Tikslai, vedantys į niekur arba kada savipagalba ir saviapgaulė žengia koja į koją?

0 (0)

Sutinku seną pažįstamą, klausiu:
– Tai ką veiki? Kuo užsiimi?
– Ai, žinai, vis ieškau savęs…
——–

Vyksta grupinė terapija… Viena garbingesnio amžiaus dalyvė ir verkia, ir juokiasi vienu metu, kiek aprimusi užtraukia vaikišką dainelę. Klausiu:
– Ką čia darai?
– Išlaisvinu savo vidinį vaiką!
——–

Turbūt ir kitiems ne kartą teko kažką panašaus išgirsti, pavyzdžiui, kai žmogus mąsliai ir išdidžiai ištaria: ,,Ieškau savo gyvenimo misijos!”. Bent jau mano aplinkoje ypač padaugėjo ,,vaikštančių iš savo komforto zonos“, arba ,,dirbančių su savo jausmais“. O kur dar rimtais veidais skelbiami pasiryžimai: ,,Nuo šiol mokysiuosi mylėti save“ arba pašvęstojo veidu ištartas: ,,Noriu padėti žmonėms“? Socialiai priimtina, kad į tokius pareiškimus tinka reaguoti supratingai linksint galva ir neišsiduodant, kad nieko nesupratai. Ir šiukštu, nebandykite perklausti: ,,Tai visgi ką tu ten veiki?“. Ir aš taip daryčiau, jei ne profesinė atsakomybė… Todėl rašau toliau. Ir pirmiausia apie tai, iš kur kyla ši gražių savipagalbos tikslų turėjimo mada.

Daugmaž patenkinęs savo paprastesnius poreikius ir subjektyviai įvertinęs savo laimingumo rodiklį neretas susimąsto, kur link judėti toliau. Ir tuomet jam į pagalbą atskuba spalvinga savipagalbos literatūros, asmeninio tobulėjimo paskaitų ir workshop’ų industrija, paslaugiai padedanti suformuluoti giliamintiškai skambančius, tolesnį savęs tobulinimą (savigydą, augimą) liudijančius tikslus. Išvardinsiu čia aštuonis populiaresnius:

• noriu atrasti save;
• noriu labiau mylėti save;
• noriu žinoti savo misiją;
• noriu atrasti savo vidinį vaiką;
• noriu pažinti save;
• noriu labiau savimi pasitikėti;
• noriu išeiti iš savo komforto zonos;
• noriu padėti žmonėms;

Tikslai lyg ir teisingi? Jie ir būtų teisingi, jei nebūtų tokie klaidinantys. Kiekvienas iš šių tikslų, gali žmogų vesti augimo link. Bet gali ir nevesti. Štai apie tai, kada šie tikslai neveda niekur (geriausiu atveju) ir noriu pakalbėti. Beje, yra tik viena priežastis, kada tokių ir panašių tikslų siekimas baigiasi nesėkme, tai – saviapgaulė. Saviapgaulė iš nežinojimo arba saviapgaulė dėl nenorėjimo žinoti.

Du žmonės taip pat suformulavę savo siekius (pavyzdžiui, abu nori pažinti save) – gali pasiekti labai skirtingų rezultatų ir vien dėl to, kad vienam, noras pažinti save, reiškia, norą įnešti daugiau aiškumo į savo paties gyvenimą, o kitam – norą pasislėpti nuo gyvenimo iššūkių, prisidengus kapstymusi savyje. Todėl visada, kai tikslai išsikeliami tam, kad padėtų kažko išvengti, nuslėpti ar užmaskuoti, – reiškia, kad ir pastangos jų siekti nuves į niekur.

