Tėvų atstūmimo sindromas: problema, kuri seniai rūpi išsiskyrusioms šeimoms ir specialistams

0
Iliustracija: Bearfotos / freepik.com

Dirbdami su vaikų turinčiomis poromis po skyrybų ar po separacijos, socialiniai darbuotojai susiduria su daugeliu problemų, iš kurių dvi giliausios – tėvų atstūmimas, t. y. vieno iš tėvų pastangos nuteikti vaiką prieš kitą tėvą, ir tėvų atstūmimo sindromas, kai vaikas atstumia kažkurį iš tėvų, vien reaguodamas į kito tėvo elgesį ir veiksmus, leidinyje „Social Work Today” teigia daktarė Amy J. L. Baker.

Socialiniai darbuotojai gali susidurti su tokiomis problemomis įvairiose vietose – vaikų dienos centruose, mokyklose, teismuose dėl vaikų globos, taip pat dirbdami tiesiogiai su konfliktiškomis besiskiriančiomis sutuoktinių poromis, su tėvais, kurie mano, kad partneris nuteikė arba nuteiks vaikus prie juos, su vieną iš tėvų atstūmusiais ir nesutinkančiais bendrauti vaikais, su suaugusiais, kurie tebėra atstūmę kažkurį iš tėvų, ir su vyresniais žmonėmis, praradusiais vaikus dėl tėvų atstūmimo sindromo.

Dalis socialinių darbuotojų galbūt nežino reiškinį pavadinančio termino, bet neabejotinai yra susidūrę su šia problemą per savo darbo metus. Pavyzdžiui, klientai ateina į asmeninę terapiją dėl nerimo, depresijos ar santykių problemų, o vėliau paaiškėja, kad vienas iš tėvų atskyrė juos nuo antrojo. Šie klientai galbūt nesuvokia prarastų santykių prasmės, gal net menkina to poveikį jų augimui, vystymuisi ir dabartiniams psichinės sveikatos sutrikimams.

Apibūdinti socialiniam darbuotojui kaip turintys problemų dėl nedrausmingo elgesio ar mokymosi sunkumų vaikai lyg tarp kitko tarsteli, kad nebendrauja su „nekenčiamu“ kažkuriuo iš tėvų. Paklausti apie tėvą, kurio nemato, šie vaikai gali su neapykanta mestelėti, kad nė trupučio netrokšta bendravimo. Tokio vaiko artimieji veikiausiai siekia nušalinti antrąjį iš tėvų nuo vaiko mokyklinio gyvenimo, melagingai pateikdami tėvo požiūrį į mokyklos reikalus, slėpdami nuo antrojo iš tėvų informaciją ir taip sudarydami įspūdį, kad šis nerodo susidomėjimo, pašalindami kontaktinę informaciją iš mokyklos duomenų bazės.

Trečias scenarijus – į psichoterapeutą kreipiasi tėvai, apimti baimės, kad tėvas (ar motina) nuteikinėja prieš ją / jį vaikus. Tokiems tėvams labai reikės patarimų, kaip reaguoti į nuolatines partnerio provokacijas. Šie tėvai gyvena apimti nerimo, depresijos, bejėgiškumo, jaučiasi partnerio, vaiko ir auka daugybės sistemų (teisinės, psichinės sveikatos, mokyklos), kurios ne visada reaguoja į tėvų, kuriems reikia paramos, poreikius.

Šiais visais atvejais socialiniai darbuotojai gali suformuluoti hipotezę, jog vienas iš tėvų pasistengė, kad vaikas atstumtų antrąjį. Jei socialinis darbuotojas nežino apie tėvų atstūmimą ir tėvų atstūmimo sindromą, jam ar jai trūksta teorinės medžiagos, kuri padėtų suprasti, kaip vienas iš tėvų gali užnuodyti vaiko santykius su kitu iš tėvų, nesant įtikinamų motyvų.

Tėvų atstūmimas yra strategijų visuma, kurią vienas iš tėvų skatina vaiką atstumti antrąjį tėvą. Tėvų atstūmimo sindromas išsivysto vaikams, kurie nekenčia, bijo ir atstumia vieną iš tėvų, nes mano, kad jis nevertas bendravimo.

Amerikietis vaikų psichiatras Richardas Gardneris, kuris įvardino ir apibūdino tėvų atstūmimo sindromą, savo knygoje „The Parental Alienation Syndrome: A Guide for Mental Health and Legal Professionals“ („Tėvų atstūmimo sindromas: patarimai psichinės sveikatos ir teisės specialistams“) rašo, kad po tyrimo, kuriame dalyvavo 68 stiprų atstūmimo sindromą turinčių vaikų tėvai, paaiškėjo – egzistuoja aštuoni elgesio komponentai (požymiai).

