Tramdomieji marškiniai – psichiatrijos praeityje

library-68634_640

Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras (Vasaros g. 5) rugsėjo 19-ąją atvėrė duris ne tik ligoniams, bet ir visiems, smalsaujantiems. Renginyje „Būkime kartu“ buvo galima žvilgtelėti ne tik į psichiatrijos istoriją, bet ir šiuolaikinę psichiatriją, patiems išbandyti senuosius bei naujuosius gydymo būdus.

Ar dar naudojami tramdomieji marškiniai

Psichikos sveikatos centro gydytojas rezidentas Eimantas Matiekus mauna man per galvą marškinius su dvigubai ilgesnėmis rankovėmis ir murma, kad anksčiau su ligoniu taip švelniai, kaip su manim dabar, niekas nesielgdavo. Tokios storos drobės dar nebuvau regėjusi, – šie marškiniai tarsi šarvai. Kai gydytojas suriša rankovių galus man už nugaros, pasijuntu kone bejėgė. Bet ne taip baisu – juk galiu spardytis, kandžiotis ir galva nuo puolėjų „atsimušti“. „Štai čia ir yra šito tramdomojo metodo trūkumas“, – visai rimtai sako gydytojas. Ką gi, laimei, šis būdas nebenaudojamas, tad einam išbandyti šiuolaikinių metodų.

Savo noru guliuosi į lovą, o gydytojas mane ima rišti prie jos, – pirmiausia plačiausiu, kokį tik galima įsivaizduoti, diržu per krūtinę, po to, – po vieną ranką ir koją atskirai. Diržai gana patogūs, netrina ir šiek tiek judėti galiu. Vis dėlto jie laiko taip tvirtai, kad apie pabėgimą nė svajoti negaliu. O E. Matiekus tik nusišpso ir sako: „Būna, kad mūsų pacientai šiuos diržus nutraukia“. Imu galvoti kaip turi jaustis ligonis, kad įgautų tokios jėgos.

„Iš tiesų, jie jaučiasi nekaip. Žmogus yra susijaudinęs, jis įsivaizduoja, kad kažkas persekioja, puola, jis turi gintis, o čia prišoka keturi specialistai ir jį pririša prie lovos“, – pasakoja psichiatras Laurynas Bukelskis.

Vis dėlto specialistas pabrėžia, jog priverstinė fiksacija, taip vadinamas šis sutramdymo būdas, yra naudojamas tik kraštutiniu atveju, – kai žmogus gali sau pakenkti. „Pas mus vienu metu gydoma apie pusantro šimto žmonių, o fiksaciją per mėnesį tenka pritaikyti 3–5 kartus“, – tvirtina medikas, gydantis ūmiausius ligonius.

Fiksacija dabar taikoma tik kartu su vaistais ir tik tol, kol pradės medikamentai veikti, – ligonis nurims. Ilgiausiai leidžiama laikyti žmogų pririšus dvi valandas. Jo būseną gydytojai tikrina kas pusę valandos. Iki XIX a. pabaigos, deja, žmonės prikaustyti prie lovų ar įvairiuose narvuose gyvendavo metų metus. Kai prancūzų psichiatrui Philippe’ui Pineliui atėjo į galvą išlaisvinti ligonius, visi pamatė, kad nieko blogo neatsitiko – jie gyvena kaip ir visi, nekelia pavojaus aplinkiniams.

Gydoma įvairiais būdais

Kai pasijuntu laisva ir, prisipažinsiu, saugesnė, einu išbandyti vieno naujausių metodų – transkranialinės magnetinės smegenų stimuliacijos (TMSS). Gydytojas psichiatras Viktoras Valantiejus sodina mane į krėslą prie specialaus aparato ir užduoda tris klausimus: ar nesilaukiu, ar galvoje turiu implantų ir ar nesergu epilepsija? Kadangi į visus klausiamus atsakau „ne“, tuomet jis liepia padėti rankas ant ranktūrių ir – matau – prie galvos prideda plokščią apskritą daiktą. Pajuntu staigų dilgtelėjimą, rankų pirštai sujuda, tada – dar ir dar kartą. Nei malonu, nei labai nemalonu.

Viktoras-Valantiejus

Gydytojas psichiatras Viktoras Valantiejus demonstravo vieną naujausių transkranialinės magnetinės smegenų stimuliacijos metodų. Daivos Liubamirskaitės nuotr.

