Tėvų elgesys vaikams gali sukelti sielvartą ir net depresiją. Kaip ją įveikti?

siluma

Klausimas: Sveiki. Aš labai nerimauju dėl savo 20-metės dukros. Mes su jos tėvu išsiskyrę. Prieš 2 metus jos tėvas ją įtraukė į Bibliją skaitančių ir, kaip paskui išsiaiškinau, fanatiškai tikinčių žmonių ratą. Viskas, rodos, buvo gerai, kol dukra ėmė abejoti tos biblijos teisingumu. Bijojo apie tai pasakyti tėvui. Po kurio laiko pasipasakojo, bet kurį laiką net vengė apie tai kalbėti. Labai tikėjo Dievu, o paskui skaudžiai nusivylė ir labai išgyveno, jautėsi, lyg būtų netekusi artimo žmogaus. Nusivylė net gyvenimu, jai jis atrodė beprasmis ir tuščias.

Tas nusivylimas nutiko rudeni. Ji tikėdama norėjo kardinaliai pakeisti gyvenimą, bet… Tikriausiai nuo šių išgyvenimų ją ištiko panikos priepuolis labai išgąsdinęs dukrą ir mane. Tuo metu ji studijavo. Mokslas irgi neteikė džiaugsmo, nes suklydo pasirinkdama, mokėsi nemėgstamą dalyką. Aš ją palaikiau. Nepykau, kai nutarė nebesimokyti. Dukra jautė emocinį išsekimą. Atsiskaitė su kolegija ir grįžo namo. Dabar tokia situacija: keletą dienų – nenoras keltis iš lovos, apatija viskam, kas aplinkui. Mano manymu, dukra supanikavo. Nusivylė tikėjimu, mokslais ir jaučiasi prislėgta. Nei darbo, nei tikėjimo, nei mėgstamo užsiėmimo. Aš taip pat pergyvenu, kad kokia depresija nepristotų… Pasitarus su gydytoja, minimaliai naudojam silpnus raminamuosius. Ramybė, pasivaikščiojimai, sportas… Savijauta kiek gerėja. Ką patartumėt šiuo mūsų atveju? Raminta

Atsakymas: Labas, Raminta,

Ačiū, kad parašei, kad kreipeisi pagalbos. Tavo nerimas iš tikrųjų pagrįstas – iš simptomų, kuriuos aprašai, tavo dukrai yra prasidėjusi depresija. Taip rašydama nenoriu gąsdinti ar bauginti – depresija nėra blogis, jei su ja tinkamai tvarkomasi.

Depresija nekyla be priežasties – tai skausmingų bei traumuojančių įvykių, atsivejančių mus iš praeities, rezultatas. Tavo dukros atveju, tai neišjaustas sielvartas dėl vaikystėje įvykusių skaudžių bei traumuojančių įvykių, kuriuos šiandien priminė jos gyvenime vykstantys dalykai.

Pažvelkime kartu, kas gi iššaukė dukros sielvartą. Rašai, kad prieš kelis metus ji pradėjo ieškoti gyvenimo prasmės religijoje, pasinėrė į ją kartu su savo tėvu, žmogumi, su kuriuo išsiskyrėte. Žmonės nepasineria į religiją šiaip sau – kad taip atsitiktų, jų gyvenime jiems turi kažko labai trūkti. Ko gero, tavo dukrai trūko artimo ryšio su tėvu, ir ji, pasiduodama tėvo įtakai, tikėjosi tą ryšį su juo užmegzti, žinoma, būdama tokia, kokia tėvas ją norėtų matyti – fanatiškai tikinti.

Tai nėra naujiena – vaikai, negaudami tinkamo dėmesio ir bendravimo iš tėvų, dažnai visom išgalėm stengiasi tapti tokiais, kokius juos nori matyti jų tėvai. Deja, tai vaikams labai brangiai kainuoja – jie prisiima gerokai per didelę atsakomybę ant savo gležnų pečių ir… deja, niekada neišpildo tėvų norų. Tėvams, projektuojantiems savus poreikius į vaikus (būtent tokiuose santykiuose vaikas jaučiasi negalintis būti savimi), taip pat nebuvo leista užaugti savimi.

Taigi, Raminta, tavo dukra, tikėjime greičiausiai tikėjosi rasti ne gyvenimo prasmę, o taip ir nerastą ryšį su tėvu, ir ko gero su tavimi – mama. Žinau, kad tai gali tave nuvilti ir nuskambėti kaip priekaištas. Nenoriu tau priekaištauti, tačiau tai, jog tavo dukra beatodairiškai pasinėrė į religiją, ten ieškodama  sąsajos su artimais žmonėmis, rodo, kad jos anksčiau negavo nei iš vieno tėvų. Jei būtų tokį artimą ir gilų emocinį ryšį gavusi iš tavęs, greičiausiai taip desperatiškai neieškotų jo su tėvu ir juo labiau tikėjime.