8 tėvų atstūmimo sindromo požymiai

1. Juodinimo kampanija. Tėvų atstūmimo sindromą turintys vaikai yra kupini neapykantos vienam iš tėvų (prieš kurį yra nuteikti). Jie neigia visas pozityvias patirtis iš praeities, atmeta kontaktus ir bendravimą. Regis, anksčiau mylėti ir vertinti tėvai per naktį tampa nekenčiamais ir keliančiais baimę.

2. Silpnos, nepagrįstos ir absurdiškos racionalizacijos. Kai vaikų su tėvų atstūmimo sindromu paklausia, kodėl jaučia stiprų priešiškumą vienam iš tėvų, jų paaiškinimai nėra tokie, kurie įprastai skatintų vaiką atstumti tėvą. Šie vaikai gali skųstis dėl tėvų valgymo įpročių, valgio gaminimo ar išvaizdos, pateikti aršių kaltinimų, kurie veikiausiai nėra tiesa.

3. Vienpusiškas atstūmimą skatinančio motinos / tėvo vertinimas. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu vienpusiškai vertina atstumiantį (partnerį) tėvą – demonstruoja automatinį, refleksyvų, idealizuotą to tėvo palaikymą. Pastarasis laikomas tobulu, o kitas – turintis vien trūkumų. Jei vaiko su tėvų atstūmimo sindromu paprašytų įvardinti bent vieną tariamo gerojo iš tėvų neigiamą aspektą, jis greičiausiai nė vieno nepaminėtų. Ši pozicija kontrastinga faktui, kad dauguma vaikų turi įvairių jausmų net patiems geriausiems tėvams ir įprastai gali įvardinti abiejų tėvų geras ir prastas savybes.

4. Tariamos laisvos valios fenomenas. Nors ir atrodo, kad nuteikinėjantieji prieš partnerį tėvai daro per didelę įtaką vaikams su tėvų atstūmimo sindromu, pastarieji tvirtins, kad patys nusprendė nutraukti bendravimą su vienu iš tėvų. Jie neigia, kad jų jausmams vienam iš tėvų dalinai turi įtakos nuteikinėjantys tėvais, dažnai deklaruoja, kad jų sprendimai grįsti laisva valia.

5. Kaltės dėl elgesio su atstumtuoju iš tėvų nejautimas. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu yra šiurkštūs, nedėkingi, kandūs ir šalti tėvo, su kuriuo nebendrauja atžvilgiu. Atrodo, kad jie nejaučia kaltės dėl savo šiurkštaus elgesio. Nėra dėkingumo tėvams, su kuriais nutrauktas bendravimas, už dovanas, paslaugas ar vaiko išlaikymo lėšas. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu sieks kiek įmanoma daugiau gauti iš to tėvo, su kuriuo nebendrauja, pareikšdami, kad šis (ši) yra jiems skolingi.

6. Refleksyvus atskyrimą skatinančio tėvo palaikymas, kilus tėvų konfliktui. Tiek sveikose šeimos, tiek seniai išsiskyrusiose porose, tiek porose po neseniai įvykusios separacijos pasitaiko nesutarimų, konfliktų. Visais atvejais vaikai su tėvų atstūmimo sindromu palaikys atskyrimą skatinantį tėvą, kad ir kokia absurdiška, nepagrįsta būtų to tėvo pozicija. Nėra noro ar bandymo išlikti nešališkiems, kilus konfliktams tarp tėvų. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu nenori išklausyti atskirtojo tėvo požiūrį. Tokiems vaikams visiškai nesvarbu, ką atstumtasis tėvas gali pasakyti ar padaryti.

7. Svetimi scenarijai. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu dažnai meta tėvams, su kuriais nebendrauja, kaltinimus, kuriuose skamba nuteikinėjančiojo tėvo frazės ir idėjos. Viena iš priežasčių, kodėl scenarijus atrodo pasiskolintas, yra žodžiai, idėjos, kurių vaikai nesupranta, atkartojanti, lyg pagal scenarijų kalbėjimo maniera, kaltinimai, kurie nepagrindžiami faktais.

