Tėvas ir sūnus

2

24 Mar 2015 --- Child playing with his father --- Image by © Wavebreakmedia LTD/Wavebreak Media Ltd./Corbis
© Wavebreakmedia LTD/Wavebreak Media Ltd./Corbis

Vieną dieną vyriškis grįžo iš darbo, kaip visad pavargęs, dirglus ir pamatė, kad tarpduryje jo lūkuriuoja penkiametis sūnus.
– Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
– Žinoma, kas nutiko?
– Tėti, o kiek tu uždirbi?
Tėvui tai buvo gana netikėta:
– Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino. – Kam tu to klausi?
– Tiesiog šiaip – reikia. Pasakyk prašom, kiek tu uždirbi per valandą?
– Na, bus apie 50. O ką?
– Tėti… – sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 30?
– Tu klausei manęs tik tam, kad duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė. Tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis drįsta klausti manęs apie atlyginimą, o po to – prašinėti pinigų?“
Praėjo kažkiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: “Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 30, juk jis manęs niekad iki šiol nėra prašęs pinigų.„ Jis užėjo į vaiko kambarį, sūnus jau buvo lovoje.
– Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė.
– Ne, tėti. Tiesiog guliu, – atsakė berniukas.
– Atrodo, buvau šiurkštokas su tavimi,- tarė tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas nusišypsojo ir atsisėdo lovoje.
– Oi, tėti, ačiū! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar kelis sulamdytus banknotus. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl įsiuto. Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras,
ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.
– Kam tu prašei pinigų jei tu jų jau turi? – nesusivaldė tėvas.
– Todėl, kad jų turėjau nepakankamai. Tačiau dabar yra tiek, kiek reikia, – atsakė vaikas. – Tėti, čia – lygiai penkiasdešimt. Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo anksčiau – noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Tikrai puikus rašinėlis. Kaip dažnai mes kalbame-ar man apsimoka ar reikia, o blogiausia ką girdėjau gyvenime buvo-“NETURIU LAIKO”. Niekada nevartoju tokių sąvokų, bet geriau pasirenku -NENORIU. Tada lieka pagalvoti: kaip pasirinkti- ar reikia, ar privalau, ar galiu ir t.t. Manau jog tas tėtis daugiau niekada taip nedarys, supras kaip sūnui reikia jo nors vieną valandą pabūti su juo, kokia didelė kaina vaiko akimis ji būtų.

  2. Šaunus pasakojimas.Tik gaila kad mes pamirštam šias pamokančes istorijas.Nes nuolatos neturim laiko.tereike pripažint kad dažniausei laiko trukuma sukurem patys,paskesdami pilkoje kazdienybėje.tiesa yra ta kad mus nuolatos supa dziaugsmingos akimirkos,tereik prisest ir atsikvept su džiaugsmu širdyje kad esu ,regiu,girdziu,jaučiu,mylinčę šeimą turiu.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here