Tiesos baimė: kai nesame tai, kas esame

0

suvokimas

Žmogaus santykis su pasauliu kiekviena būties akimirka ne tik kinta, bet ir reiškiasi aibe įvairiausių pavidalų. Vienintelis tikras šitame dažnai nuo paties žmogaus nepriklausančiame procese netikrumas ir, tuo pačiu, tragediškas potyris – tiesos pojūčio praradimas. Amžinos, neišsenkančios, žmogaus protui nepavaldžios tiesos. Kuris iš mūsų yra išgyvenęs vidinį poreikį išeiti iš savęs ir pačiam prieš save nusirengti? Arba – išgryninti save, nelyg alchemikui materiją, iki paties tobulumo? Tiesos suvokimas, gilus ir nesuvaidintas, randasi ne tik šventyklos klausykloje, – tiesa gimsta mumyse ir nuolat per mus atsinaujina. Svarbiausia – mokėti surinkti save ir, užuot išsibarsčius į atskirus vaidmenis, primestus paties gyvenimo ar (ne)valingai pasirinktus pačių, gyventi vientisoje harmonijoje su savimi ir su pasauliu. Juk viskas, ko mes trokštam, ir viskas, nuo ko bėgam, yra mumyse.

Nevykę žaidėjai

                      Sunku pakęsti tuos, kurie žaidžia. Žaidžia žmonių jausmais, gyvenimu, vertybėmis. Tarsi nieko šiame pasaulyje nebūtų švento. Dar sunku pakęsti ir tuos, kurie mezga ryšius, bet jų neišlaiko. Tarsi visi susitikimai su kitais būtų savaime suprantami, akivaizdūs, nieko nepamokantys, tušti ir neverti būti išsaugotais. Tegul „Mažojo princo“ lapė niekad (niekad!) neatbėga į mūsų laukus – laukus, kuriuose vargu ar kada prigis idėja „būti amžinai atsakingiems už tuos, su kuriais susibičiuliaujame“. Kaip keista: užuot ieškodami būtiškojo gylio, žmonės slysta paviršiumi ir, – o šventasis naivume! – džiaugiasi tuo slydimu. Įdomu, kas tokiu būdu tveriama, ir ar tarpasmeniniuose santykiuose vis dar išsaugoma pagarba – visų civilizacijų bendravimo pagrindas? Juk viena didžiausių gyvenimo prasmių, ko gero, yra žiūrėti žmogui į akis ir nebijoti pasakyti, ką iš tiesų galvoji. Tačiau – jokia tiesa neegzistuoja be tolerancijos ir empatijos; priešingu atveju susiduriam tik su nuomone.

Žaidimas padeda išvengti tiesos. Leidžia ją tiesiog apeiti. Kaip, beje, ir melas ar veidmainystė. Tiesos baimėje neretai glūdi mūsų baimė pamatyti, kokie iš tiesų silpni, menki ir negražūs esame. Mažų mažiausiai – apgailėtini, nesugebantys išeiti iš savo vaidmenų ir nors vienai dienai nustoti vaidinti. Žaisdami, užuot būdami tiesūs ir konkretūs, visa galva pasineriame į patetiškų frazių, dirbtinos pozos, manieros ir tuščių metaforų liūną. Bijome pripažinti, kad klydome. Deja, bijome atsiprašyti. Iš kur randasi tokia baimė? Nepažinume? Nesąmoningume? O gal tiesiog viską nurašyti žmogiškam silpnumui? Atrodo, ne tiek jau ir daug mūsų tarpe gerų aktorių, bet vis vien – renkamės vieną ar kitą vaidmenį, dažnai net ir tuomet, kai greta mūsų yra tie, kuriuos mylime arba – kurie myli mus. Mes prisirišam ne prie tikrojo „aš“, o prie savo šešėlių, ir vėliau už tai skaudžiai mokame. Anekdotiška žmonių elgsena „viena sakau, kita darau, trečia galvoju“: vergaujam savo įvaizdžiui, pataikaujam masiniam skoniui, o būdami vienui vieni nesugebame tinkamai savęs identifikuoti. Daug yra tokių, kuriems gyvenimas – scena, o už jos – chaosas.

Būti „aš“

O kaip suvaidinti tikrąjį save? Gal tiesiog vieną dieną liautis buvus sušiktai stipriems, linksmiems ar protingiems? Liautis sublimuoti visus savyje užgniaužtus libido ir tiesiog pasiduoti bet kokiam regimam ar neregimam malonumui? Pasak F. Skårderud’o, „intymumas yra pavojingiausias mūsų potyris, nes labai mažai kontroliuojamas.“ Bet – kuo mažiau kontrolės, tuo mažiau gyvybės, o būdami akistatoj tik su pačiais savimi privalome būti dar ir atsakingi. Karalius mažajam princui pasakė: „Teisti pačiam save – kur kas sunkiau, negu teisti kitą. Jei sugebėsi gerai save teisti, tas rodys, kad esi tikras išminčius.“ Dar norėtųsi pridurti ir Konfucijaus žodžius: „Bergždžiai aš ieškojau žmogaus, sugebančio pamatyti savo defektus ir iškelti kaltinimus sau.“

Nereikia savęs vaidinti. Užtenka tik būti savimi. Gerume, tikėjime, meilėje. Tverti savo gyvenimą paisant aukštų moralinių idealų. Nuolat atsiminti, kad už kiekvieną „nekenčiu“ ir už kiekvieną „atleidžiu“ bus vienodai atlyginta. Dieviškąjį amžinojo žinojimo ilgesį, tiesą derėtų suprasti kaip vidinį susivokimą, kas toks esi ir ko iš tikrųjų gyvenime trokšti. Į tiesą, kaip ir į bet kurį sau iškeltą tikslą, reikia judėti kryptingai, o savo tikrąją vertę žmogus įrodo tik prieš save ir prieš Dievą.

Parengė: Sandra Žemantauskaitė

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here