Pajutęs, kad eina į niekur, žmogus neretai pasibeldžia ir į psichoterapeuto duris. Būna pavargęs, nusivylęs, jau nusilakstęs po seminarus ir beskęstantis psichologinio-filosofinio-religinio-ezoterinio pliuralizmo jūroje. Kažkaip sunku sutikti, kad skęstančiųjų gelbėjimą reikia palikti pačių skęstančiųjų reikalui, todėl trumpai aptarsiu kiekvieną iš pradžioje išvardintų tikslų ir pabandysiu atskleisti, kame galėtų slypėti saviapgaulė (ir apgaulė). Kad negaištumėte laiko, neklaidžiotume neaišku kur ar netryptumėte vietoje…

1. Noriu atrasti save.

Trumpas pokalbio fragmentas. Pirmo susitikimo metu Inga vos neverkė iš ją apėmusio bejėgiškumo: ,,Man reikia atrasti save… Buvau tokiam seminare. Darėm praktiką ,,Kas aš“. Tada išsianalizavau visas savo subasmenybes, susipažinau su savo vidiniu vaiku, lyg ir ramiau pasidarė, tarsi apčiuopiau kažkokią savo ašį. Bet praėjo koks mėnesis ir nieko neliko! Vasarą važiavau dar į tokią stovyklą, kur dvi savaites dirbome su savimi, meditavome į savo dieviškąjį Aš. Atrodė lyg ir pajaučiau tą savo Aš. Bet grįžau rudenį į darbą ir vėl tas pats! Nežinau, kas aš… Atrodo, kad jau tuoj ir savo vardą pamiršiu…“

Pamažu tampa įprasta, kad savęs ieškojimu užsiima jau ne tik paaugliai, bet ir solidaus amžiaus žmonės. Kas gi slypi po šiuo tikslu? Ir kur čia galima saviapgaulė? Turbūt, jau pačioje ,,užsakymo“ formuluotėje. Įsivaizduokite, sėdi prieš jus žmogus, gyvas, realus, kvėpuoja, dar ir kalba, ir sako: ,,Nerandu savęs“. Argi ne keista situacija? Vienas mano kolegų kažkam, tokią frazę ištarusiam, džiaugsmingai sušuko: ,,Tau pasisekė! Aš tave radau!” – ir pašokęs džiaugsmingai apkabino apstulbusį savęs ieškotoją. Juokas juokais, bet kadangi teiginys ,,nerandu savęs“ yra akivaizdi nesąmonė, jį ir reikėtų suprasti arba kaip metaforą, arba kaip būdą nuslėpti nuo savęs tiesą apie save, o tai reiškia, melą sau.

Ž. P. Sartras savo knygoje ,,Būtis ir niekas“ rašo apie tai, kad jau pati melo esmė leidžia teigti, kad iš tiesų, meluojantysis žinoti tiesą, kad galėtų ją slėpti. Žmonės nemeluoja apie tai, ko nežino, kaip nemeluoja ir tada, kai skleidžia klaidingą informaciją, patys būdami suklaidinti arba apgauti. Pasak filosofo, saviapgaule tuomet reikėtų vadinti ,,ciniškai sąmoningą tiesos pasilaikymą sau ir jos neigimą kalbant su kitais bei šio neigimo neigimą pačiam sau“.

Ieškančiojo savęs atveju, tai būtų žinojimas (įtarimas, nuojauta), koks jis yra iš tiesų (paprastai, tai būna savo neigiamų savybių, vienišumo, bailumo, ribotumo, silpnumo miglotas suvokimas) ir toks stiprus nenoras tokį save priimti, kad tenka griebtis saviapgaulės. Tuomet žmogus nusprendžia, kad jis neranda savęs tikrojo. Ir kad reikia ,,ieškoti savęs“ tol, kol atsiras tikras aš: tobulas, geras, sėkmingas, mylimas ir panašiai. Ir ieško, ir ieško: keičia darbus, partnerius, keliauja po pasaulį, medituoja, mokosi, svaiginasi…

Dar noras atrasti save gali slėpti paprasčiausią tinginystę užsiimti kažkuo konkrečiu. Kartais kaip savęs ieškojimą žmogus formuluoja pasąmoningą poreikį leisti sau jausti jausmus, kurie yra užslopinti. Dar pasitaiko, kad savęs ieškantysis tiesiog bijo gyventi, kad ir ką tai jam reikštų.

Dėl visų šių priežasčių tikslas ,,noriu atrasti save“, jei jis suprantamas tiesiogiai, yra niekur nevedantis.

2. Noriu labiau mylėti save.

Kai tik pasigirsta dejonė ,,man reikėtų labiau mylėti save“, tai jau ženklas, kad žmogui iškilo didelė rizika pasiklysti. Todėl norintiems labiau mylėti save, pirmiausia, būtų gerai išsiaiškinti, apie kokią ,,meilę sau“ eina kalba.