„Jums dabar pritaikėme stipresnį magnetinį impulsą, nes visų pirma smegenyse reikia nustatyti vietą, kuri turi būti stimuliuojama. Vėliau elektros impulsai bus daug silpnesni ir jūs juos ne taip stipriai jausite“, – aiškina gydytojas.

Gydymo kursas yra 2–6 savaitės. Ligoniui, priklausomai nuo ligos, leidžiama taikyti 1200–3000 impulsų per vieną seansą. Tai trunka apie pusę valandos.

Transkranialinės smegenų stimuliacijos aparato skleidžiami magnetiniai impulsai veikia smegenų bioelektrinį aktyvumą, – slopina jį ir šitaip sukelia tam tikrų smegenų sričių pokyčius, kol biocheminė pusiausvyra tampa normali. „Šis gydymo metodas gali būti taikomas labai plačiai, tačiau visų pirma nuo dviejų ligų – depresijos ir migrenos“, – teigia V. Valantiejus.

TMSS labai saugus, efektyvus ir beskausmis, norint jį taikyti, jokių papildomų tyrimų atlikti nereikia. Jį naudoja ir psichiatrai, ir neurologai. TMSS galima taikyti kai vaistai nepadeda ir kartu su vaistais. „Neretai žmonės labai bijo pradėti vartoti vaistus, TMSS gali būti gera alternatyva. Juoba, jo efektyvumas panašus kaip ir vaistų“, – priduria Dienos stacionaro skyriaus vedėja Jolita Sysojevienė.

Gydytoja kviečia išbandyti ir kitus plačiai ligoninėje taikomus gydymo metodus, kurie man pasirodo labai malonūs. Sėduosi į minkštą fotelį, deduosi ausines ir išgirstu gražią muziką. Netrukus fotelis ima vibruoti pagal muzikos ritmą. Tai – vibroakustinė relaksacija. Audiorekalsacijos kambaryje ne tik skamba muzika, bet ir rodomi vaizdai – lėtai siūbuoja miškas, bėga upelis.

„Šias procedūras dažniausiai skiriame žmonėms, kurie kenčia nuo nerimo. Juos galėtume gydyti vaistais, tačiau kompleksiškai gydydami ligonius visuomet pasiekiame geresnių rezultatų“, – teigia J. Sysojevienė.

Šnabždesiai ausyje  

Suku pro palapinę, kur dailės terapijos specialistai irgi padeda ligoniams atsipalaiduoti. Čia pat veikia darbų turgus – tapyti paveikslai, keraminės saldaininės, siuviniai – net akys raibsta. Toliau kažkas žaidžia stalo tenisą, o keli žmonės linguoja į taktą pagal Jurgio Didžiulio dainas.

Žvilgsnis sustoja prie „Šnabždesių kambario“. „Čia galite patirti, ką jaučia šizofrenija sergantis žmogus“, – sako Reabilitacijos centro psichologė Gailė Lisauskaitė.

Sėduosi ant kėdės prieš ją, o šalia įsitaiso kita psichologė Viktorija Meškunec ir palinksta link mano ausies. Turėsiu atsakinėti į Gailės klausimus.

„Ar esate patenkinta savo namais?“ – klausia ji. Bet ausyje sugaudžia ir žodžių lavina: „Ko ji klausia? Kam jai reikia žinoti? Nesakyk, nesakyk. Ko ji iš tavęs nori?…“

Iš pradžių net sutrinku – klausimą supratau, tačiau visiškai negaliu susikaupti ir joks atsakymas neateina galvon, – labai jau trukdo tas į ausį dudenantis balsas. Pasitelkusi kone fizines jėgas, išstenu, kad man mano namai patinka. Tada Gailė užduoda kitą panašų klausimą. Stengiuosi į ausį man bumbančius žodžius nuvyti šalin, bet tenka pripažinti, man sunkiai sekasi. Tada psichologė manęs klausia – ar patinku pati sau. Ir be tų šnabždesių sunkiai į jį atsakyčiau, o dabar galvoje – chaosas. Tada Gailė klausia kokia mano nuotaika. Galiausiai iš klumpių visai išmuša specialistės teiginys – jus tikriausiai kankina nerimas? O balsas į ausį rėkte rėkia – ko ji iš tavęs nori, stokis ir bėk, bėk.“ Pasijuntu siaubingai. Laimė, psichologės liaujasi.