8. Tėvo, su kuriuo nebendraujama, giminaičių atstūmimas. Galiausiai neapykanta tėvui, su kuriuo nebendraujama, persikelia ir jo ar jos giminaičiams. Juodinamas, nekenčiamas, vengiamas jau ne tik atstumtasis iš tėvų, bet ir jo ar jos giminaičiai. Anksčiau mylėtų senelių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių staiga imama absoliučiai vengti, jie atstumiami. Tyrime (2007 m.) dalyvavę atstumtieji tėvai teigė, kad jų vaikams būdingi aštuoni minėti elgesio požymiai, tai sutampa su R. Gardnerio teorija. Tėvai pranešė, kad jų vaikai dažnai demonstravo aštuonis elgesio požymius. Vienintelė išimtis – vaikai su tėvų atstūmimo sindromu palaikė santykius su kai kuriais atstumtojo tėvo giminaičiais, tai vyko tais atvejais, kai giminaičiai palaikė atstumiantįjį iš tėvų. Tai rodo, kad pirmiausia reikia sužinoti apie kontaktą su atstumtojo tėvo giminaičiais (tų giminaičių vaidmenį atstūmimo atvejyje), o tik paskui daryti išvadą, ar vaikui būdingas šis komponentas.

Tyrimas apie suaugusius vaikus su tėvų atstūmimo sindromu

R. Gardneris vos prieš 20 metų nustatė ir įvardino tėvų atstūmimo sindromą. Bet tyrėjai ir gydytojai kur kas ilgiau nerimauja dėl šių sąjungų tarp kartų. Pavyzdžiui, tyrusieji skyrybas, kaip antai, Wallersteinas su kolegomis (2001 m.) minėjo, kad kai kurie vaikai sudaro nesveikas sąjungas su vienu iš tėvų ir atstumia kitą. Šeimų psichologai pastebėjo – jei vaikas aukštesnis už vieną iš tėvų (t. y. žiūri žemyn), taip yra todėl, kad vaikas stovi ant kito iš tėvų pečių (yra palaikomas). Ši problema seniai rūpi psichinės sveikatos specialistams, tačiau atlikta labai nedaug tyrimų apie konkrečią problemą – kai vaikai atstumia vieną iš tėvų dėl atviros ar užslėptos kito tėvo įtakos.

Tyrimų nedaug, o žinių apie tėvų atstūmimo sindromą poreikis didžiulis. Yra kelios šiai problemai skirtos interneto svetainės, kasmet jose apsilanko dešimtys tūkstančių žmonių. Tos kelios knygose apie skyrybas, kuriose aptariama ši problema, yra be galo populiarios. Internete yra ne viena interneto pokalbių svetainė, įkurta žmonių, nerimaujančių, kad partneris nuteikinėja vaiką prieš juos. Sunkiausia tiems tėvams, kurie jau neteko vaikų dėl tėvų atstūmimo sindromo ir nori žinoti, ar kada galės susigrąžinti vaiką.

Šis klausimas paskatino atlikti tyrimą apie suaugusių tėvų atstūmimo sindromą, kuriuos vaikystėje vienas iš tėvų nuteikė prieš kitą tėvą. Tyrime galėjo dalyvauti individai, kurie vaikystėje buvo atskirti nuo vieno iš tėvų ir manė, kad taip iš dalies įvyko dėl kito iš tėvų elgesio ir veiksmų. 40 suaugusių žmonių dalyvavo nuodugniuose, pusiau struktūruotuose interviu telefonu. Vėliau buvo atlikta tyrimo rezultatų analizė, suteikusi galimybę išskirti šias temas ir duomenis socialiniams darbuotojams:

Duomenys

Įvairios aplinkybės šeimose

Tėvų atstūmimo sindromas gali atsirasti tiek neiširusiose šeimose, tiek išsiskyrusiose šeimose. Šį sindromą gali skatinti tėvai, motinos, tėvai, kuriems priteista ar nepriteista globa. Pavyzdys – pagiežinga buvusi žmona, nuteikinėjanti vaikus prieš tėvą dėl bylinėjimosi po skyrybų dėl vaikų globos. Tai – ne vienintelis modelis. Psichinės sveikatos specialistai turi žinoti, kad egzistuoja ir daugiau šeimyninių kontekstų, ir neatmesti tėvų atstūmimo sindromo, jei šeimyninė situacija neatitinka prototipo.

Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta

Daugelis dalyvavusiųjų tyrime teigė, kad nuteikinėjantysis tėvas juos emociškai, fiziškai ar seksualiai juos išnaudojo. Šie duomenys turėtų paneigti vyraujančią nuostatą, kad visi vaikai ( su jų naivia išmintimi) vienysis su tuo tėvu, kuris geriau sugeba patenkinti jų poreikius. Interviu davę asmenys vaikystėje liko su tuo iš tėvų, nuo kurio tapo priklausomi ir kurio pritarimą labiausiai bijojo prarasti, o ne su tuo, kuris buvo jautresnis.