Nes natūrali ,,meilė sau“ kiekvienam žmogui instaliuota kartu su savisaugos refleksais. Ir meilės sau (savo poreikių tenkinimo kontekste) mes turime pakankamai, kitaip neišgyventume. Net ir mūsų esminiame Įstatyme taip sakoma: ,,Mylėk savo artimą, kaip pats save“, čia nerašoma ,,mylėk savo artimą, tik tada, kai jau mylėsi save“ arba ,,jei mylėsi save“, – čia apie meilę sau rašoma kaip apie jau esančią duotybę.

Gali skambėti absurdiškai, bet būtent iš meilės sau kyla net dauguma psichologinių problemų. Psichodinaminėse teorijose tai vadinama gynybiniais mechanizmais, kurie saugo ir gina žmogaus psichiką, savivertę ar įsitikinimus, nuo skaudžių patyrimų, kitų intervencijos.

Pavyzdžiui, po akivaizdžiai mazochistiniu elgesiu galime aptikti ganėtinai efektyvų būdą savimi pasirūpinti. Atrodytų, aukų auka, ant savo pečių velkanti visų artimųjų bėdas, ji tai jau tikrai savęs nemyli! Bet taigi ne. Myli ir dar kaip myli. Ir nesvarbu, kad ji dejuoja ir skundžiasi, kaip jai sunku, kaip jos niekas nevertina. Visa tai vėlgi iš saviapgaulės repertuaro, nes ši sunki aukos būtis yra būtent tai, ko jai reikia. O jai reikia būti svarbia ir reikalinga, jausti savo galią kontroliuoti kitų gyvenimus (auka juk gali kaltinti?) ir taip užsitikrinti, kad nebus atstumta.

Kam dar kyla mintis pradėti save labiau mylėti? Darboholikams, dėl savo vidinių poreikių tenkinimo užstrigusiems veiklumo spąstuose. Visuomenės veikėjams, besiaukojantiems žmonijos labui, dėl savo poreikio būti įtakingais ir svarbiais. Vadovams, dėl savo poreikio valdyti, nebepavelkantiems atsakomybės naštos. Ir visiems kitiems, iš meilės sau ir savo poreikiams, privedusiems save iki išsekimo ribos.

Todėl meilės sau siekis, kai meilė sau suprantama, kaip dar aktyvesnis savo egoistinių poreikių (malonumo, naujų įspūdžių, saugumo, galios, valdžios, svarbos, įtakos, reikšmingumo…) tenkinimas, – skamba pavojingai.

O jei keltume klausimą, kam man reikia dar daugiau meilės sau? Galbūt paaiškėtų, kad ne meilės sau man reikia, o saiko jausmo arba savo atsakomybės ribų suvokimo. Gal problemų priežastys ne per maža meilė sau, o pernelyg didelė? Jei meilė suprantama, kaip dar didesnis dėmesys savo sąmoningų ir pasąmoningų poreikių tenkinimui.

Be abejo, tikslas – ,,mylėti save“ – gali būti ir labai vaisingas. Tik tuomet, vertėtų nepamiršti, kad tikra meilė sau augina, nuskaidrina, apvalo, kad tai ne dar didesnis savęs lepinimas, bet ir griežtumas sau, sąžiningas savo ydų pripažinimas ir pastangos tobulėti.

Ar apie tokią meilę sau svajojame? Jei ne. Tuomet ir šis tikslas veda į niekur.

3. Noriu žinoti savo misiją.

Savo misijos (pašaukimo) paieškos – dar vienas potencialiai klaidinantis tikslas. Šiuo tikslu žmonės susidomi, kai nebepajėgia atsakyti nė į vieną iš šių klausimų: kas aš? ką aš čia veikiu? kur aš einu? Kai tame ką daro nebemato prasmės, kai ima kilti abejonės, ar vis dar verta gyventi… Misijos radimas tuomet ima atrodyti kaip išsigelbėjimas, kaip likimo dovana, kurios vis dar laukia ir nesulaukia. ,,Jei tik aš žinočiau kokia mano misija, gi galėčiau ir pasimokyti dar kažko ir į didesnį miestą išvažiuočiau gyventi“, – dalijasi Jūratė. – ,,Gal man skirta žmones gydyti, iš kur man žinoti. Vat, jaučiu, kad mokytojavimas ne man, bet kas man, nežinau…“

Misijos arba savo pašaukimo paieškų priežastys labai įvairios, dažniausiai po tuo slypi puikybė, kuri tyliai šnabžda: ,,Tu toks svarbus ir unikalus, tikrai į šią žemę atėjai ne tam, kad būtum namų šeimininke (taksistu, mūrininku…)“.