Viduje būdama dar mažas vaikas, tavo dukra tikėjosi, kad tikėjimas padės tą prarastą (o galbūt niekad ir neturėtą) ryšį, kažkaip susigrąžinti ar bent jau kažkiek kompensuoti. Greičiausiai supratusi, kad Biblija atsakymų neduoda, o ryšys su tėvu taip ir neužsimezgė, pajuto labai stiprų sielvartą, iššaukusį depresiją.

Ką tau ir dukrai dabar daryti?

Labai gerai, kad tu dabar dukrą labai palaikai, nespaudi dėl mokslų, rūpiniesi, kad ji pajudėtų fiziškai, sportuotų, o kartu ir pailsėtų, nurimtų. Visgi to neužtenka.

Tavo dukrai reikalinga psichoterapija ar bent jau saugus ir labai atviras santykis, kuriame ji galėtų visiškai atvirai ir nevaržomai išsakyti tai, kas ją slegia, ir išsielvartauti savo praradimus. Medikamentai situaciją vargu ar pakeis – jie tik kuriam laikui nuslopina sielvarto skausmą, tačiau problemos niekur nedingsta. Jos tebelieka užkastos giliai viduje. Žinoma, tai ką jau darote – ramybė, pasivaikščiojimai, sportas – taip pat geras priedas jos būsenai pagerinti, tačiau kaip ir minėjau, tai nėra tikrasis problemos sprendimas, tai daugiau „kosmetinis remontas“. Taigi tu gali paskatinti dukrą kreiptis į psichoterapeutą, duoti jai lėšų, kad galėtų pasirinkti norimą žmogų.

Taipogi tu, Raminta, gali pati sąžiningai, atvirai bei kritiškai pažvelgti į jūsų ryšį su dukra. Koks jis buvo vaikystėje, koks jis yra dabar? Kaip galėtum dar labiau priimti dukrą tokią, kokia ji yra? Tavo atvirumas bei jautrumas sau pačiai ir, žinoma, dukrai yra raktas, kuriuo gali atverti jos duris.

Taigi, noriu tave pačią paskatinti labiau pasigilinti į save ir savo jausmus, prisiminti, kaip tu pati jauteisi, kai buvai vaikas, labiau priimti save tokią, kokia esi, o kartu ir leisti savo dukrai  būti tokiai, kokia ji yra, nesvarbu, kiek jai dabar metų.

Kuo didžiausios sėkmės tau ir tavo dukrai!

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Foto: Rondell Melling/ Pixabay

Share Button

You may also like...

2 komentarai

  1. Tomas parašė:

    \“Žmonės nepasineria į religiją šiaip sau – kad taip atsitiktų, jų gyvenime jiems turi kažko labai trūkti. Ko gero, tavo dukrai trūko artimo ryšio su tėvu…\“

    Klystat. Kiekvieno musu viduje ziojeja gili skyle, kuria, deja, gali uzpildyti tik Dievas, o ne joks zmogus… Tad kiekvienas musu jausdami sia nenumaldoma tustuma, kartu jauciame ir trauka link Dievo, taciau nevisad suvokiame kas tai yra: manome, kad mums truksta to ar ano, aiskiname tai savaip. Kalbant siuolaikiskai, musu viduje yra instaliuotas tam tikras softas, kurio uzduotis- sukelti musumyse Dievo ilgesi. Esame sukurti Dievo, todel visai logiska, kad ilgimes butent Jo.
    Beje, laibai keista, kad komentuojate neigiamai apie tikejima. Juk, kiek zinau, net psichiatrai pripazysta, kad sergant depresija, zmogaus tikejimas yra svarbus faktorius, palengvinantis zmogaus isgijima.

  2. Anonimas parašė:

    Iširusi šeima kaip du poliai + ir -. Ypač religiniu klausimu ryškus pliusas ir minusas. Tikintys ir netikintys šeimoje. Fanatikai ir nefanatikai. O dukra kažkur per vidurį.
    Apatija. Depresija. Tokia yra kaina susigrąžinti dukrą prie savęs. Be spaudimo, bet ir be palaikymo dvasiniuose dalykuose.
    Iš čia du keliai – pasikliauti medicinos galia numalšinti antidepresantais, tenkinantis paviršutiniškais vegetacinės ramybės rezultatais. Arba sugrąžinti dukrai gražų tikėjimą Dievu. Deja, pastarasis variantas neatrodo kad ymanomas: abejonėmis užnuodytas tikėjimo obuolys jau atkąstas ir Miegančioji gražuolė užmigo. Negali išmokyti to, kuo pats netiki. Tiesa, toje pasakoje, princesę pažadina princo bučinys..
    O visa tai vadinasi gyvenimo scenarijus pagal vaikystės pasaką. O ką? :) Tėvai visada į vaikus projektuoja savo neįgyvendintas svajones, lūkesčius. Tegul ir pasąmoningai. Jug tai taip nuostabu, kai iš miego pažadina nuostabus princas, kurio neteko gyvenime sutikti.. Gražuolė ir princas. Ir pats jautiesi gražesnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.