Tėvai dažnai linkę slopinti savo ir vaikų emocijas, taip mėgindami pabėgti nuo nemalonių jausmų

0

Tėvai visada yra pirmas pavyzdys vaikams, kai mažieji mokosi susidoroti su negatyviais savo jausmais – baime, nerimu, liūdesiu ar pykčiu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai paprastai bijo skirtingų dalykų, svarbu, kad baimė neperaugtų į nuolatinį nerimą.

Kaip tėvams padėti savo atžaloms susitvarkyti su baime ir nerimu? Ar tikrai jautrūs vaikai gali lengviau tapti grupės lyderiais? Iš kur kyla kūrybiškumas, kokias kitas pozityvias savybes lemia mažųjų jautrumas? Apie visa tai kalbamės su psichologe, vaikų ir paauglių psichoterapeute Jolanta Antanina Dovidoniene, kuri pristato leidyklos VAGA išleistą australų psichologės Karen Young knygelę vaikams „Ei, šaunuoli“ (2019).

K. Young kūrinys visiems mažiesiems skaitytojams ir jų tėvams primena, kad drąsa, kurios gali prireikti, glūdi giliai viduje – ji ten net tada, kai atrodo, kad jos nebeliko nė pėdsakų. Tad kiekvienąsyk versdami šios knygos puslapius, vaikai savyje atras vis daugiau stebuklingų galių, padėsiančių išsivaduoti iš nerimo ir baimių.

K. Young knygelėje vaikams „Ei, šaunuoli“ pateikiama graži, drąsinanti perspektyva: nerimaujantis žmogus – tai visų pirma jautrus žmogus. Joje teigiama, kad jeigu nerimą mokėsime pakeisti pozityviu jautrumu, galime tapti geriausiu kažkieno draugu, geru grupės vadovu ar lyderiu. Kadangi jautrūs žmonės yra įžvalgesni ir pastabesni. Ar sutiktumėte su autorės mintimi, kad jautrūs vaikai turi daugiau galimybių tapti grupės lyderiais?

Vienareikšmiškai teigti, kad jautrūs vaikai gali tapti grupės lyderiais dažniau, greičiau ar lengviau nedrįsčiau, tačiau yra žinoma, kad tokie vaikai yra dėmesingesni tiek fiziniams, tiek psichologiniams aplinkos aspektams ir jų pokyčiams. Visų pirma, svarbu paminėti, kas turima omenyje knygelėje „Ei, šaunuoli“, kalbant apie jautrų vaiką. Mano supratimu, šioje knygoje minima jautrumo sąvoka, psichologijoje yra naudojama kaip mentalizacijos gebėjimas, besiformuojantis paauglystės laikotarpiu ir užtikrinantis savo ir kitų elgesio supratimą psichikos būsenų kontekste.

Daugelis jautrių vaikų, susidūrę su sunkumais, ne taip greitai pasiduoda, užduotis atlieka tikslingiau, o užaugę tampa  mokslininkais, rašytojais, renkasi tokią intelektinę veiklą, kur gali būti situacijų šeimininkais ir apsisaugoti nuo netikėtumų.

Kita vertus, negatyvios kai kurių grupės lyderių savybės (agresija, noras valdyti, manipuliuoti ir pan.) turbūt irgi gali kilti iš to paties užslopinto nerimo ir jautrumo? Tiesiog jis išreiškiamas kitais negatyviais būdais?

Pabandykime sugrįžti prie jau mano minėtos mentalizacijos sąvokos, kuri suprantama kaip vidinis žmogaus gebėjimas turėti galvoje ir interpretuoti savo paties bei kitų jausmus, mintis ir ketinimus. Kitaip tariant, tai psichinio aktyvumo forma, reiškianti žmogaus elgesio suvokimą atsižvelgiant į jo psichikos būsenas, t. y. poreikius, troškimus, jausmus, įsitikinimus, tikslus, priežastis, atliekanti socialinio prisitaikymo funkciją. Ji susijusi su tam tikrų smegenų žievės dalių išsivystymu, nulemiančiu savasties formavimąsi ir savireguliacijos gebėjimus. Taigi agresyvaus, „blogo“ elgesio šaknys glūdi tame, kokioje aplinkoje (sveikoje ar sutrikusioje) augo vaikas. Jei vaikas nuo pat ankstyvos kūdikystės patiria nesaugumą, neatliepimą jo poreikių, tikėtina, kad formuosis nesaugi, nebrandi asmenybė, o jos poreikiai bus tenkinami agresyvumu, nejautrumu, manipuliuojančiu elgesiu.