Savo misijos ieškotojų gretas sėkmingai gausina įvairūs neeilinių gabumų konsultantai, paslaugiai pranešantys, kad tikrai esi ne šiaip pilka asmenybė, o brandi siela arba kad praeitoje reinkarnacijoje buvai dvasinis Mokytojas, Cezaris ar Šventoji Klementina. Jiems talkina visa komanda asmenybės ugdymo meistrų, sakančių, kad ,,Tu gali! Tu turi neatskleistą potencialą, tik sužinok savo misiją ir pirmyn!“. Betgi nebūtų poreikio, nebūtų ir pasiūlos…

Kam žmogui ta misija lyg ir aišku. Žinodamas savo misiją, jis galėtų atsakyti į visus tris klausimus ir kas aš, ir ką aš čia veikiu, ir kur einu. Turėdamas misiją, žmogus jaustų gyvenimo prasmę ir savo vertę. Bet štai, kodėl tos misijos turi būti itin reikšmingos ir ypatingos, – tas nėra aišku.

Kodėl eiliniam žmogui netinka bendrai visiems krikščioniams siūlomi misijų variantai? Pavyzdžiui, kuo blogos misijos: mylėti artimą arba vykdyti Dievo valią? Arba mažiau pakylėtos: palikti po savęs ką nors vertingo, tarnauti kitų labui, užauginti vaikus… Kokios dar misijos žmonės ieško? Panašu, kad ir misijos paieškose neapsieita be saviapgaulės.

Ž. P. Sartras rašo, kad saviapgaulė yra ne tik melas pačiam sau, bet ir kvailas tikėjimas (pranc.k. Mauvaise foi). Kad žmogaus sąmonė yra linkusi save apgaudinėti pasitelkdama tikėjimą, tokį tikėjimą, kuris skubiai prilyginamas žinojimui.

Ir tai tiesa. Pabandykite, savo tikrojo pašaukimo ieškančiai pardavėjai pasakyti, kad jos misija – būti gera pardavėja. Kaip jūs drįstate! Ji gi tikrai žino, kad būti pardavėja – ne jos gyvenimo misija.

Kartais man kyla įtarimas, kad misijos paieškos slepia vengimą atlikti savo eilines pareigas. Ir kol dėl tingėjimo, puikybės, baimės ar dar dėl kokių kitų priežasčių nesinori prisiimti atsakomybės už tai, ką privalu daryti, nes dabar aš esu pardavėja (tėvas, mama, duktė ir t.t…) – tol galima tempti gumą misijos paieškoms. Todėl šis tikslas irgi veda į niekur.

4. Noriu atrasti savo vidinį vaiką.

Dar vienas madingas savipagalbos tikslas. Pažiūrėkime į šį tikslą sveiko proto akimis. Kam, žmogau, tau tas vidinis vaikas? Ar tai poreikis turėti slaptą žaidimų draugą? O gal tai noras regresuoti atgal į vaikystę, nes suaugusių pasaulis ne tau? Gal tai būdas slapta mėgautis vaikiškais džiaugsmais, pavyzdžiui, giliai viduje, pabūti truputį spontanišku, džiugiu ar žaismingu? Bet kodėl gi to nedaryti atvirai, visu savo suaugusiu kūnu? O gal tai poreikis pačiam save pasūpuoti, paglostyti per galvelę ir leisti nedaryti to, ką suaugęs privalo daryti?

