Tu turi pasikeisti, nes kitaip… Ar tikrai?

1

veidrodis

Kartą parduotuvėje nugirdau pokalbį. Paprastai svetimų pokalbių nesiklausau, bet šio negirdėti buvo neįmanoma. Na, žinote kaip būna, kai susitinka dvi skardžiabalsės viską žinančios moterėlės. Kalbėjo jos, žinoma, ne apie save, o apie draugaitę, kuri “pati nežino, ko nori… Ir jeigu ji nepasikeis, išeis jos Petrelis pas kaimynę”. Tuomet pamaniau – kaip dažnai šiuos žodžius mes sakome kitiems, kiek milijonų kartų juos girdėjome iš tėvų, mokytojų, sutuoktinių, ir kaip retai juos tariame patys sau.

O jeigu ir pasakėme “man reikia keistis”, labai dažnai tai liko tik gražiais pažadais ir ateities miražais. Dažniausiai mums tik atrodo, kad mes keičiamės. Ir vienaip keičiamės, ir kitaip, kol vieną dieną gyvenimas teškiasi mums į veidą ir panosėn pakiša paveikslą pavadinimu “Niekas nepasikeitė”. Tai pripažinti – ne pats smagiausias reikalas, bet tuo pačiu – tai fantastiška galimybė įsileisti į gyvenimą tikruosius pokyčius.

Kas sukuria pokyčių iliuziją ir kodėl dažniausiai nevyksta realūs pokyčiai? Kodėl taip sunku keistis ir leisti pokyčiams vykti? Apie tai galima būtų papasakoti labai daug įdomių, protingų ir gilių dalykų, bet šį kartą noriu pasidalinti savo mintimis apie keletą aspektų, kuriuos mes tiesiog praleidžiame, nes jie atrodo per daug paprasti, kad būtų svarbūs.

Niekas nesikeičia, nes mes keičiamės dėl kitų

Mums sako: “tu turi būti toks ir toks žmogus, nes antraip…” Ir mes tuo patikime. Juk norime, kad mus priimtų, kad mus mylėtų ir vertintų. Ir esame įsitikinę, kad tai nutiks tik tuomet, jei mes būsime tokie, kokius mus nori matyti mums svarbūs žmonės. Stengiamės, skiriame tam daug jėgų ir energijos. Deja, su tikrais pokyčiais tai neturi nieko bendra. Tai – tik bandymas prisitaikyti prie kitų, kad jaustumėmės mylimi. Todėl kaskart išgirdus žodžius “tu turi pasikeisti”, vertėtų stabtelėti ir pagalvoti “Ar tiesa, kad trūks plyš turi pasikeisti? Vardan ko man to reikia?”

Niekas nesikeičia, nes mes supainiojame klausimus “Kas aš esu?” ir “Koks aš esu?”

Tai – visiškai skirtingi klausimai su visiškai skirtingais atsakymais, o mes dažnai juos suplakame į vieną. Kaip savo esmę – atsakymą į klausimą “Kas aš esu?” – priimame savo išmoktų savybių, suformuotų įsitikinimų, atliekamų vaidmenų kokteilį ir pradedame keisti tai, ko iš tikrųjų pakeisti negalime. Kiekvienas bandymas pakeisti savo esmę – dar vienas įskilimas, dar vienas randas mūsų širdyje. Laužydami savo esmę mes negauname to rezultato, kurio tikėjomės, nusiviliame viskuo, numojame ranka į bet kokius pokyčius ir gyvename toliau savo pačių griuvėsiuose, ieškodami atramos išorėje ir laukdami kitų pripažinimo. Todėl galvojant apie bet kokius pasikeitimus, visų pirma vertėtų nustoti tapatintis su tuo, kas mes iš tiesų nesame: aiškiai atskirti savo esmę nuo to, ką mes norime pakeisti – savo įsitikinimų, savybių, elgesio modelių ir kitų išmoktų ar išorės primestų reikalų.

Niekas nesikeičia, nes mes norime visko daug ir iš karto

Vieną dieną sumąstę, kad nebenorime ar nebegalime daugiau gyventi taip, kaip gyvename, mes nusprendžiame keisti viską ir iškart. Toks sprendimas yra puikus ir sveikintinas, tačiau jis užmeta mums ant pečių Puntuko akmens svorio naštą. Tampome ją su savimi tol, kol turime jėgų ir energijos, tačiau dažniausiai jos užtenka visai trumpam. Pavargstame, išsenkame, vėl jaučiamės niekam tikę ir galiausiai numojame ranka į visus pokyčius. Atidedame juos net ne ateičiai, o visam laikui, ir norime pamiršti bet kokias galimybes kažką pakeisti.

Taip, pakeisti tai, ką išmokome ir sukūrėme per keletą dešimtmečių, lengva nebus. Todėl pokyčius vertėtų pradėti nuo mažų dalykų ir mažais žingsneliais. Taip, būna žmonių, kuriems nutinka “viskas ir iš karto”, bet tai labiau išimtis, nei taisyklė.

Mano gyvenime kažkas keistis pradėjo tik tada, kai pasakiau sau: “Man nereikia keistis, viskas su manim gerai”. Tuo pačiu atsirado ir aiškus matymas, kad mano įpročiai, savybės, mano mintys apie gyvenimą, elgesys yra ne mano esmė, tai NESU AŠ. Tai – tik dalykai, kurių išmokau keliaudama per gyvenimą. Ir vieni iš jų sėkmingai man padeda, o kiti – kenkia. Vadinasi, tai, kas man kenkia, kas trukdo ir neduoda to rezultato, kurio aš noriu, ir reikia pakeisti. Bet ne “laužymo būdu”, o mokantis naujų dalykų, ugdant naujus įpročius. Ir kai išmokstu kažką naujo, senas pasitraukia savaime.

Tai – tik du skirtingi požiūriai į pokyčius: “aš keičiuos” ir “aš mokausi naujo”. Kuris veiksmingesnis jums, tą ir pasirinkite. O mano patirtis sako: jeigu nori tikrai kažką pakeisti, liaukis SAVE keisti ir laužyti savo esmę. Keisk savo įpročius, įsitikinimus, savybes, elgesio modelius. Mokykis naujų – tų, kurie tau padės pasiekti svajonių laivą.

Ramių pokyčių linkėdama,
Ilona Tamošiūnienė | 108studija.lt

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Protingam zmogui tokios nesamones apskritai atrodo mazu maziausiai kvailos. Psichologija toks moksas, kur padavejas (psichologas) tau pateikia ant vieno padeklo daug vieno kasnio ivairiu sumustiniu ir ziuri, ka tu pasirinksi pagal esama busna. Padavejas netgi pasako is ko jie pagaminti, nors jis net nezino visu ingredietu,(nes jis cia tik padavejas) bet svarbu jums to reikia, o jeigu jus suviduriuosite, tai jis graziai issisuks, kad pats gi norejote, kad jus pats kaltas. :D Protingas zmogus isvis nesirinks betko, jei nezino ka apskritai ka valgys (kad nesuviduriuotu :D ). Protingiausias pats seimininkaus savo virtuveje, nes tik nestabilus nezino ko nori ir patys neturi savo nuomones, todel aklai ima kitu ir aklai tiki kitais. Linki neviduriuot… :D

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here