėte įgyvendinti šią svajonę?

– Norėčiau suburti grupę žmonių, kuriems patrauklus toks keliavimo būdas. Kartu diskutuotume ir aptartume kelionių tikslus, t. y. be konkretaus plano ir preciziško suplanavimo. Žmonės turėtų būti tokie, kurie atsiduoda procesui nekeldami išankstinių klausimų, tokių kaip „o ką mes veiksime trečiadienį?“. Juk galbūt trečiadienį mes atsidursime vietovėje, kurioje artimiausia parduotuvė – už 70 km. Terapinės kelionės tinka tiems, kurie tiki savimi bei supančiais žmonėmis, kuriems įdomus pats kelionės procesas, o ne tik galutinis tikslas. Nemanau, kad tokios kelionės tiktų punktualiems, preciziškiems ir planuoti mėgstantiems žmonėms.

– Į terapines keliones dažnai kartu išvyksta bendradarbių kolektyvai. Kokie to privalumai bei trūkumai?

– Neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai. Dažniausiai bendradarbiai bendrauja įprastu būdu ir temomis netgi laisvu nuo darbo metu. Tačiau, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje, žmonės asimiliuoja dalį jos. Tai keičia žmonių elgseną, jie iš naujo atranda tiek save, tiek bendrakeleivius. Dažnai po tokių kelionių pasikeičia kolegų santykiai.

– Į tokias keliones su pavaldiniais dažnai vyksta ir kolektyvo vadovas, tad kyla klausimas, kaip naujoje aplinkoje reikėtų laikytis bendravimo su viršininku taisyklių? Ar vadovų ir pavaldinių santykiai pasikeitė, o gal subordinacija išliko tokia pati, kokia buvo sovietmečiu?

– Vadovauju komunikacijos agentūrai, todėl verslo aplinkoje praleidžiu išties daug laiko ir galiu pasakyti, kad šiuolaikinėse įmonėse vadovas su pavaldiniais bendrauja kaip lygus su lygiais. Analogiškai geštalto psichoterapeutas nėra viršesnis ar kažkuo pranašesnis už klientą. Tačiau tenka susidurti ir su tokiomis organizacijomis, kuriose vis dar išlikę daugelis sovietmečio reliktų – griežtai kontroliuojamas darbo procesas, vengiama įsileisti naujų žmonių ar idėjų.

Vis dėlto tenka pastebėti, kad terapinės kelionės daro gerą įtaką tokiems kolektyvams. Dirbdama su jais, stengiuosi atvirai nekritikuoti. Stebiu, kaip aplinka keičia žmones ir jų santykius.

– Ką dar galėtumėte pasakyti apie terapines keliones?

– Lietuvoje jau praktikuojama nardymo terapija. Anksčiau žmonės vykdavo į Egiptą ir kitus tolimus kraštus, kad patyrinėtų povandeninį pasaulį ir pamatytų  uolų, žuvų ar nuskendusių objektų, o nardymo terapija, kurios pagrindą sudaro geštalto metodologija, leidžia po vandeniu susitikti su mūsų pačių frustracijomis, baimėmis, priklausomybėmis ir, iškilus į krantą, aptarti potyrius. Vienas problemų dėl alkoholio vartojimo turintis žmogus neseniai manęs klausė, kaip būnant po vandeniu įmanoma „susitikti“ su alkoholizmu. Šis klausimas išties įdomus.

Būnant sausumoje ir bendraujant su terapeutu, dėl aplinkos dirgiklių mūsų mintys dažnai nukrypsta nuo svarbios problemos. O nardymo terapijos metu susikoncentruojame į esminę problemą ir ją apmąstome. Būnant po vandeniu, išsiplečia mūsų sąmonė, ir mes apgalvojame tokius dalykus, kurie sausumoje netgi neateidavo į galvą.

Violeta Melnikienė, „Kasdienybės kultūra“ | LRT.lt

loading...