Įvairiausių minčių kylą, kai išgirstu žmogaus poreikį pažinti (atrasti, pajausti) savo vidinį vaiką. Jei jau taip to norisi, tai pradžiai, jį ten reikėtų susikurti. Panašiai turbūt, kaip tapti nėščiu (-ia). Susikurti savyje kažką, kas atstovaus neįmanomoms realybėje misijoms. Nebus apkerpėjęs baimėmis ir nuoskaudomis. Matys gyvenimo spalvas arba perkels į tuos gerus laikus, kai niekas nerūpėjo, o gal dar dalins gerus patarimus, kaip elgtis? Kokių tik užsakymų žmonės neprikuria tam mistiniam ,,vidiniam vaikui“. Seka jam (sau?) pasakas ir veda jį pasivaikščioti. Žvelgiant visai kritiškai, gaunasi grynų gryniausia šizofrenija. Švelniau išsireiškus – asmenybės skilimas. Kam tuomet žmogui, kuris ir taip jaučiasi kaip bet kaip sumestas iš atskirų, nederančių tarpusavyje detalių, kurtis dar vieną funkcinį vienetą? Vietoje to, kodėl nepabandžius kažkaip pajudėti link vientisumo ir vidaus bei išorės harmonijos? Kodėl nepasimokius savo dideliame didelio žmogaus gyvenime truputį daugiau pažaisti, pasijuokti ar pasisupti, galų gale? Kam tie vidiniai dariniai, niekaip nevedantys į vientisumą ar didesnę brandą.

Kas čia per noras nešiotis savyje vidinį vaiką? Mano manymu, tai noras nieko nekeisti realybėje. Vaizduotės žaidimai daug įdomesni ir malonesni, nei rizikingi realūs bandymai šiek tiek labiau išsilaisvinti iš savo nuoskaudų ir baimės džiaugtis gyvenimu.

,,Vidinio vaiko“ terminas populiarus ir tarp psichologų. Savo išskirtiniu dėmesiu šiam vidinio pasaulio simboliui, jie aktyviai propaguoja infantilią savo klientų regresiją, vietoje to, kad padėtų ugdytis brandesnį gebėjimą džiaugtis, būti laisvesniu, smalsesniu, atviresniu pasauliui.

Volinski Stiven, prabilęs apie tamsiąją vidinio vaiko pusę, rašo: ,,Šitas vidinis vaikas, kuriam taip ilgai buvo priimta vos ne melstis, yra tik stebėtojo sukurtas, laike sustingęs darinys.” Ir todėl darbas su vidiniu vaiku, tėra eilinė saviapgaulė (na, šiuo atveju ir apgaulė), nes tai, ką įvairios psichologinės mokyklos siūlo įsivaizduoti kaip vidinį vaiką, tėra vaikystės nuoskaudos ir neišgyventi jausmai, kuriuos ir be papildomų vizualizacijų įmanoma išgyventi esamuoju laiku. Svarbiausia, žinoti, kad ne mistinis vidinis vaikas, o žmogus pats saugoja savo nuoskaudas ir verčia jas rigidiškais veiksmais savo dabartiniame gyvenime, ir kad jis pats gali tai pakeisti, be jokių dirbtinių vaizdinių pagalbos.

Todėl tikslas atrasti savo vidinį vaiką taip pat priskirtinas prie beprasmiškų, nebent jį performuluotumėte į tokį: ,,Aš noriu gyventi linksmiau, džiaugsmingiau, noriu būti laisvesnis ir spontaniškesnis, noriu būti smalsus ir betarpiškas ir noriu kad mano vaikystės nuoskaudos nebeįtakotų nei mano veiksmų, nei santykių su kitais“.

Ir būkite kritiškesni, kad galėtumėte į bet kokius pasiūlymus išgydyti jūsų vidinį vaiką, mandagiai atsakyti: ,,Ačiū, nereikia“, – o ne pultumėte į šizofrenines vizualizacijas.

5. Noriu pažinti save.

Iš tiesų, tai vienas geriausių tikslų, kuriam verta skirti laiko. Bet… Yra pora išlygų:
1) Jei šis tikslas nemaskuoja vengimo gydytis tikrai rimtas sielos ligas.
2) Jei tai netampa tikslu savaime, kuomet savęs pažinimas tampa gyvenimo būdu ir chronišku kapstymusi savyje. Tarp kitko, patologiniai kapstytojai savyje labai mėgsta lankytis pas psichologus. Ypač pas tokius, kurie kantriai ir subtiliai analizuoja menkiausius kliento sielos virpesius. Tokių klientų terapijos tęsiasi metų metus be jokių apčiuopiamų rezultatų, nes jų tikslas – pats savęs pažinimo procesas (dažnai graudulingas ir kančios paženklintas), nekeliant sau klausimo, kas iš to.

