Tėvo prašymas0 (0)
Foto © Sasha Gulish/Corbis
Vienas žmogus labai pergyveno, kad jo sūnus yra lengvabūdis ir paviršutiniškai žvelgia į gyvenimą. Jausdamas artėjančią mirtį, pasikvietė vaikiną pokalbiui:
– Išpildyk vieną mano prašymą.
– Kokį, tėve?
– Kai aš mirsiu, ateik trisdešimt dienų iš eilės į šį kambarį penkiolikai minučių.
– Ir ką man tuo metu čia daryti?
– Nieko. Tiesiog sėdėk. Kiekvieną dieną, po penkiolika minučių.
Sūnus palaidojo tėvą ir tiksliai išpildė jo prašymą: kasdien ateidavo į kambarį ir tiesiog sėdėdavo. Ir tik po daugelio metų jis suprato, koks išmintingas buvo jo prašymas, kad būtent tada jis pradėjo bręsti ir tapo įžvalgesnis žmogus.
Tėvas matė, kad jauni žmonės gyvena pernelyg greitu ritmu, nuolat blaškosi, tad visai nebelieka laiko pamąstyti apie amžinuosius klausimus: apie gyvenimo prasmę, savo prigimtį ir tiesiog apie žmogui skirtą šioje žemėje laiką. Bet užtenka tik stabtelėti, pabūti su savimi tyloje ir daug kas ima keistis…