Turėjau estetinės ginekologijos operaciją: rezultatas mane žlugdo

0
Iliustracija: Hanna Postova / Unsplash

Patiriu sunkumų susitaikant su padėtimi, kurioje esu. Mintys nuolat sukasi apie negatyvias pasekmes, internete nuolat skaitau apie tai ir gąsdinuosi dar labiau, ateities laimę laidoju vis giliau.

Turėjau estetinės ginekologijos operaciją, skirtą estetikos gerinimui ir tuo pačiu, turėtų funkcinių nepatogumų šalinimui. Rezultatas mane žlugdo. Internetinėje erdvėje skaitant kitų (užsienio) šaltinių informaciją bei keliant savo nuotraukas ir teiraujantis užsienio specialistų – ką jie mano? Kyla daug baimės, jog su operacija persistengta, atlikti per dideli ir agresyvūs šalinimai, galintys atsiliepti asmeniniam gyvenimui (intymūs santykiai, jautrumo sumažėjimas ir pan.).

Mano gydytoja neigia galimus trūkumus, griežtai neigia ir atmeta mano susirūpinimą, nors visi šaltiniai, pojūčiai, vaizdas byloja apie operacijos nesėkmingumą. Tai man kelia kompleksą… Bijau, būti „broku“…

Bijau, jog tai atims pasitikėjimą kada nors su kuo nors megzti santykius… Bijau, kad prisirišus prie žmogaus, būtent TAI sugadins mūsų santykius… Esu jautri ir tokie dalykai man būtų stipriais dūriais.

Dar planuoju apsilankyti pas gydytoją antrai nuomonei gauti, tačiau jau iš pokalbio telefonu supratau, kad jis įtaria apie galimus operacijos trūkumus, kurie yra matomi ir man, ir gydytojams iš interneto (kad ir kaip nepatikimai tai skambėtų, galima rasti specialistų..)…

O sprendimo būdai gana rizikingi, jeigu man iš viso kažką galės pritaikyti. Nesijaučiu moteriška… Bijau panirti į depresiją, nes mamai ima atrodyti, jog esu arti to ir matau, kaip ir jai jau sunku mane guosti kas 10 min., nes „trukt už vadžių, vėl iš pradžių“…

Man gaila, bet negaliu imti ir užsidėti netikrą šypseną, kai krūtinėje durklo jausmas. Jaučiuosi sugriovusi sau gyvenimą. Jaučiuosi nusivylusi savimi, aklai puoliau į avantiūrą jos gerai neišanalizavusi, susižavėjusi 3 privalumais ir užmerkusi akis į 100 potencialių trūkumų. Kaip ištverti? Kaip nepalūžti? Kaip nelaidoti ateities… o gal… gal tas laidojimas nebe reikalo…

Rita (vardas pakeistas)

Komentuoja medicinos psichologė Lora Šapailienė

Dėkoju jums už klausimą, kuriame atvirai ir nuoširdžiai dalinatės savo skaudžiais išgyvenimais. Kai sunkumai paliečia mūsų sveikatą, esame išties stipriai pažeidžiami baimės, nežinomybės, neapibrėžtumo sąlygų, ypač esant nesutarimui ar konfliktiškiems santykiams su gydančiu gydytoju.

Kiek suprantu, jūsų lūkesčiai dėl operacijos rezultatų neišsipildė, o gydytoja tam nepritaria ir neigia….ir jūs likote viena su savo skausmu, nusivylimu, ateities baime. Natūralu tokioje situacijoje išgyventi pyktį – gydytojui, kuris žadėjo, kad rezultatas bus teigiamas ir suteikė vilčių, situacijai, kad operacija galbūt nepavyko ir jūsų kūnas negrįžtamai pasikeitė. Ar leidžiate sau pykti, Rita? Turite tokią teisę po to, kas įvyko su jumis. Blogiausia, ką galite daryti, tai stengtis nejausti pykčio ar jį slopinti, bijoti išreikšti.

Praplėsiu pykčio jausmo aprašymą, kad būtų aiškiau, ką noriu jums pasakyti. Naudinga ir netgi sveika išgyventi bei išreikšti negatyvias mintis ir jausmus, ypač – pykčio jausmą. Šis jausmas jungia ir daugumą kitų taip vadinamų „negatyvių“ jausmų. „Pozityviai mąstantis“ žmogus remiasi tuo, kad „neigiamos mintys“ ir jausmai yra visiškai neproduktyvūs ar net kenksmingi. Jis nuolat sau sako: „Nusiteik pozityviai ir viskas išsispręs“, „Slopink savo pyktį ir agresiją, nes tai kenkia sveikatai, tavo karjerai ir apskritai tavo sėkmei“, „Bendraudamas su kitais žmonėmis, visada stenkis šypsotis“ ir pan.

Tai supaprastintas mąstymas, kai gyvenime matomos tik dvi spalvos – juoda arba balta, atmetant ir neįsisąmoninant psichinių dalykų. Tiesa ta, kad pyktis, įniršis ir agresija padeda orientuotis gyvenime, padeda išreikšti save, apsprendžia fizinį ir psichinį žmogaus išlikimą. Išreikšdami šias „neigiamas“ emocijas, išlaisviname savo sielą ir galime likti sveiki. Manyti, kad viskas yra gerai, nuolatos džiaugtis ir visuomet būti žvaliam – nereikia daug drąsos. Daug daugiau drąsos ir ryžto reikia pradėti ką nors kritikuoti, pykti ir keisti nepatinkančius dalykus.