Visgi pažinti save yra gerai. Kodėl? Todėl, kad pažindamas save žmogus gali gyventi žymiai sąmoningiau. Gali nebebūti, kaip tie dauguma, apie kuriuos rašė Oskaras Waildas: ,,Dauguma žmonių yra kiti žmonės. Jų mintys – kieno nors kito nuomonės, jų gyvenimas – pamėgdžiojimas, jų aistros- citatos“. Pažinęs save žmogus geriau supranta savo veiksmų ir pasirinkimų motyvus, savo jausmus; tuomet jis tampa laisvesniu rinktis, kaip reaguoti į išorines aplinkybes; tuomet jis žino, ko nori. Pažindamas save žmogus stiprina asmeninę vidinę jėgą, todėl tampa įgalus nepaisyti svetimų nuomonių apie save, atsisakyti svetimų lūkesčių ir reikalavimų, ką jam galvoti, ko siekti, kaip gyventi, su kuo gyventi ar kuo būti… Galbūt atranda savo stipriąsias puses ir realizuoja jas, kurdamas kokią tai naudą kitiems.

Nepaisant viso šio savęs pažinimo gėrio, labai svarbu turėti atsakymą ir į šį klausimą: ,,Kai jau pažinsiu save tiek, kiek noriu, kas toliau? Ką toliau su visu tuo veiksiu?“. Nes savęs pažinimas, kad ir koks jis būtų vertingas, yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Ar nebus taip, kad galų gale teks atsisveikinti su šiuo pasauliu, tokiam, gerai save pažinusiam, betgi daugiau nieko ir nenuveikusiam? Neretai klausiu savęs pažinimu užsiėmusiojo: ,,Kas man iš to, kad tu save pažįsti?“. Klausiu ne dėl to, kad man būtinai iš jo ko nors reikia, o tik tam, kad priminčiau ir apie kitų žmonių egzistavimą. Kad savęs pažinimas neliktų tik egoistinis savęs tobulinimo pomėgis. Juolab, kad ir savęs pažinimas be kitų nelabai įmanomas. Juk pažįstame save ne oloje sėdėdami ar mandalas piešdami, o santykyje, tarnystėje, pareigose.

Todėl net ir sveikais motyvais vediną savęs pažinimą būtų protingiau susiaurinti iki konkrečios srities ir konkretaus tikslo. Kad bent jau pačiam tikslo siekėjui būtų aišku, kam jam to reikia ir kaip konkrečiai tas pažinimas pagerins, pavyzdžiui, kad ir jo asmeninius santykius ar akademinius pasiekimus.

6. Noriu labiau savimi pasitikėti.

Gan populiarus tikslas, gal greičiau skundas, kurį dažnai girdžiu savo kabinete: ,,mano labai menka savivertė“ arba ,,aš labai savimi nepasitikiu“. Už šio pareiškimo irgi galima rasti ne vieną saviapgaulės faktą.

Kartais žmogus deklaruoja nepasitikėjimą savimi, kaip pasiteisinimą, kodėl jis nieko nedaro. Ir taip tokiu socialiai patraukliu argumentu maskuoja arba tinginystę, arba bailumą. Pats šventai tikėdamas tuo, kad jei tik labiau pasitikėtų savimi, iš karto susirastų geresnį darbą arba susipažintų su jam patinkančia mergina.

Dar viena, giliau slypinti saviapgaulė. Deklaruodamas, kad nepasitiki savimi, žmogus tarsi leidžia suprasti, kad tai toks jo ypatumas, kuris neleidžia ir jam pačiam, ir kitiems pamatyti, koks jis iš tiesų šaunus ir daug galintis. Bet dažniausiai, jis pats aiškiai žino (bent jau įtaria), kad nėra nei ko rodyti, nei ko pamatyti. Ir jei būtų sąžiningas, pats sau prisipažintų, kad nėra už nepasitikėjimo savimi besislapstantis genijus ir kad iš tiesų jis neturi jokio faktinio pagrindo pasitikėti savimi. Nes pasitikėjimas savimi remiasi faktais, o ne plepalais, saviįtaiga ar iliuzijomis apie save.

