Turime valdingą, užsispyrusią, emocionalią mamą

8

Klausimas: Sveiki, ilgai dvejojau, ar rašyti. Tačiau sukaupusi drąsą nusprendžiau pabandyti. Man 23, gyvenu su mama ir keleriais metais jaunesniu broliu. Tėtis mirė, kai buvau vaikas. Situacija mūsų šeimoje įtempta, turime valdingą, užsispyrusią, emocionalią mamą. Suprantu, kad skaudūs gyvenimo įvykiai ją taip paveikė, privertė perkainoti vertybių sistemą, iš dalies ir ją pačią sužlugdė. Nors ji yra stipri moteris, sugebėjo viena pati mus užauginti dorais žmonėmis. Prisimenant jos vaikystę, ji niekada neturėjo šiltų šeimyninių santykių: užaugo 5 vaikų šeimoje, jos motina vaikams per daug meilės nerodė, tėvas girtuokliavo, smurtavo.

Sunku vertinti mūsų šeimos santykius iki tėtės mirties, buvau tam per jauna, kad suprasčiau. Tačiau dabar viskas tampa nepakeliama. Aš turiu vaikiną, draugę, tai yra tie žmonės, į kuriuos galiu atsiremti, kai sunku, stengiuosi palaikyti ir brolį. Mama yra valdinga, ji pikta kone kasdien, kas mėnesį kartojasi situacija, kai ji net neprataria žodžio, nesikalba su mumis. Tuomet kalčiausia jaučiuosi aš, vėl savęs klausinėju: “ką šįkart ne taip padariau”?
Neseniai netekau darbo, todėl finansinė padėtis šeimoje nėra lengviausia, be to, dar ir studijuoju, o už studijas tenka mokėti. Tačiau studijų iš mamos nereikalavau, ji pati mane skatino mokytis toliau ir nesustoti. Žodžiu, pinigų kaip ir trūksta, tačiau situacija nėra bloga: ir maistu save palepiname, ir kartais kokiu nors daiktu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog kone visos bėdos kyla iš pajamų trūkumo: klaikiausi laikotarpiai yra didžiosios šventės, kai dovanų reikia, visko reikia, tada šeimoje kyla didžiausi pykčiai, ji su mumis nekalba savaitėmis.
Atrodo tiek daug norėčiau jai pasakyti, bet kai pradedu kalbėti balsas dingsta, nebeištariu nei žodžiu, tik verkiu. Kartais labai pavydžiu broliui: jis turi stiprybės nenusileisti mamai, jai atsikerta, pasako jai, ką galvoja, ką jaučia. O aš visą gyvenimą esu niekam tikus nuolankioji – tyliu, leidžiu visiems “lipti ant galvos”. Pastebėjau, jog net ir asmeniniuose ar darbiniuose santykiuose esu ta, kuri dažniau patyli, savyje paburnoju, apsiimu daryti kitų darbus, bijau kitiems pasakyti, kas patinka, o kas ne.
Aš netgi bijau ilgiau miegoti, žinau, kad mamai tai labai nepatinka. Na jeigu net ir nėra jokių namų ruošos ar kitų darbų, vis tiek keliuosi anksti ir bent jau apsimetu, kad tvarkausi ar dirbu kokį nors darbą. Aš jaučiuosi kalta, jeigu išeinu kur nors pasilinksminti ar tiesiog susitinku su draugais, nes ji lieka namuose viena (kito širdies draugo ji taip ir neturėjo). Dažnai aš bijau jai pasakyti, jog važiuosiu ar kažkur eisiu. Ir tai tik dalis tų baimių, dėl kurių aš, suaugusi mergina, save nuolatos graužiu..
Kaip pavydžiu draugėms, kurios gali su mamomis pasikalbėti apie viską, iš širdies. Pas mus taip būna retai.. Mūsų šeimoje netgi netariamas žodis myliu.. Aš gėdijuosi pabučiuoti, apsikabinti savo vaikiną mamos akivaizdoje, jaučiuosi taip, lyg išduočiau ją, jos meilę. Man sunku, nes žinau, kad jai nepatinka mano vaikinas. Mūsų šeimoje mano vaikinas pirmiausiai turi būti už tėvą: atlikti visus buities darbus, o tik tada gali būti eiliniu vaikinu. Aš suprantu, ji ruošia mane gyvenimui, pataria, kaip išsirinkti tinkamą vyrą, bet kartais tokio spaudimo aš nepakeliu. Žinau, kad jeigu būtų daugiau pinigų ar mes turėtume tėtę viso to nebūtų, aš galėčiau atsikvėpti.
Aš atiduočiau mamai viską, jei tik turėčiau! Aš svajoju gyventi atskirai, gal tai kiek nors padėtų išspręsti šią problemą, šitą kasdienę trintį, bet negaliu, nes ji dar man jaunesniai būnant pasakė, jog iki gyvenimo galo, turėsiu prisidėti prie buto išlaikymo. Kartais jaučiuosi tokia pasmerkta… Vien jau šiandieninė ekonominė situacija mūsų šalyje niekaip nepadeda man, koks studentas gali išlaikyti save, nuomojamą butą ir dar tą butą, kuriame gyvena jo šeima? Nors tada pradedu svarstyti, o gal čia tik jos nenoras mane paleisti? Gal taip ji skatina mane siekti daugiau?
Kodėl jos gyvenime tiek daug neigiamų įsitikinimų? Kodėl tiek daug pykčio? Iš kur visa tai? Kodėl aš kasdien turiu jaustis kalta? Gal iš tikrųjų tai yra mano pačios klaida? Gal AŠ nemoku bendrauti, prieiti prie mamos? Kartais taip norisi pasakyti mamai ačiū, kad esi, ją apsikabinti, bet kaip galiu tai padaryti, jei ji net padoriai “Labas” nemoka ryte ištarti?.. O iš kitos pusės, aš bijau. Yra manyje kažkoks mechanizmas, kuris pastatė sieną tarp jos ir manęs… Jaučiuosi sužlugdyta. Bet žinau, kad pati privalau būti kitokia nei mano mama, ne tik sau, bet ir savo būsimiems vaikams.
Paskaičiau, ką parašiau. Visa tai panašu į didelį minčių kratinį. Bet tokia sumaištis yra mano galvoje. Nežinau, ar yra atsakymas, padėsiantis išspręsti šią situaciją, bet gal šis laiškas bus kaip apmąstymas kitiems skaitytojams, jog vertintų tobulas savo šeimas. Deja, aš neturėjau galimybės pažinti mamą, kaip tikrą draugę…