Psichopatologija

Po tyrimo paaiškėjo – daugelis iš nuteikinėjančiųjų prieš partnerį vaikus tėvų turėjo narcizistinių bruožų ir / arba ribinį asmenybės sutrikimą ar antisocialinį asmenybės sutrikimą, taip pat buvo (esami) alkoholikai. Taigi socialiniai darbuotojai, teikiantys individualią terapiją klientui, kuris buvo nuteikinėjamas prieš vieną iš tėvų, turėtų suvokti, kaip svarbu analizuoti šiuos ar kitus traumų kliento vaikystėje veiksnius.

Kulto paralelės

Kultai suteikia naudinga problemų sprendimo metodikų, siekiant suprasti tėvų atstūmimo sindromą. Nuteikinėjantieji tėvai pasitelkia emocinį manipuliavimą ir minčių keitimo strategijas, ką pasitelkia ir kultų lyderiai. Šio analogo išmanymas gali padėti individams, kurie patyrė tėvų atstūmimo sindromą (ir jų psichoterapeutams), suprasti, kaip jie susivienijo su piktnaudžiaujančiu, žalą darančių tėvu. Analogija padeda suprasti ir sveikimo procesą.

Tyrimuose ir klinikinėje literatūroje apie sveikimą nuo kultų (poveikio) yra vertingų idėjų specialistams, dirbantiems su suaugusiaisiais, vaikystėje patyrusiais tėvų atstūmimo sindromą. Pvz., tai, kaip asmuo palieka kultą, turi įtakos sveikimo procesui. Kulto nariai gali palikti kultą, gali būti išvaryti iš jo, gali išeiti iš kulto, gavę tokį patarimą. Tie, kurie išeina iš kulto patys (supratę, kad kultas jiems daro blogą įtaką) ir tie, kurie išeina patariami (siekiant sukelti norą patiems palikti kultą) sveiksta greičiau nei tie, kurie buvo išvaryti (išvaryti todėl, kad nesilaikė kulto taisyklių, struktūros). Nepaisant to, kokiu būdu paliekamas kultas, išėjimas yra tik sveikimo proceso pradžia. Norint pasveikti, atitaisyti negatyvios kulto įtakos žalą, reikia daug laiko ir pastangų. Tas pats pasakytina ir apie suaugusiuosius, vaikystėje patyrusius tėvų atstūmimo sindromą.

Skirtingi suvokimo būdai

Yra daug įvairių būdų suvokti, kad vaikystėje patyrei vieno iš tėvų manipuliavimą ir be reikalo atstūmei antrą iš tėvų. Interviu dalyviai apibūdino vienuolika katalizatorių. Ši žinia ir džiugi, ir liūdna. Džiugus aspektas – yra daug įvairių būdu nuo atstūmimo pereiti į suvokimą. Liūdnas aspektas – nėra stebuklingo vaisto, kuris paskatintų procesą. Vieniems dalyviams padėjo bėgantis laikas ir gyvenimiška patirtis. Kitiems – nuteikinėjęs tėvas, kuris (kuri) juos atstūmė, dar kiti patys tapo tėvais ir buvo atstumti savų vaikų. Daugumai procesas ir reiškė procesą.

Buvo keli staigūs proveržiai, bet dauguma jautėsi lyg lėtai, palengva atsiskirtų nuo ilgai puoselėtos įsitikinimų sistemos, lyg lėtai bustų ir imtų regėti kitokią tiesą, autentiškesnį save. Dauguma ėmė save gerbti, pajuto ryšį su realybe ir jautėsi dėkingi, sužinoję tiesą. Tuo pat metu jie suvokė – tiesa sunkiai laimėta ir gana skaudi. Kai tik sužinojo apie tėvų atstūmimo sindromą, jie turėjo susitaikyti su skaudžia tiesa, taip pat ir ta, kad nuteikinėjęs kažkuris iš tėvų nesistengė paisyti jų interesų, kad vaikystėje jie labai blogai elgėsi su tuo, kuris nenusipelnė tokio elgesio ir kad neteko santykių, kurie galėjo būti jiems vertingi ir naudingi.