„Jūsų privalumas tas, kad suprantate, ką jums sako žmogus, o ką – vidinis balsas. Ligoniai iš pradžių negali to atskirti, jie stebisi, kaip kiti negirdi to, ką girdi jie, nes balsai labai realūs. Jiems tenka išmokti atskirti realybę nuo vidinio balso“, – aiškina G. Lisauskaitė.

Suprantu, kad nė už ką nenorėčiau to patirti dar kartą.

Norėjo pasitarti 

„Šiandien buvo atėję nemažai žmonių, kurių artimieji serga psichikos liga. Norėjo pasitarti, kaip jiems elgtis. Žinoma, šią informaciją jie gali sužinoti iš šeimos gydytojų arba Psichikos sveikatos centruose, tačiau jie pasinaudojo galimybe, kad mūsų ligoninės durys atvertos, – pasakoja šventėje konsultavusi Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovė profesorė Vita Danilevičiūtė ir priduria, kad pas ją atėjo net būsimoji gydytoja, kuri nori tapti psichatre, ir norėjo sužinoti, ar jai tiktų ši specialybė.

smagino

Svečius linksmino smagi ligoninės ansamblio muzika. Daivos Liubamirskaitės nuotr.

Profesorė sako, kad per jos darbo metus psichitrija labai pasikeitė. Anksčiau gydytojas dirbavo vienas, o dabar ligoniu rūpinasi visa komanda. Be to, profesorė pripažįsta, kad žmonės darosi atviresni, jie vis mažiau bijo kreiptis į specialistus pagalbos. „Kartais jie atsineša užpildę klausimynus ir sako: „Daktare, man atrodo, kad sergu depresija“, – pasakoja prof. V. Danilevičiūtė. – Deja, dėl psichozinių sutrikimų vis stigma dar labai gaji.“

Valgymo sutrikimo centro psichologė Rūta Gražulytė irgi nesiskundžia lankytojų stoka. „Žmonės ateina pasitarti dėl dietų, jie nori sužinoti ar jos efektyvios“, – tvirtina specialistė.

Anot jos, visos dietos, kurios sudarytos taip, kad žmogus turi suvartoti mažiau kalorijų nei normaliai turėtų, pavyzdžiui, moterys apie 2200 kcal., o vyrai – 2700, neveikia. Taip yra todėl, kad žmogus turi savo genetiškai lemtą svorį ir jeigu bando jį dirbtinai sumažinti, vėliau jis arba sugrįžta, arba tampa dar didesnis, mat organizmas bando išgyventi „sunkmetį“, – ima kaupti riebalus, nes baiminasi, kad ateityje vėl bus badas. Tai provokuoja nuolatinius persivalgymus, o kartais ir sunkesnes ligas – valgymo sutrikimus. Be to, ir riebalai kaupiasi pačiose „nemaloniausiose“ vietose.

„Reikia valgyti normaliai, organizmas pats sutvarkys svorį – jis kris lėčiau, bet garantuotai ir nebegįš. Be to, reikia turėti galvoje, kad metams bėgant svoris didėja ir šiek tiek turėti antsvorio yra normalu“, – tvirtina psichologė.

Aš irgi matuoju savo kūno masės indeksą ir tai, ką pamatau, man vis dėlto nelabai patinka.

„Šiemet pirmą kartą surengėme anonimines konsultacijas ir paaiškėjo, kad žmonėms jų labai reikia, nes jie bijo peržengti psichiatrijos ligoninės slenkstį. Anoniminės konsultacijos paskatino juos išdrįsti. Tai labai svarbu, nes dauguma psichikos ligų, jeigu jos neužleistos, gali būti greitai ir efektyviai pagydomos“, – sako Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas Martynas Marcinkevičius.

„Būkime kartu“ – vienas iš šalies psichikos sveikatos specialistų organizuojamų Atviros psichiatrijos mėnesio renginių. Mėnuo prasidėjo rugsėjo 10 d. minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną ir tęsis iki spalio 10-osios, kuomet bus minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena.

„Tokių renginių reikia ligoniams, kad juos visuomenė suprastų ir priimtų. Dabar grįžusį namo po gydymosi kardiologijos skyriuje žmogų visuomenė užjaučia ir supranta, o po depresijos gydymo – žiūri kaip į įtartiną“, – teigia M. Marcinkevičius.

Aušrinė Šėmienė / Vlmedivina.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.