Todėl jei išsikeliate sau tokį tikslą – noriu labiau pasitikėti savimi – reikės kažką konkrečiai ir nuveikti, sukurti, padaryti, nugalėti, laimėti, pasikeisti galų gale… Ir atsisakyti iliuzijos, kad visa tai padarysite tik tada, kai labiau pasitikėsite savimi.

7. Noriu išeiti iš savo komforto zonos.

Gyvuoja tradicija šį tikslą ištarti garsiai, su tam tikru išdidžiu patosu. Tuomet visada norisi perklausti: ,,Tai kam eiti iš tos savo zonos, jei ten komfortiška?“. Ar neprieštarauja tai sveikam protui? Vardan ko reikia atsisakyti komfortiško buvimo? Nebent komforto zonos samprata tapatinama su saugumo jausmu, pataikavimu savo baimėms ar pokyčių vengimu. Tačiau tokiu atveju, kas čia per komforto zona? Žmogus, būdamas savo komforto zonoje turėtų jaustis vientisas, harmoningas, veikiantis pagal savo gebėjimus, mylimas ir mylintis. Galų gale laimingas. Jei tokių dalykų nėra, tai kodėl komforto ieškojimas vadinamas išėjimu iš komforto zonos?

Tokia lingvistinė nesąmonė sukuria valios paralyžių. Aš verčiu save išeiti iš komforto zonos, kuri iš tiesų net nėra komforto zona, o vadindamas savo varganą egzistenciją komforto zona, aš prarandu net ir galimybę įsivardinti, kas man nebepatinka mano gyvenime ir ką realiai turėčiau keisti. Klaidingi tikslai, neveda niekur. Gal tam jie ir kuriami, kad realiai viskas liktų taip, kaip yra, ir kad nereikėtų vargintis dėl realių pokyčių, o iš šalies atrodytų, kad stengiuosi. ,,Aš nusprendžiau išeiti iš savo komforto zonos!“ – skamba išdidžiai. O kai tokio ėjiko paklausi, kas blogo buvo tavo komforto zonoje (jau nonsensas!), kad iš jos reikėtų išeiti, atsakymo nėra. Jei nežinau, kur aš iš tiesų esu šiandien, tai kur aš galiu nueiti? Jei nežinau, kas manęs nebetenkina mano šiandieninėje ,,komforto zonoje“ tai kaip aš galiu žinoti, ko norėti? Stipriai klaidinantis tikslas.

M. Haidegeris savo veikale ,,Būtis ir laikas“ rašo, kad apgaulės esmė yra ką nors nuslėpti. Kas reikštų, kažką (kas turi būti matoma) užstatyti priešais kažką (kas turi būti nematoma), tuo pačiu pateikiant tai, kaip ne tai, kas jis yra. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad tas kuris meluoja, neišvengiamai žino tiesą, bet siekdamas savo asmeninių tikslų, esamą tiesą pridengia melu, kurį pateikia kaip naują tiesą. Tik saviapgaulės atveju ir meluojantis, ir apgautasis vienas ir tas pats asmuo.

Kokių asmeninių tikslų gali siekti žmogus pabėgimą iš esamos situacijos vadinanatis ,,išėjimu iš komforto zonos“? Kadangi vaikščiojimas iš komforto zonos populiariausias tarp ugdomojo vadovavimo paslaugas perkančiųjų, tai galima daryti išvadą, kad asmeniniai tikslai būtų tokie: savo stipraus ir drąsaus žmogaus įvaizdžio saugojimas, vengimas garsiai pripažinti, kad kažkas yra nebe taip sėkminga ir blizgu, kaip norėtųsi, kad būtų arba baimė pripažinti savo trūkumus, silpnybes.

Juk ,,išeiti iš komforto zonos“ gali tik drąsūs ir bebaimiai? O apie problemas kalba tik nevykėliai? Net jei performuluotume šį tikslą į logiškiau skambantį, pavyzdžiui: ,,Aš aiškiai žinau, kad ten, kur esu dabar, jau nebėra jokių problemų ar sunkumų, kurių nesugebėčiau išspręsti ar nuo kurių norėčiau pabėgti, todėl noriu išbandyti savo galimybių ribas ir priimu naujus iššūkius“. Net jei tai yra tiesa, vis tiek labai siūlyčiau atsakyti sau į pora klausimų: kam man to reikia ir kokiose konkrečiose srityse noriu išbandyti savo galimybes? Ir kol nėra aiškių atsakymų, rekomenduočiau verčiau jau likti savo komforto zonoje.

