Turiu brendimo laikotarpio dilemą: kaip susitaikyti su tuo, kad imu jaustis kaip maža mergaitė

1

angelasKlausimas:

Sveiki. Man 17, greit bus 18 metų. Turiu šiokią tokią problemėlę… Tiksliau gal brendimo laikotarpio dilemą. Retai kada jaučiuosi savimi, apskritai nežinau, kokia norėčiau būti, dažnai neturiu nuomonės… ir dažnai, labai dažnai, ypač prie kitų jaučiuosi kaip ne savo metų, kaip mažas vaikas. Man LABAI trūksta pasitikėjimo savimi, greičiausiai dėl nuo pat vaikystės buvusios griežtos mamos ir jos nervinių isterijos priepuolių bei nepastovumo ir nesantaikos šeimoje, ir dėl vėliau ne sykį tarp bendraamžių patirtų patyčių. Jau kaip 3 metai kaip jokių patyčių nepatiriu, tačiau atsigauti sekasi sunkiai. Jaučiu lyg manyje būtų dvi personos, dvi “aš”: “suaugusioji” ir “mažylė”. Kaip suaugusi jaučiuosi retai, o kai visgi jaučiuosi, apima dar ir netikrumo jausmas, mintys, sakančios, jog tai negali būti aš, nes prie žmonių iškart sumenkstu… Taigi, turiu klausimų.

1. Kuo skiriasi nuotaikos nuo jausmų? Ar įmanoma visad būti geros nuotaikos, nepaneigiant/neužslopinant savo (neigiamų) jausmų?

2. Kaip vadovautis protu, neužslopinant emocijų/jausmų? Nes anot psichologijos, jausmus slopinti nėra gerai… (pataisykit, jei klystu)

3. Ką daryti su “mažyliu” savyje? Ar ta dalis užaugs savaime? Ar tą procesą verta stengtis pagreitinti, ar leisti jam vykti savaime?

4. Kaip atskirti suaugusią savęs dalį nuo nesubrendusios?

5. Koks žmogus yra brandus?

6. Ar animacijos ir žaislų mėgimas (kolekcionavimas, ne žaidimas su jais) – infantilumo požymiai? Jei taip, ką su tuo daryti?

Kaip susitaikyti su tuo, kad prie žmonių dažnai imu jaustis/elgtis kaip maža mergaitė (lengvai išsigąstu, lengvai esu sužavima, kitus nesąmoningai/sąmoningai iškeliu aukščiau savęs, nuolat nuvertinu save, bijau pareikšti, o kartais net turėti nuomonę, esu BE GALO lengvai pažeidžiama, viską iškart priimu asmeniškai, nors ir nenoriu, nuolat jaučiuosi susikausčiusi, sulindusi į save, patiriu nerimą paprastose, pavojaus nekeliončiose socialinėse situacijose), o paskui net ir būdama viena ilgai neatsigaunu? Kaip padėti sau atgauti pusiausvyrą, nesijausti vaiku net grįžus namo? Visa tai labai vargina… kaip išvis su tuo “dorotis”, kaip sužinoti ko iš tiesų noriu, kaip nebijoti būti pilnaverčiu žmogumi? Jaučiu, kad mano viduje yra ir suaugusioji dalis, bet ji lyg atsiskyrusi, kažkur giliai, mieganti. Nuo “mažosios” skiriasi tuo, kad nekelia sau tokių aukštų reikalavimų, jai nebūtina įtikti visiems, ji nebijo ko nors įžeisti, nes tyčia nieko pati nežeidžia, be to, pati nėra lengvai įžeidžiama, nes kritikos nepriima asmeniškai, o tuštiems įžeidinėjimams neteikia reikšmės, jaučiasi atsakinga už save, pasitikinti savimi…