Ilgalaikiai negatyvūs padariniai

Nieko stebėtino, kad suaugusieji, kurie vaikystėje patyrė tėvų atstūmimo sindromą, manė – ši patirtis turėjo jiems ilgalaikių negatyvių pasekmių. Daugelis pasakojo apie depresiją, kaip narkotikais ir alkoholiu malšino skausmą, apie nutrūkusius santykius, ne vienerias skyrybas ir, liūdniausia, apie tai, kad vėliau buvo atstumti savų vaikų. Taip per kelias kartas tęsėsi tėvų atstūmimo sindromo ciklas.

Platus nuteikinėjimo taktikų spektras

Suaugusieji, vaikystėje patyrę tėvų atstūmimo sindromą, pasakojo apie platų nuteikinėjimo strategijų spektrą: tėvo, prieš kurį buvo nuteikinėjama, šmeižimą, nuolatinį trukdymą susitikti ir bendrauti, emocinį manipuliavimą, siekiant, kad vaikas rinktųsi vieną iš tėvų. Šias strategijas patvirtino ir vienas tyrimas, kuriame dalyvavo 100 atstūmimą patyrusių tėvų. Apibūdinti 1 300 specifinių veiksmų buvo sugrupuoti į 66 tipus, iš kurių 11 paminėjo mažiausiai 20 proc. tyrimo dalyvių. Tai nemenkas, bet ne visiškas strategijų, kurias įvardino atstūmimą patyrę tėvai, sutapimas su strategijomis, apibūdintomis suaugusiųjų (vaikystėje patyrusių tėvų atstūmimo sindromą).

Darbas su atstūmimą patyrusiais tėvais

Socialiniai darbuotojai, dirbantys su tėvais, susiduriančiais su tėvų atstūmimu, turi pasiūlyti paramą, turi šviesti, padėti. Svarbiausia socialinio darbuotojo pareiga – suteikti klientui informacijos apie tėvų atstūmimą (kokie veiksmai nuteikia vaiką prieš vieną iš tėvų) ir apie tėvų atstūmimo sindromą (kokį elgesį demonstruoja nuteiktasis prieš vieną iš tėvų vaikas), kad tėvas galėtų nuspręsti, ar iš tiesų susidūrė su šia problema. Reikėtų skatinti klientus pirmiausia paanalizuoti save, savo santykius su vaikais, prieš kaltinant partnerį dėl savo sunkumų.

Jei vis tik padaroma išvada, kad vyksta tėvų atstūmimas, atstumtieji tėvai turi būti mokomi reaguoti į atstūmimą, kad netaptų pernelyg pasyvūs ar agresyvūs. Tokiems tėvams reikia nuolatinio palaikymo, paramos, išgyvenant skausmą dėl tėvų atstūmimo.

Darbas su vaikais, kuriems susiformavo vieno iš tėvų atstūmimo sindromas

Socialiniai darbuotojai, kontaktuojantys su vaikais, patiriančiais tėvų atstūmimo sindromą, turi būti budrūs ir nuovokūs, kad nesusivienytų su vaiku prieš tėvą, prieš kurį nuteikinėjamas vaikas. Kita užduotis – išvengti nuteisinėjančiojo tėvo bauginimo, manipuliacijų. Reikėtų padėti vaikui ugdyti kritinį mąstymą ir taip sustiprinti jo/jos gebėjimas atsispirti spaudimui pasirinkti kažkurią pusę. Vaikui turi būti leidžiama bendrauti su tuo iš tėvų, prieš kurį jis yra nuteikinėjamas. Socialinis darbuotojas gali tapti pavyzdžiu, kaip gerbti ir vertinti tėvą, prieš kurį nuteikinėjama, siekiant atremti nuostatą, kad minėtasis tėvas yra neadekvatus, žmogus, kurį reikia atstumti.

Šeimas konsultuojančios psichologinės tarnybos, socialiniai darbuotojai, kitokie specialistai veikiausiai susiduria su klientais, patyrusiais tėvų atstūmimo sindromą. Dalis šių klientų galbūt nė nežino savo skausmo, kančių šaltinio ir / ar neturi informacijos apie šio fenomeno pavadinimą, ištakas. Pirmas svarbus žingsnis – socialinis darbuotojas turi suteikti klientui informacijos, patarimų ir vilties, sprendžiant šį komplikuotą ir skausmingą klausimą.

Tyrimo autorė – daktarė Amy J. L. Baker. Ji vadovauja tyrimams Vincento J. Fontanos vaikų apsaugos centrui Niujorke. Parašė knygą „Adult Children of Parental Alienation Syndrome: Breaking the Ties That Bind“ („Suaugusieji, vaikystėje turėję tėvų atstūmimo sindromą: Kaip sutraukyti rišančias virves“).

Parengė delfi.lt | skiltis „Gyvenimas“

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here