Nors savo galimybių ribas visada verta plėsti. Turintis drąsos tą daryti žmogus įgauna daugiau drąsos gyventi, gali imtis drąsesnių sumanymų, auga ir tobulėja. Atsikrato nemažai baimių, rigidiškumo. Įsivertina realias savo galimybes, o tai sumažina polinkį į savigraužą, savikritiką, saviapgaulę. Plėsdami savo asmenines ribas tampame laisvesni, savarankiškesni, atviresni sau ir pasauliui. Labiau imame pasitikėti savimi ir kitais.

8. Noriu padėti žmonėms.

Šis atrodytų kilnus tikslas populiarumu lenkia visus kitus. Deja, lenkia ir savo klaidumu. Kad ir ką besumanytų nuveikti žmogus, paklaustas kam jam to reikia, dažniausiai sako: ,,Noriu padėti kitiems“. Iš kur tokia altruizmo epidemija? Kai Mis Pasaulis nuo scenos su ašaromis akyse kalba apie savo misiją padėti žmonėms, tai gal ir atitinka projekto siužetą. Bet mūsų, ne-mis-pasaulių gyvenimai nevyksta pagal šou scenarijus. Tai kodėl mes, kad ir ko besiimtume, iškilmingais veidais mojuojame žmonijos gelbėtojų vėliavomis? Jei mokausi ,,į daktarus“ tai tik todėl, kad galėčiau padėti žmonėms, jei daliju sriubą benamiams irgi tik todėl, kad padėčiau žmonėms. ,,Kam tau tos papildomos studijos“, – klausiu mokytoja dirbančios trijų vaikų mamos. – ,,Kad galėčiau padėti žmonėms!“. Ar tikrai? O gal (jeigu sąžiningai) tam, kad pabėgtum nuo buities?

O gal aš irgi rašau straipsnius, kad padėčiau žmonėms! Nesąmonė. Kai kurie mano straipsniai kenkia žmonėms. Aš rašau, nes man patinka rašyti. Rašydama aš pati sau susidėlioju mintis ir pati sau apibendrinu savo patirtį, kad ji neužgriūtų manęs kaip nevaldomas chaosas. Taip susitvarkau, prasivalau, atlaisvinu vietos kažkam naujam. Pirmiausia, man pačiai reikia to, ką aš darau.

Tvirtinime, kad kažką darau (mokausi, organizuoju), nes ,,noriu padėti žmonėms“ tiek pat daug saviapgaulės, kiek ir puikybės. Saviapgaulė tame, kad po šia deklaracija neretai slypi nenoras padėti sau. O puikybė tame, kad padėdamas kitiems, žmogus gali jaustis didesniu, galingesniu, išmintingesniu už tuos vargšus, kuriems reikia jo pagalbos.

Beje šį tikslą labai lengva ,,pataisyti“. Tiesiog formuluokite taip: ,,Aš noriu padėti sau ir jei tai darydamas padėsiu dar kam nors, bus nuostabu. Galbūt, kai man reikės pagalbos, kas nors ir man pagelbės”.

,,Pasaulio istorijoje, visi, kas suvaidino kad ir menkų menkiausią vaidmenį, visi, kurie bent kada išgyveno laimę, visi, kurie bent ką nors padovanojo pasauliui, buvo dieviškai egoistiški, gyveno dėl asmeninių interesų. Visi be išimties.“ Ričardas Bachas

Kad ir ką siūlo savipagalbos knygų autoriai ir asmeninio tobulėjimo mokymų guru, visgi atsargiai ir atsakingai formuluokime savo asmeninius tikslus, nes kitaip visą gyvenimą gali tekti ieškoti savęs arba galime galutinai pasiklysti savęs pažinime ir likti vieniši, bet visa širdimi atsidavę savęs mylėjimui. Ir dar gali tekti palikti savo komforto zoną ir padėti žmonėms ieškoti jų misijos… Ar mums to reikia?

Psichologė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt

Foto: Jeremy Thomas