Tūkstančiai žodžių į tylą, tik neištartų

2
Lachlan Dempsey / Unsplash

Sunkiausia pradėti. Bet jaučių, kad toliau bus nė ką lengviau. Aš vyras santuokoje išgyvenęs nemažą laiko tarpą, ir kad ir kiek skaudėtų, to nenorėčiau ir sau bei kitiems tą neigčiau, turiu pripažinti, kad pasiduodu. Nesu nei mokantis rašyti nei rišliai kalbėti.

Nežinau kodėl čia rašau, ar kas tą skaitys. Nebijau kristi, nes visada tas kuo tampu krisdamas mane pagaus ir pakels. Turbūt tikslas ir yra perduoti ateities sau tą emociją, kai žemė slysta iš po kojų ir daugiau niekas neturi prasmės.

Taigi kas nutiko? Kodėl dabar? Aš augau normalioje šeimoje. Bent jau taip esu pripratęs sau sakyti. Visada turėjau ir turiu puikius santykius su savo tėvais ir savo sese. Savaime suprantama man buvo, mama ir tėtis myli vienas kitą, pasisveikina ir atsisveikina bučiniu. Jie iki šiol eina mieste už rankų susikibę. Prisimenu kaip vaikystėje matydamas ne tokias šeimas, galvodavau kokia beprasmybė. Susvetimėję žmonės gyvena po vienu stogu nors akivaizdu kad tas prie nieko neveda. Viešai vaidina šeimas, o namuose karo zona. Pagarba vienas kitam senai išgaravus, likus tik buities rutina ir pareiga pasipykt, kad pozicijos neužleisti. Kaip jie nesupranta, kad gali būti geriau. Juk niekas nenori taip nugyventi viso gyvenimo. Tereikia vienas kitą gerbti, retkarčiais atvirai pasikalbėti, o toliau viskas savaime išsispręs. Juk neišplautas puodelis ar naktis nepasimylėjus, per laiką yra visiška beprasmybė ir duoti tam virsti gyvenimo nuodu yra kvaila. Ir tada man visas kūnas nutirpo. Kada mes tapom tokie? Ką aš padariau ne taip? O kas dabar?

Aišku aš visada tą pasąmonėje žinojau. Tik turbūt tikėjau kad tas laikina. Toks etapas. Viskas išsispręs savaime, kai nebebus tokios trinties buityje. Pinigų bus pakankamai, kad visas laikas būtų skirtas tik šeimai. Išsikalbėsim vienas kitam savo norus, viltis, svajones. Deja. Indai vis dar patys neišsiplauna. Pirmas milijonas dar neuždirbtas. O pagarbos riba peržengta tokia, kad nebelabai kito norai, viltys ir svajones rūpi.

Kaip bebūtų aš negaliu sakyti kad nesistengiau kažko daryti. Tačiau pažiūrėjęs į save iš šono turiu pripažinti, kad apsileidau. Dirbu po 10-12 valandų per dieną. Mylių savo darbą, bet mažiau laiko namie – mažiau laiko karo zonoj. Grįžęs namo nieko nebenoriu. Ne tik kad nenoriu, bet ir nebedarau. Ir tikrai ne todėl kad esu pavargęs. Tiesiog nematau prasmės. Namai kuriuose gyvenam ir nebaigti. Darbų pilna. Bet rankos nebekyla. Visi mes esame gana primityvūs padarai. Nuo mažens mes mokomės per gerąsias ir blogąsias patirtis. Tai kaip aš tai išmokau?

Pamenu kai mes dar jauni ir naivūs (dabar vis dar jauni) būdami padėjome savarankišką šeimyninį gyvenimą. Grįžę iš studijų į gimtąjį miestą apsigyvenome pas mano tėvus. Greit buvo aišku, kad su nelaiminga mano žmona čia, reikia kažką keist. Nors žinojau kad finansiškai tas bus mums per sunku, susiradome nuomojamą butą, nes juk žmonos laimė svarbia. Tada gimė mūsų džiaugsmas. Pradėjo slėgti finansinės bėdos. Žmona buvo labai nelaiminga. Greitų sprendimų nemačiau. Mačiau pagiežą akyse. Panieką. Buvo labai skaudu. Persikėlėme gyventi pas žmonos tėvus.

Pakeičiau savo darbą į tokį, kurio baisiai nemėgau. Pradėjau statyti mums namus. Keldavausi kasdien 5 valandą, kad pasimokyti ir ateity nebedirbti nemylimo darbo. Nuo 8 iki 5 būdavau darbe. 6 valandą būdavau jau statybose. Miegoti nueidavau ne anksčiau 12. Ir taip 3 metus. Žmona buvo šalta, pikta ir nutolus. Kartojau sau kad tai tik etapas. Vieną dieną aš dirbsiu mažiau, pinigų bus daugiau ir viskas išsispręs. Taip sutapo, kad panašiu metu išsikėlėme gyventi į mūsų naują namą ir aš pradėjau dirbti darbą dėl kurio taip užsispyrusiai mokiausi. Atrodė, kad dabar viskas eis tik geryn ir galėsim nuo šiol dalintis meile. Kažko prisiminiau dabar pasaką apie auksinę žuvelę. Tik toks jausmas, kad aš pabaigoj stoviu prie suskilusios geldos.

Ar jaučiuosi pakankamai pastangų įdėjęs? Tikrai taip. Ar sprendimai buvo teisingi. Akivaizdu kad ne. Nesileisiu į svarstymus ką galėjau kitaip padaryti. Tas nieko nepakeistų.

Atrodo sunku mylėti tą, kuris nieko nesistengia? O tu pabandyk pasistengti, kai viskas, ką darai, yra blogai. Reikėjo tik mylėti mane. Ir kad ji laiminga būtų, būčiau padaręs viską. Ir vis dar padaryčiau. Bet tiesiog nebetikiu, kad galim būti kartu laimingi. Tiesa, kad nuo meilės link neapykantos vienas žingsnis. Tik niekas nesako, kad tas žingsnis gali būti žengiamas viena kryptim. Dar turbūt nepadeda ir laikas. Ilgą laiką žiūrėjus į mane su panieka, staiga nepradės mylėti. Kalbėdamas apie meilę, aš nekalbu apie seksą. Nelabai man jo ir bereikia. Ir šiaip, nežinočiau nuo ko pradėti. Tai paprasti apkabinimai, prisilieti, atsisėdimai šalia.

Visada bus žmonių, kurie tavim netikės ir abejos. Svarbu, kad tuo žmogum nebūtum pats. Ko verti tavo santykiai, jei tavim netiki žmogus esantis arčiausiai tavęs? Kur tas ramstis kai tikrai sunku? Kas neleis pasiduot?

Duočiau paskaityti apie mano išgyvenamus jausmus, tik kai tie jausmai nelabai svarbūs atsakas arba juokas arba pyktis už sugaištą laiką. O gal tai tik aš iš savo perspektyvos, matau viską iškreiptai. Per daug sureikšminu. Nematau kitos pusės.

Visų santykių krizių ir karų priežastis komunikacijos stoka. Keista kad tai žinodamas sėdžiu vidurį nakties ir rašau sau, vietoj to kad nuoširdžiai pasikalbėjęs…

Raimundas

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Raimundai, norisi palinkėti to artimo pokalbio Jums su žmona. Pasakyti viską, ką parašėte tyloje ir dar daugiau… Jūs abu turite žinote ką išgyvenate.
    Stiprybės ir to pačio užsispyrimo, kaip ir kazkada seniau, tik vardan santykių …

  2. Sveiki, bet kokio karo vieta – ant popieriaus. Pasidarė lengviau – tiesa 🙂. Visi mūsų pergyvenimai reikalingi mūsų dvasiniam augimui. Labai gerai jus suprantu. Tarp žmonių vyksta tik 2 dalykai – meile arba šauksmas meilei. Nemylėti vienas kito mes negalime,galime tik nežinoti apie tai. Kaip nebutu gaila bet skausmas geriausias mokytojas, labai keista kodel mes renkamės toky kelia. Bet kokia problema turi dvasiny sprendimą. Visi atsakymai viduje, nebijokit klausti savęs, jus viska žinote 🙂 Kaip praktinį patarimą paleiskite savęs kaltinimą, savęs neapykanta, savęs teisima, savęs kritika ir atleiskite pats sau – atleidimas tai raktas y džiaugsmą 🙂 Siaip viskas su jumis abiem gerai, gal atėjo laikas naujom pamokom 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here