Be empatijos, draugystės ir lyderystės knygos autorės K. Young pabrėžiama ir kita iš jautrumo kylanti savybė – kūrybiškumas. Jautrumas žadina vaizduotę, pastabumą detalėms. Ar sutiktumėte su šia mintimi? Kokias dar kitas 2–5 pozityvias, iš jautrumo kylančias savybes galėtumėte išskirti?

Taip, sutikčiau. Be kūrybiškumo, galima būtų paminėti aktyvumą, smalsumą, pasižymintį gebėjimu įsisavinti žinias, bendrauti, gebėjimą įvairiose emociškai reikšmingose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, savarankiškumą, daryti tinkamus sprendimus, sėkmingai prisitaikyti esamose situacijose, įveikti krizes.

Ar šiuolaikinėje švietimo sistemoje (darželyje, mokykloje) atsiranda daugiau galimybių puoselėti vaikų jautrumą ir kitas iš jo kylančias pozityvias savybes, kūrybiškumą, lyderystę, empatiją ir ryšį su kitais?

Esu tikra, kad šiuolaikinėje švietimo sistemoje daugelyje darželių ir mokyklų yra vietos puoselėti vaikų jautrumą ir iš jo kylančias pozityvias savybes. Šiam tikslui yra įgyvendinamos įvairios programos, vykdomi specialistų dirbančių su vaikas mokymai, kuriuos organizuoja įvairios nevyriausybinė organizacijos, pvz., Paramos centras vaikams, psichologinės pagalbos centrai, teikiantys pagalbą vaikams ir šeimoms, mokytojams.

Kaip manote, kokias pagrindines klaidas daro tėvai, slopindami vaiko nerimą? Pvz., kartodami tokias frazes, kaip „neverk“, „kol nenusiraminsi, tol…“ ir t. t. Kokios pozityvios, padrąsinančios frazės galėtų padėti nerimaujančiam vaikui susitvarkyti su savo baimėmis ir emocijomis?

Kuomet tenka susitikti su vaikais, turinčiais nerimo, baimių ar kitokių elgesio sunkumų, tenka stebėti, jog tėvai linkę slopinti tiek savo, tiek vaikų emocijas taip mėgindami tarsi pabėgti nuo nemalonių, sunkiai atlaikomų jausmų: pykčio, baimės, liūdesio, pavydo. Taip išmokstama nejausti, ką jauti, ir neišmokstama suprasti kitų savo emocijų, užaugti brandžiai asmenybei. Tai pasireiškia tėvų draudimais, gėdinimu, kaltinimu ar gąsdinimu.

Tarkim, kuomet vaikas pirmą kartą nerimauja eidamas pas gydytoją, tėvai jį ramina, sakydami, „nebijok, nieko tau nedarys“. O realybėje vaikutis gydytojo yra apžiūrimas – tikrinama jo gerklytė, matuojami ūgis, svoris. Tad jis patiria tai, ko niekada nebuvo patyręs, todėl natūralu, jog jis nerimaus. Tėvai galėtų tiesiog papasakoti vaikučiui, kas ten vyks, atliepiant, įvardinant jo jausmus, pvz. „suprantu, kad tu nerimauji“ ar „pastebiu, kad tau neramu“. Tada jam papasakoti apie numanomus gydytojo veiksmus, procedūras. Nereikėtų vaiko gėdinti tokiais komentarais, kaip: „toks didelis(-ė), o bijai“, „vyrai neverkia“, „mergaitės nepyksta“ ir pan.

Svarbu paminėti, kad vaiko emocinei raidai yra svarbiausi pirmieji dveji gyvenimo metai, kuomet formuojasi mažylio prieraišumas jam reikšmingam ir jį pastoviai globojančiam žmogui. Šiuo laikotarpiu itin svarbu, kad būtų atitinkamai atliepti vaiko poreikiai.

Karen Young knygos „Ei, šaunuoli“ leidybos projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here