Kyla dar vienas klausimas, gal aš tą suaugusią dalį tik išgalvoju, tokia tik NORĖČIAU būti (nes dažniau jaučiuosi kaip vaikas arba nepilnavertė, nevykėlė, kuriai tik pasvajoti tokiai būti… nors jaučiu, kad viduje tikrai yra ta dalis, tik rodosi iš to netikėjimo, kad ji tikrai gali priklausyti man, ją slopinu, pasakau “Ne, čia negali būti aš, tai būtų per daug gerai, aš juk gi tas savimi nepasitikintis vaikas…” ir vėl jaučiuosi prastai, kartkartėmis pralieju vieną kitą ašarą)? Tuomet, ką daryti, kad tokia tapti? O jei tai vis dėlto mano dalis, kaip imti ja labiau pasitikėti, pasikliauti? Ką daryti su savo mažąja dalimi, kuri išgirdusi kritiką viduj verkšlena (o išorėje aš išraudnuoju, susikaustau)? Kaip neimti tos dalies (nes ji TIKRAI labai trukdo) ar net savęs pačios nekęsti, nes kartais kyla tokių jausmų (gal net galima būtų sakyti, kad jie VISAD yra, tik viduje nuolat vyksta kova, kuri taip baisiai ir išvargina…)? Kaip suaugęs žmogus reaguoja į savo paties išraudonavimą? Aš dažnai raudonuoju ir nuo to man tik dar labiau gėda, nežinau, kaip elgtis, kad žmonės dėl to manęs neimtų nuvertinti…

Apibendrinus, jaučiuosi kaip nevientisas žmogus ir tai BAISIAI vargina, kartais net stumia į neviltį, savęs neapykantą. Tos dalys manyje yra (turbūt) “suaugusioji” ir “mažylė”, pastaroji dažniausiai nesąmoningai atsisėdanti už vairo ir daranti avarijas (gadinanti man gyvenimą: neleidžianti bendrauti, kaip norėtųsi; trukdanti dėmesį telkti į mokslus, kai tai dabar itin svarbu). Ką daryti? Gal padėtų kokios meditacijos? Gal turite rekomenduotinų knygų, arba tiesiog patarimų? Man ypač baisu todėl, kad man jau labai greit 18 ir nežinau niekeno, kas panašiai iš bendraamžių jaustųsi, ir tai tik labiau stumia į savęs nuvertinimą, nepilnavertiškumo kompleksą…

Jaučiuosi pasimetusi, silpna, pavargusi ir eilinį kartą nerandu sau vietos pačioje savyje. PADĖKITE!!!

Ačiū Jums už kantrybę dėl daugybės užduotų klausimų.
Pagarbiai, Lėja (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Lėja,

Skaitydama Tavo laišką galvojau apie tai, kaip svarbu žmogui yra jausti ir pripažinti, kad jame gyvena vaikiškoji dalis, kurią Tu vadini “mažyle”. Ir nors savo laiške nepagaili jai kritikos (ir tikiu, kad po visų jos padarytų “avarijų” jautiesi turinti už ką ant jos pykti), man norisi ją šiek tiek apginti.

Dalis psichologinių teorijų teigia, kad kiekviename iš mūsų gyvena vaikiškoji dalis ir toji dalis yra vertinga. Jos dėka galime būti spontaniški, galime stebėtis, žavėtis, svajoti ir mėgautis, jai padedant kuriame, žaidžiame ir atrandame. Vaikiškoji dalis yra gyvybinga, reaguojanti iš karto, smalsi ir besivadovaujanti savo patyrimu.

Kitaip tariant, vaikiškoji dalis yra vaikas kiekviename iš mūsų – tas vaikas, kuris kažkada buvo ir augo. Ir jei jis augo laimingas, aprūpintas ir mylimas, suaugusiam jis daugiau padės nei trukdys. Tačiau jei vaiką kažkas skriaudė ir skriaudė ne kartą, jam bus sunku augti. Tikėtina, kad toks vaikas jausis nevertas suaugusiųjų pasaulio, tokio galingo ir stipraus, galinčio atsiliepti arba ne į tokio mažo vaiko norus, galinčio užpulti, galinčio neklausyti, galinčio nepaisyti. Ir dažniausiai vaikas pasirenka viena iš dviejų kelių – arba jis nusisuka nuo visų žmonių ir ima jais nepasitikėti, arba tais, kurie su juo elgiasi bent kiek geriau nei skriaudikai, ima žavėtis, tuo pačiu jausdamasis nevertas būti šalia jų. Ar Tau, Lėja, tai pažįstama?
O greta šios vaikiškos dalies, kaip Tu pati pasakoji, kažkur Tavo viduje gyvena ir suaugusioji dalis. Tikiu, kad ją turi, o ne tik nori turėti. Tikiu, kad kartais ji ne tik gyvena Tavo viduje, bet ir pasirodo, veikia, priima sprendimus ir bendrauja remdamasi savimi ir savo protu, o ne kitų nuomone. Iš to, ką pasakoji, matau, kad vertini šią savo dalį, norėtum dažniau būti tokia, kaip ji, tačiau nepavyksta. Kodėl?

