Tėvas buvo alkoholikas: mane kankina nevisavertiškumo jausmas

0 (0)

Klausimas: Vaikystė – tai būsena kurioje viskas pasidaro „pipiro aštrumo”, na o manoji buvo lyg „jelapenas”. Kiekvieno problema jam pačiam – didžiausia, aš – ne išimtis.

Jau ankstyvoje vaikystėje susidūriau su problemomis, kurios privedė prie mano situacijos. Tėvas buvo alkoholikas. Tačiau jis netapo juo per vieną dieną, tai nutiko palaipsniui. Iki 6 metų viską prisimenu lyg per miglą, tačiau vis tiek prisimenu ką ir kiek jis yra pridaręs. Mano mama – tai be galo stipri moteris, ji ne tik vaikystėje pati patyrė girtuokliaujančios šeimos sukeltas problemas, susitaikė su sau atėmusio gyvybę, mano dieduko, mirtimi, bet ir stengėsi iš to pačio liūno ištraukti ir mano tėtį. Deja, bet nepavyko, ne todėl, kad nesistengė, bet todėl, kad jis pats to nenorėjo.

Nuo 8-9 mano vaikystės metų, situacija stipriai pablogėjo. Aš beveik jo nematydavau, o jei ir pamatydavau, tai tik girtą. Tačiau esminis lūžis įvyko, kai mano buvo 10 metų. Jis mirė, mano tėvas mirė. Su mirtimi buvau susidūrusi ir anksčiau, mirė mano močiutė ir dėdė, kurie man buvo labai artimi. Tačiau tėčio mirtis, man buvo kažkas kita, kažkas nepaaiškinama.
Visi šie metai man – tai begalinė kova, iš kurios, atrodo, nėra galimybės pasprukti. Aš vis bandau ir bandau tapti tuo, kuo buvau, bet viskas bergždžia. Išmėginau daugybę būdų, kuriuos tik radau ar pati sugalvojau, tačiau niekas nepadėjo, aš ir toliau jaučiuosi tuščia. Esmė tame, kad aš nežinau tikslaus šios problemos apibūdinimo, todėl išvardinsiu tik simptomus.

Pirmiausia tai nevisavertiškumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, padidėjęs jautrumas ir nervingumas, pastovūs lyginimas savęs su kitais, noras „išleisti” savo jausmus, bet negalėjimas to padaryti, nuolatinis tėčio ilgesys, bet kartu ir nesupratimas „kodėl jis taip elgėsi? kas ji paskatino?”. Mano amžiaus paaugliai (man 18) užmezga santykius, o aš bandau, bet nepavyksta, nes nemoku ir negaliu atsiverti dvasiškai. Aš suvokiu ir žinau, kad privalau kovoti ir stengtis tobulėti, nes kitaip aš pražūsiu. Todėl norėčiau sužinoti profesionalią nuomonę, o gal net ir konkrečių būdų kaip su tuo kovoti.

Gabija (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Renata Černovaitė:

Laiško pradžioje kūrybiškai, bet kartu ir netikėtai apibūdinate vaikystę – tai „būsena, kai viskas pasidaro pipiro aštrumo“. Tuo tarpu Jūsų vaikystė buvo dar aitresnė (“lyg jelapenas”). Atrodo, Jūsų patirti įvykiai buvo tokie intensyvūs, jog iki šiol vaidina svarbią rolę Jūsų gyvenime, o atmintyje iškyla kaip nemalonus aštrumo pojūtis.

Laiške pasakojate apie sudėtingą šeimos situaciją, kurią matėte būdama vaikas – tėvo alkoholizmas, su šiais sunkumais nuolat kovojanti mama ir vėliau tėvo netektis. Panašu, kad vaikystėje susidūrėte su sunkumais, kurie nepriklausė nuo Jūsų valios. Net ir mamos stiprybė ir kova nepasiekė tikslo – neišgelbėjo tėvo. Atrodo, Jums dar vis labai dėl to liūdna.

Suprantu, kad turint tokią patirtį kaip Jūsų gali kilti jausmas, jog apskritai pasaulis yra grėsmingas (lyg nuolatinė pipiro aštrumo būklė) ir nekontroliuojamas. Gali užplūsti ir beviltiškumo jausmas, kad negalime nieko dėl to padaryti, negalime sukontroliuoti blogų dalykų vykstančių aplink mus ir su mumis. Gabija, tam tikrų įvykių iš tiesų negalime įtakoti ar pakeisti, kaip artimojo liga ar mirtis. Žinoma, tai nereiškia, kad dėl to mažiau skauda.

Suprantu, kad Jums labai sunku. Tačiau tikiu, kad Jūs galite pakeisti dabartinę savo savijautą, kuri, atrodo, jau yra per ilgai užsitęsusi. Suprantama, kad privargote – Jus vargina ir nerimas, tuštumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, paminite ir santykių problemas, užsitęsusį gedėjimą. Būtų svarbu įvertinti simptomų intensyvumą ir tai, kaip jie veikia Jūsų kasdienį gyvenimą. Gabija, norint susitvarkyti su tokiu kiekiu sunkumų, gali būti naudinga profesionalų pagalba.

Su tokiomis problemomis, apie kurias Jūs kalbate savo laiške, dirba psichologai bei psichoterapeutai, kurie galėtų padėti Jums suprasti ir keisti dabartinę situaciją. Nors dažnai manome, jog su savo problemomis turime susitvarkyti patys, tačiau linkiu nepamiršti laiku prašyti ir priimti pagalbą iš kitų.

Sėkmės
Psichologė Renata Černovaitė
Dėl individualių konsultacijų kreiptis tel. 861886627 arba el. paštu renata.cernovaite@gmail.com

Iliustracija: Sergey Fediv