Tinkamai parinkti filmai gali tapti terapijos priemone

kinoterapija

Artėjant jubiliejiniam „Kino pavasariui“, kokybiškų pramogų išsiilgę kino gerbėjai jau perka bilietus į geidžiamiausių filmų seansus. Tačiau sumaniai pasirinkus filmų repertuarą, jų žiūrėjimas gali būti ne tik puikus laisvalaikio leidimo būdas, bet ir priemonė saviugdai. Apie filmų terapiją ir jos naudą pasakoja „Kino pavasario“ sveikatos partnerio privačios ligoninės ir poliklinikos „Kardiolita“ vaikų psichologė Gintarė Jonutienė ir psichologė dr. Vėjūnė Domanskaitė Gota.

Anot G. Jonutienės, filmų terapija laikoma viena iš meno terapijos šakų, o jos pritaikymas – labai platus: „Filmų terapija taikoma įvairiais tikslais – savęs pažinimo, savianalizės, atsipalaidavimo, geresnio jausmų suvokimo, vertybių analizės, tarpusavio santykių, socialinių problemų analizės.“ Vaikų psichologės teigimu, tai gali būti veiksminga papildoma psichoterapinė priemonė tiek grupinėje, tiek individualioje terapijoje, ir yra tinkama įvairioms amžiaus grupėms – tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, taip pat tinka poroms.

„Kardiolitos“ psichologė dr. V. Domanskaitė Gota atskleidžia, kuo naudingas gali būti filmų žiūrėjimas: „Filmus galima žiūrėti tiesiog todėl, kad jie mums patinka. Bet galima juos žiūrėti ir turint tikslą, ieškant atsakymų, susivokimo, kuomet jaučiamės įstrigę, nerandantys išeities, kuomet net sunku suprasti, kas mus kankina. Dauguma filmų yra tarsi alegorijos, panašiai kaip istorijos, mitai, pasakėčios. Žiūrėdamas filmą, žmogus gali patirti tuos jausmus, kurių negali išgyventi kasdienybėje, pavyzdžiui, verkti ar pykti kartu su filmo herojais. Žiūrovas gali tapatintis su veikėju ir kartu spręsti problemas, atgauti pamirštus vidinius resursus bei geriausius būdus jiems panaudoti. Filmas yra tarsi veidrodis, kuris atspindi kas vyksta mūsų viduje. Mes galime pamatyti gilumines problemas ir gauti naujų įžvalgų ir jėgų pradėti jas spręsti, integruoti. Kinas kaip sapnai – kelias į pasąmonę, gilesnius sąmonės sluoksnius. Gilinimasis į filmo simbolius ir prasmes įgalina mus, padeda integruoti savo jausmus, intuiciją, mąstymą, kitaip tariant, rasti kelius tarp racionalių ir neracionalių procesų. Pastebint ir suprantant savo reakcijas į veikėjus, kurie mums nepatinka, kurie yra kitokie, galime atrasti „šešėlinę“ savo psichikos dalį, kurioje slypi daug potencijos.“

Vaikų psichologė pastebi, jog kinas gali padėti pamatyti užgniaužtus jausmus. Anot specialistės, žmonėms kartais būna sunku prisiliesti prie tam tikrų skaudžių išgyvenimų, tuo tarpu žiūrėdamas filmą apie kitą žmogų, žiūrovas tarsi mato priešais save pastatytą savo gyvenimą ir gali stebėti jį metaforiniu būdu išvengdamas realaus tiesioginio patyrimo ir analizuoti jį, panagrinėti, kas vyksta su žmogumi filme, kaip jis elgiasi, kokį sprendimą randa, o kartu ir paklausti savęs – „O kas vyksta su manimi?“. „Dažnai žiūrime filmą mums svarbia tema, kur nerandame atsakymo gyvenime, o filme galime matyti įvairius scenarijus,“ – sako kalbinta „Kardiolitos“ specialistė.

Pasirinkti filmus saviterapiniams tikslams – ir smagus, ir atsakingas procesas. Vaikų psichologė G. Jonutienė siūlo atsižvelgti į tai, kokios problemos besirenkančiajam aktualios: „Jei reikia atsakymo apie išėjimą iš krizinės situacijos, galima rinktis filmus apie stiprius žmones, jei reikia atsipalaidavimo – galima rinktis animacinius filmukus, detektyvus. Jei norisi gilesnio savęs pažinimo, galima rasti psichoterapinių filmų, kurie veikia kaip metaforos. Galima rinktis filmus pagal konkrečią problemą – pvz., turintiems valgymo sutrikimų, priklausomybių, bendravimo problemų.“

Psichologė dr. Vėjūnė Domanskaitė Gota pabrėžia, kad labai svarbu ne tik tinkamai pasirinkti filmus savipagalbai, bet ir juos žiūrint nepamiršti stebėti ir savęs.

„Jei filmus renkamės savipagalbai, tai galima pradėti nuo tų, kurie jums patinka, traukia. Tik svarbu pamėginti juos žiūrėti kitaip – sąmoningai, ne tik įsitraukiant į filmo istoriją, bet ir stebint save. Prieš pradedant žiūrėti, pirmiausia reikia patogiai atsisėsti ir atsipalaiduoti. Nukreipti dėmesį į kvėpavimą ir laisvai, neįsitempiant stebėti įkvėpimą, iškvėpimą, leisti kvėpavimui pripildyti jus. Kuomet kvėpavimas nurimsta, tampa tolygus, tuomet peržvelkite kūną: ar yra vietų, kurias lyg laikote, jaučiate įsitempimą. Leiskite kvėpavimui pripildyti tas įsitempusias vietas, tarsi jis tirpdytų tą įsitempimą, ir leiskite kūno svoriu sukristi link grindų, įsivaizduokite, lyg smėlis subyra, veikiamas žemės traukos. Tuomet pradėkite žiūrėti filmą ir kreipkite dėmesį ir į istoriją, ir į save. Tiesiog liudykite vidiniu žvilgsniu savo buvimą, kaip filmo vaizdai, idėjos, dialogai, veikėjai veikia jūsų fizinius pojūčius visame kūne. Leiskite sau tik stebėti be vertinimo, kritikos ar išvadų darymo. Tikrai atsitiks taip, kad pasinersite tik į filmo istoriją, bet kai vėl prisiminsite stebėti ir save, atkreipkite dėmesį į kūno pojūčius – kaip jaučiatės tuo metu. Po filmo verta skirti laiko pabūti su tuo patyrimu, jei yra galimybė aptarti tai su kitais. Užduoti sau klausimus apie tai, kas palietė, kokią asmeninę prasmę įžvelgėte, kas atstumia filme ir pan.“, – dalijasi patarimais psichologė dr. V. Domanskaitė Gota.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.