Atsakymas į šį klausimą yra Tavo pačios žodžiuose – Tu slopini ir netiki, kad gali būti suaugusi. O kai netiki, tai ir neleidi būti, kartodama sau, kad čia nesi Tu, kad Tu tesi vaikas, kuris kartais be reikalo susižavi, sutrinka ar išsigąsta. Ir, pripažinkim, galbūt kartais patogiau būti vaiku (kad ir ne visai laimingu) – iš vaiko reikalaujama mažiau atsakomybės, vaikas gali tikėtis globos ir supratimo, vaikui labiau leidžiama klysti, vaiką lengviau pateisinti. Suaugusioji dalis tokiu atveju tiesiog neturi tinkamos erdvės būti ir pasirodyti.

Laiške klausi, ką daryti ir kaip gyventi su šiomis dalimis. Užrašytas atsakymas skamba gana paprastai: reikia padėti užaugti vaikui, padėti jam jaustis tvirčiau ir drąsiau, sugrąžinti jam jo džiaugsmingą vaikiškumą, ir reikia leisti pasirodyti suaugusiajai daliai, priimti, kad čia irgi Tu ir kad Tu gali būti suaugusi. Padaryti tai gali būti sunkiau, o padėti čia gali leidimas sau užsiimti kažkuo, ką tikrai mėgsti ir kuo mėgaujiesi (nes greičiausiai tai patiko ir Tau būnant vaiku) ir bandymas imtis ir tinkamai atlikti atsakingus darbus (kas tikriausiai padėtų jaustis labiau suaugusia). Taip pat gali perskaityti Alice Miller knygas “Gabaus vaiko drama” ir “Kūno maištas” – jos gali padėti geriau suprasti savo vaikiškąją dalį. Ir, jei turi tam galimybių, padėti čia gali ir psichologo konsultacijos, kurių metu, aptardama savo sėkmės ir nesėkmes, galėtum sėkmingai įtraukti šias abi dalis į savo gyvenimą.

O trumpi atsakymai į Tavo klausimus skambėtų taip:
1. Nuotaika apibrėžiama kaip ilgiau trunkanti būsena, į jausmą dažniau žiūrima kaip į greičiau kintančius. Visgi nuotaika ir jausmai yra gana susiję, ir kažin, ar įmanoma visad būti geros nuotaikos, nes tada tektų į tai, kas skaudina, pykdo, gąsdina ar neramina tiesiog nereaguoti, o toks gyvenimas taptų gana vienpusiškas ir nebūtinai saugus (pvz., baimė įspėja mus apie pavojų, ir jos nejausdami tikrai galime daug ko netketi).

2. Slopinti jausmų tikrai nereikia, mes dažniausiai to ir negalime – jausmas kyla kaip reakcija į tam tikrą situaciją, mintis ir veiksmas kyla vos vos vėliau. O užslopinti jausmai linkę prasiveržti skaudžiai ir nemaloniai. Vadovautis protu galima ir klausantis savo jausmų – pripažįstant, kad jaučiu kažkurį jausmą, kuris mane skatina daryti kažką, ir paklausiant savęs, ar tikrai toks elgesys yra tinkamiausias šioje situacijoje.

3. “Mažylės” augimo nepagreitinsi, užtat galima kiekvieną dieną padėti jai jaustis vis saugiau.

4. Ir suaugusioji, ir nesubrendusioji dalis yra susijusios, tarsi viena kitos papildymas (suaugusioji daugiau remiasi protu, vaikiškoji – jausmais), būtent taip jos geriausiai ir veikia.

5. Man brandus žmogus yra tas, kuris gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų padarinius.

6. Infantilumas apima ne vien kolekcionavimą, tai susiję ir su baime bei nenoru prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savo darbus, savo santykius. Infantiliu dažniausiai laikomas tas žmogus, kuris daugumoje savo gyvenimo situacijų elgiasi vaikiškai – nebrandžiai ir neatsakingai.

Suprantu, kad dabartinis ieškojimų kelias nėra itin lengvas, tačiau tikiu, kad gali padėti sau būti, jaustis ir elgtis taip, kaip iš tiesų norėtum.

Psichologė
Ugnė Kabelkaitė

Dalintis:

1 COMMENT

  1. O man kilo mintis paskaičius, jog “mažyliams” tokių klausimų, kokius uždavė laiško autorė nekyla. Manau, ateis laikas, kada bus galima tik pasidžiaugti, jog esate visokia: galite būti rimta, vaikiška ir dar visokia kokia, nes tai padės geriau suprasti ir sutarti su kitai, kurie taip pat yra visokie:)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here