Miglė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Julius Tilvikas:

Labas, Migle,

Ačiū kad parašei, kad uždavei klausimą, kad nenuleidi rankų ieškodama atsakymų. Skaitant tavo laišką mane apimdavo tai užuojauta tau, tai liūdesys, tai pyktis dėl tavo patiriamos neteisybės. Beje, noriu tave patikinti – tai ne minčių kratinys, o pakankamai detalus tavo dabartinės situacijos atvaizdas. Pati greičiausiai jautiesi susipainiojusi ir pasimetusi – sunku rasti pagrindą po kojomis, ypač jei niekada jo anksčiau neturėjai.

Migle, svarbiausia tavojoje situacijoje tau pačiai labai aiškiai suprasti: tavo gyvenimas yra tavo ir tik tavo pačios rankose. Tu gali pakreipti jį norima vaga ir nuspręsti kaip tau geriau gyventi. Dabar esi panirusi į stiprius ir nuolatinius jausmus sau ir savo mamai, jautiesi beviltiškai, nesaugiai, sutrikusi. Bet… noriu dar kartą pakartoti (jei reikia, perskaityk šią pastraipą vėl ir vėl) – tavo ateitis yra tavo pačios rankose, ne tavo mamos, nors šią akimirką taip gali ir neatrodyti. Tavo gyvenimas dar tik prasideda, ir tik nuo tavęs priklauso, kaip jis klostysis. Dabartiniai jausmai ir problemos persekios tave ne amžinai.

Paaiškinsiu kodėl.

Kalbant apie pagalbą (o tu vis ieškai pagalbos mamai ir sau), svarbiausias principas – negali padėti kitiems, negalėdama pirmiausia pasirūpinti savimi. Čia kaip su deguonies kaukėmis lėktuve (iškrentančiomis prieš keleivius, įvykus nenumatytiems skrydžio nesklandumams). Pagrindinė jų naudojimo taisyklė: pirmiausia užsidėkite kaukę patys, tik po to uždėkite ją kitiems, jei jie to negali padaryti patys. Migle, jei pati neturi kuo kvėpuoti ir tavo sąmonė aptemusi, kaip gali pasirūpinti aplinkui tave esančiais? Atsakymas – negali. Tavo situacijoje laikas užsidėti deguonies kaukę sau pačiai.

Iš tavo laiško tiesiog sunkiasi toksiška jūsų namų atmosfera. Tavo jausmai visiškai teisėti ir teisingi, išskyrus vieną detalę – savo mamai nesi skolinga nieko, neprivalai jos poreikių statyti priešais savuosius.

Taip, tavo mama turėjo traumuojančią vaikystę, jai buvo sunku po tėčio mirties išlaikyti ir užauginti du vaikus, taip ji gali jaustis pikta ir nelaiminga. Tačiau ji yra suaugęs žmogus, privalantis prisiimti atsakomybę už savo pačios veiksmus ir jausmus. Sunki vaikystė nesuteikia teisės tavo mamai elgtis su tavimi kaip su svetimu. Priešingai – ji, būdama tavo mama ir nusprendusi turėti vaikų, prisiėmė atsakomybę duoti jiems ne tik maistą ir pastogę, bet ir emocinę gerovę (besąlygišką tėvų meilę), būtiną vaiko emocinio ir psichologinio augimo sąlygą padedančią jam užaugti brandžiam ir savarankiškam. Vaikas, ateidamas į šį pasaulį neturi emocinės savireguliacijos gebėjimo, ir tik gaudamas besąlygišką tėvų meilę gali išmokti empatijos, tapti emociškai brandus, išsiauginti sveikus savivertę, asmenybės ribas ir pasitikėjimą savimi. Nemylimi vaikai negali tapti mylinčiais tėvais, nebent jie sąmoningai išsigydo savo emocines žaizdas iki patys turėdami vaikų.

Migle, tavo atveju šios sąlygos nebuvo tinkamos. Vienas svarbus ir traumuojantis įvykis tavo gyvenime, buvo tėčio praradimas, kitas – dar labiau pablogėję santykiai su mama. Šiais itin sunkiais tavo gyvenimo momentais būtent tau ir broliui reikėjo daugiau globos, nei betekam kitam, tačiau tuo jos negavai. Tai, kad nusileidi ir namie ir darbe rodo, jog save nuvertini, tau atrodo, kad kiti aplink tave yra vertesni ir vertingesni bei tu. Ieškai palaikymo iš aplinkos, nes tavo viduje trūksta savivertės, ašies, apie kurią suktųsi tavo pasirinkimai, pasitikėjimas savimi, emocinis stabilumas.

Žinau, mano žodžiai skaudina. Jie dažnai skaudina, kai kalbu apie emociškai neprieinamus ar smurtaujančius tėvus. Kitaip būti negali, nes tik sąmoningai priėmusi tiesą (tavo mama nesuteikė ir nesuteikia ir, greičiausiai, nesuteiks tau tokio emocinio prieglobsčio, kokio tau reikia), galėsi atsispirti kitam žingsniui – į savo pačios gyvenimą.

Noriu trumpai atsakyti į tavus klausimus, vildamasis, kad atsakymai padės pamatyti savo pačios situaciją:
„… koks studentas gali išlaikyti save, nuomojamą butą ir dar tą butą, kuriame gyvena jo šeima?“ – joks studentas, ir tu, Migle, taip pat, to neprivalo. Neprivalai išlaikyti savo mamos buto. Taškas. Jokių bet. Ji suaugęs žmogus galintis ir turintis savimi pasirūpinti.

„… o gal čia tik jos nenoras mane paleisti?“ – tikrai taip. Tavo mamai patogu tave išnaudoti. Pirmiausia esi jai „terapinė lėlė“ (beveidis žmogaus pavidalo objektas skirtas nemalonioms emocijoms išleisti), o kartu ir pinigų šaltinis (jei turi darbą) arba tarnas namuose.

„Gal taip ji skatina mane siekti daugiau?“ – jei mama skatintų tave siekti daugiau taip ir jaustumeisi: skatinama, palaikoma, padrąsinama, o ne išnaudojama ir gąsdinama. Tai ką jauti – priešinga skatinimui. O ši mintis – vaiko kaltės jausmas, kylantis iš ankstesnės disfunkcinės patirties su tau svarbiu asmeniu (mama).

„Kodėl jos gyvenime tiek daug neigiamų įsitikinimų? Kodėl tiek daug pykčio? Iš kur visa tai?“ – iš jos traumuojančios vaikystės, už kurią tu absoliučiai neatsakinga.

„Kodėl aš kasdien turiu jaustis kalta?“ – neturi jaustis kalta. Tavo mama nemoka bendrauti su tavimi kitaip, kaip tik keldama tau baimę ir kaltę, o tu prieš mamą jautiesi vis dar maža mergaitė.

„Gal iš tikrųjų tai yra mano pačios klaida?“ – ne, tai nėra tavo pačios klaida. Kaip jau rašiau, vaikai yra linkę prisiimti kaltę už savo tėvų nemalonias emocijas, ypač kai jos nukreiptos prieš pačius vaikus.

„Gal AŠ nemoku bendrauti, prieiti prie mamos?“ – nemanau. Tu darai daugiau nei tau priklauso, tau rūpi tavo mama, tačiau tavo mamai vis per mažai to, ką jai duodi. Labai liūdna, bet tu ilgiesi tokios mamos, kurios taip niekada ir neturėjai, Migle.

„Kartais taip norisi pasakyti mamai ačiū, kad esi, ją apsikabinti, bet kaip galiu tai padaryti, jei ji net padoriai „Labas“ nemoka ryte ištarti?..“ – galia, bet kol mama pati nesusitvarkys su savo bendravimo problemomis, nebus šio ryšio. Vėlgi, ilgiesi mamos, kurą norėtum matyti greta.

Migle, atsakymo kaip tau vienai išspręsti šią santykių tarp tavęs ir mamos situaciją nėra. Esate dveji žmonės – tu ir ji. Tam, kad tie santykiai nors kiek atšiltų, reikia abiejų pusių pastangų, ne tavo vienos.

Labai norėčiau, kad šis mano rašinys padėtų tau suprasti: tu gali pati kurti savo gyvenimą tokį, kokio nori, jei tam pasiryši. Tai nėra lengva. Ką aš čia… „nėra lengva“, tai be galo sunku! Gerokai lengviau – pasiduoti ir toliau kentėti. Naujas (galimas) tavo gyvenimo etapas, kuriame tu pati galėsi priimti sprendimus, tapti emociškai laisva, būtų visiškai kitokios kokybės egzistencija, tokia, kokios tu nusipelnai. Žinodama, kad santykiai su mama nesikeis, gali susikoncentruoti į, svarbiausią tavo gyvenime žmogų – save pačią ir savo gerovę bei ateitį, Miglę.

Psichologas Julius Tilvikas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt

Dalintis:

8 COMMENTS

  1. Koks teisingas straipsnis! Ačiū. O kad aš būčiau turėjus galimybe paskaityt tokius straipsnius prieš 40 ir daugiau metu, gal kitaip butų mano gyvenimas susiklostė. Migle, paklausyk ką tau sako specialistas. Tu neatsakai nei už viena suaugusi žmogų tuo pačiu ir savo mama. Tuo visąlaik ir vadovaukis gyvenime. Kuo didžiausios sėkmės.

  2. Laimingiausia diena mano gyvenime buvo kai isvaziavau is namu (nuo mamos) ir supratau kad niekada nebegrysiu gyventi su ja. Gailiuosi kad nepadariau sito 10 metu anksciau. Liudna tiesa.

  3. Mamai pačiai meilės trūksta…. nesvarbu, kad ji pikta, galima apkabint, pabučiuot… į jos pyktį atsakyti tik šypsena, švelnumu… tokie dalykai daro stebuklus….. mano mama labai gera, bet labai konservatyvi, griežta, dažnai susinervuoja, pyksta, nori kontroliuoti, valdyti,,,, kai ji pyksta. Aš prieinu, apkabinu, pora bučiu į žanduką, sakau oi tu mamyte,,,, ir tt…. viskas iškart apsiverčia….

  4. Jūsų mama turi velniškai daug mąstymo problemų… Ir panašu, kad visą tai nesąmoningai bando perteikti tau. Manau geriausiai būtų atsiriboti visiškai kuriam laikui… Išsikraustyti gyventi atskirai. Susirasti suaugusį žmogų – mentorių, kuris pabendrautų su tavimi, duotų patarimų.

  5. Greičiau pradėk SAVO gyvenimą. Tikrai neprivalai klausyti mamos, žinau kaip sunku, kai visą gyvenimą klausei ir negalėjai turėti savo nuomonės, bet jei sugebėsi tam atsispirti, sustiprės ir tavo charakteris ir savivertė ir malonumas gyventi. Pabėk nuo jos, pailsėk, sustiprėk ir kai grįši sustiprėjusi, balsas nebeužsikirs, kai norėsi šnekėti iš širdies.

  6. Cia bus labai sunku. Svarbiausia yra tai, kad tu tai supratai, cia pirmas zingsnis. Antra – isiskaityk i psichologo atsakymus, nes jie butent taip ir atsako i tuos klausimus, kaip viskas yra. Trecia, nekreipk demesio i kitu ar netgi tavo viduj kylancius priekaistus, tokius kaip “mama myleti reikia”, “mama – tai vienintelis zmogus tavo gyvenime” ir pan, nes tai tik ir toliau zlugdys tavo saviverte. Saviverte teks paciai augint, tai ilgas ir alinantis darbas. Labiausiai siulyciau, kai turesi darba, fokusuotis ties karjera, kaip jos siekti, kaip mokytis – tai bus vienas konstruktyvesniu budu igyti pasitikejimo savimi. Be savivertes nebus karjeros, nebus netgi darnios seimos (jei pavyks ja sukurti) taip ir liksi stumdoma, isnaudojama, pilna pykcio ir savigrauzos, vaikai, jei ju turesi, kentes panasiai. . Ir galiausiai, ieskok budu (knygos, specialistai, hipnoze, ivairus pratimai), kaip ugdyti ir ismokti klausyti savo intuicijos. Tokiuose santykiuose sitas pirminis jausmas buna taip stipriai sugniuzdytas,, kad gali visa savo gyvenima susigadinti, nes nesugebesi ismokti isgirsti, ka tau tavo intuicija daugelyje gyvenimo situaciju sako. Nuo mamos teks atsiriboti. Gal kuriam laikui tik. Paskui, kai atsistosi ant koju, galesi vel pradet bendrauti, kaip su artimu zmogum, giminaiciu, jei pavyks. Be kaltes jausmo ir neisakytu troskimu, ir pan. Ir prisimink: visa ta laika ir energija, kuria dabar skiri saves kaltinimui, tylejimui, ikgejimuisi mamos, kurios niekad neturejai, gali skirti saves pazinimui, savo noru, tikslu ieskojimui ir pan. Sekmes.

  7. Kol pati neturėjau savo vaikų ir savo kailiu nesupratau, koks iš tikrųjų sunkus darbas ir atsakomybė juos užauginti, aprūpinti bent tuo, kas būtiniausia, irgi kaltinau savo tėvus: ir mamą, ir tėtį, kad buvo emociškai šalti, rodė per mažai man palaikymo, meilės, pykdavosi tarpusavyje dėl tų pačių pinigų, savo nuovargio ir nesaugumo, jausdavausi neteisingai nuskriausta, nemylima ir t.t. Ėjau pas psichologą, o jis man ir gi sakė, tu nesi atsakinga už tai, kaip tu jautiesi, tu ieškai meilės, kurią turėjo duoti tavo tėvai ir nedavė. O paskui pats prisipažino, kad jam auginti savo 3 vaikus yra taip sunku, kad vos begali pakelti, būdamas psichologas :) O kai pati atsidūriau tėvų vietoje, pamačiau viską iš kitos pusės. Dabar man jie geri atrodo, tokie, kokie yra, rankas norisi išbučiuoti už tai, ką davė, ir nesvarbu, kokie buvo. Būti tėvais yra labai labai nelengvas išbandymasi ir tą supranti, tik kai pats turi vaikų ir ne vieną.

  8. Apsiverkiau beskaitydama, nes parašyta lyg apie mane. Vis tie nesibaigiantys tylėjimo priepuoliai, agresija, priekaištai, kad esu baisus žmogus, kad nepakankamai jai padedu (nors ženkliai prisidedu prie būsto išlaikymo), pyktis, kad kažkur išeinu, kad bandau priimti sprendimus už savo gyvenimą… Ir niekad nepaliekantis kaltės jausmas.
    Migle, Jūs bent turit vaikiną, į kurį galit atsiremti – man tokios laimės nekliuvo – mamai nepatiko nė vienas mano draugas, o ir aš pati turbūt nemokėjau užmegzti normalių artimų santykių, o dabar jau turbūt per vėlu.

    Jei turit galimybę – išeikit gyventi savarankiškai – gal tada mama pagaliau supras, kad esat savarankiškas užaugęs žmogus, galintis kurti savo gyvenimą be jos? Aš pati mielai taip padaryčiau – deja, prie keletą metu susirgau sunkia lėtine liga, kuri nuolat progresuoja ir tikras paradoksas- mamos pagalbos reikia labiau nei kada nors, ir tas kaltės jausmas tik dar labiau auga. Gerai, kad nors dirbu – kitaip turbūt pati savęs sugraužčiau…

    Noriu tikėt, kad per ketverius metus (nes straipsnis 2014 m.) Jūsų situacija tikra pakrypo į geresnę pusę! Stiprybės Jums, Migle ir kitoms čia rašiusioms moterims.

Komentuoti: Simona Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here