Psichoterapeutas dr. Günter Scheich teigia, kad pyktis padeda asmenybei rasti tapatumą ir įsitvirtinti. Kai jaučiame pyktį, vyksta labai naudingi psichiniai procesai. Pyktis reiškia, kad mūsų egzistencijos ribos pažeistos, kažkas mums trukdo – tai skatina priimti tam tikrą sprendimą: pašalinti kliūtį ar bent jau kritiškai įvertinti situaciją. Pyktis yra atsiribojimo jausmas, padedantis išlaikyti tinkamą atstumą bendraujant su žmonėmis ir tvarkant reikalus. Tai leidžia išvengti savigarbos pažeidinėjimų ir išlaikyti deramą pagarbą. Pyktis skatina pajusti savo vertę, suteikia jegų nutraukti nepalankias interakcijas ir situacijas.

Kai žmogus siekia užgniaužti savo pyktį arba nesistengia jo suvokti, tokiu elgesiu dar labiau komplikuoja ir taip sudėtingą situaciją. Slopinamas pyktis žaloja psichiką, nes už jo slypinčios problemos, konfliktai ir nesusipratimai lieka neišspręsti. Neišreikšti savo pykčio reiškia rezignuoti, pasiduoti, nekovoti už savo asmenį, nesistengti įveikti sunkumų. Toks žmogus mano esantis per menkas pasipriešinti likimui ar aplinkybėms, todėl turi užslopinti savo įniršį ir nerodyti jausmų, jį užvaldo negalėjimo nieko savo gyvenime pakeisti jausmas. Dažnai gėdijamasi savo agresyvių jausmų, išgyvenama kaltė dėl „neigiamų“ emocijų. Visa tai veda į menkavertiškumą, bejėgiškumą, nesugebėjimą apsiginti ir atsiriboti.

Kaip būtų galima paaiškinti kenksmingą pykčio slopinimo poveikį? Pyktis yra intensyvus jausmas, todėl sukelia streso ir susijaudinimo procesus. Jei pyktis suvokiamas ir tinkamai išreiškiamas, iš to padaromos atitinkamos išvados, leidžiančios pašalinti pykčio prielaidas, tai reiškia, kad pyktis buvo suvaldytas. Tokiu atveju, fiziniai ir psichiniai susijaudinimo bei streso požymiai išnyksta ar stipriai sumažėja ir žmogus pajėgus kurti naują darnią sąveiką su aplinka ir pačiu savimi.

Miela Rita, kai rasite savyje jėgų kaip reikiant supykti, galėsite pereiti į kitą savo situacijos išbuvimo etapą – pripažinti įvykusią netektį ir leisti sau dėl to gedėti. Bet kokia intervencija į mūsų kūną – o tokia ir yra operacija – negrįžtamai jį pakeičia. Jūsų atveju, norimas ir lauktas pasikeitimas neįvyko, jūs likote viena su savo kitokiu kūnu, abejonėmis ir baimėmis, neišsipildžiusiais lūkesčiais… Ir kaip bebūtų skaudu, šią tiesą teks sau pripažinti… dėl to liūdėti, išgedėti netektį. Ir tai ne depresija, o natūralūs gyvenimiški jausmai, kuriuos išjautusi, išbuvusi pradėsite po truputį atsitraukti nuo praradimo skausmo, jis atlėgs. O tuomet jau galėsite protu įvertinti praradimus, pradėsite didįjį mokymąsi – išmokti gyventi su savo pasikeitusiu kūnu, išmokti jį priimti tokį, koks yra, jį pamilti.

Suprantu jūsų baimę užmegzti artimus santykius, rizikuojant patirti nesupratimą, nepalaikymą ar atstūmimą. Kaip būtų skaudu ir liūdna, tokia santykių baigtis nutinka bent kartą gyvenime kiekvienam žmogui – vyrui ir moteriai. Nepaisant kūno tobulumo ar trūkumų, amžiaus, patirties. Tik jūs greičiausiai būsite linkusi savo situaciją tempti ant įvykusios netekties kurpaliaus arba net nebandysite rizikuoti, kad sužinotumėte, kaip bus iš tiesų. Ir tai bus tiesa, kad baimė jus nugalėjo, o ne jūs ją. Jei giliau pasidomėtumėte, kaip funkcionuoja mūsų kūnas, atrastumėte, kad erogeninės zonos ir galimybė patirti malonumą fiziniame artume slypi daugelyje kūno vietų. Taigi neskubėkite savęs neigti ar laidoti, kaip pati sakote. Raskite noro ir drąsos rizikuoti, tyrinėti savo pojūčius ir nustebsite patyrusi naujas savo galimybes.

To jums kuo nuoširdžiausiai linkiu.

Medicinos psichologė Lora Šapailienė | el. paštas: lora.sapaile@gmail.com

Dalintis: