Turiu labai stiprių baimių, kurios man gerokai gadina gyvenimą0 (0)
Iliustracija: Katemangostar / Freepik
Labai norėčiau paprašyti Jūsų pagalbos, ar patarimo, o gal tiesiog nuomonės. Turiu labai stiprių baimių, kurios man gerokai gadina gyvenimą. Ir kalbu ne apie tokias, kaip aukščio baimė, ar šliužų baimė (kurias irgi turiu, bet tiesiog stengiuosi nelipti, kur aukštai ar neiti ten, kuri galėtų būti įvairių šliaužiančių gyvių). Čia kalbu apie tokią bendrinę permainų baimę.
Tikiu, kad dauguma žmonių kažkiek prisibijo permainų, nes jos susijusios su nežinomybe, bet pas mane ta baimė pasiekė matyt jau kraštutinį lygį-atrodo, kad tai trukdo mano raidą ir socialinį gyvenimą, bijau kraustytis iš namų (nors dabar gyvenu su tėvais ir jie labai negražiai su manim elgiasi), bijau keisti darbą (nors dabartinis manęs netenkina), bijau kalbėti su viršininku (nes o gal rėks), bijau netgi eiti į kokius nors vakarėlius ar renginius, nes ten bus naujų žmonių (nors jokia prasminga veikla vietoje to neužsiimu, ir kaip tik man sveika būtų pabendrauti), kartais net bijau nueiti į tualetą (ne tik viešose vietose, net namuose, kai yra tėvai), o jau kad antros pusės bandyčiau ieškot, net kalbos nėra, nes bijau visiškai visko, kas susiję su tuo procesu. Trumpai pasakius, bijau beveik visko, ir nedarau beveik nieko, išskyrus valgau, geriu (taip pat ir alkoholį) ir miegu :)
Na ir dar be tikslo skrolinu internete bei žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Į darbą dar vaikštau, bet naudojuosi kiekviena galima proga, kad tik „pasiplauti”. Kita vertus, bjauru ir tai, kad mano kūno reakcija į tuos baimės dirgiklius yra itin stipri – kai nutinka kažkas netikėto, ar turiu būti tokioje situacijoje, kur tenka susidurti su savo baimėmis, prasideda panikos priepuoliai, užkyla spaudimas ir dažnai prasideda migreniniai galvos skausmai. Anksčiau ir tų baimių gal nebuvo tiek daug, ir ta fizinė reakcija tokia stipri buvo nebent į tikrai stiprius dirgiklius, taigi turiu konstatuoti, kad mano problemos tik progresuoja. Neįsivaizduoju, ką man daryti, kad išsivaduoti nuo tokių gyvenimą paralyžiuojančių jėgų, nes daugiau taip gyventi, kaip gyvenau, tikrai nebegaliu, nes tuoj visai nebegalėsiu nieko daryti ir beliks tik nusižudyti? Koks galėtų būti realus planas, kaip nors truputį susitvarkyti su savo problemomis? kaip išjudėti iš mirties taško? Nes man pagal tokį mano gyvenimo stilių jausmas toks, lyg jau dvasiškai numiriau, tik fizinis kūnas dar kažkiek egzistuoja.
Dar galėčiau paminėti, kad tokios stiprios baimės susiformavo vaikystėje iš itin ekstremalaus tėvų auklėjimo. Jeigu man kažkas nesisekdavo ar kas nuskriausdavo, tai jie vietoje to, kad mane paguostų ar padėtų, imdavo ir primušdavo. Apskritai neprisimenu jokio teigiamo tėvų dėmesio (arba jo nebuvo iš vis, arba buvo per mažai), viskas ką prisimenu, tai tik rėkimą ir mušimą dėl ko nors. Sudaužiau puodelį-primuša, pavėlavau pareiti namo – primuša, gavau blogesnį balą – primuša, klasiokai prieš mane tyčiojasi – primuša, kartais užtekdavo tiesiog praeiti kambariu, ir to užtekdavo, kad gaučiau kailin. Manau to priežastis, kad mano tėvai susituokė ne iš meilės, o iš reikalo, vienas kito nekęsdami, tačiau skirtis bijojo, nes o ką žmonės pagalvos, ir be to turbūt abejojo ar ras kažką kitą. Todėl vietoje to, kad aiškintūsi vienas su kitu, visą savo pagiežą išliedavo ant manęs. Vienas kito nekęsti bijojo, tai nekentė manęs. Be to, nors mano tėvai nebuvo degradavę asocialūs alkoholikai ir pan., tiesiog paprasti žmonės, abu nepadarė didesnės karjeros savo srityse, dėl to irgi jaučiasi nusivylę, ir dėl to manau tas pyktis bei pagieža tik augo. Per dienas nuo jų slėpiausi savo kambaryje, bijodavau net išeiti į tualetą, kad negaučiau velnių.
Būtų labai nuostabu, jei galėtumėte ištiesti kokį nors šiaudą, nes kitu atveju jaučiu kad ilgai nebetversiu…
Labai Jums ačiū
Atsako psichologė psichoterapeutė Irena Pėstininkienė
Pirmiausia noriu padėkoti Jums už atvirą laišką ir drąsą dalintis asmeniniais išgyvenimais, bei ryžtą pradėti ieškoti pokyčių. Jūsų žodžiuose yra tiesos, jog dauguma susiduria su baimėmis. Tai visiškai normalus ir žmogiškas jausmas, būdingas visiems. Jis duotas mums tam, kad išgyventume, kai gresia realus pavojus gyvybei ar sveiktai.
Tačiau vaikystėje, besiformuojant mūsų pasaulio suvokimui, nesaugi aplinka išmoko mus bijoti nuolat. Bijome net ir tuomet, kai realus pavojus negresia. Tokia situacija, kurioje nežinome kas bus sekančią minutę, valandą ar dieną gali kelti baimę. Už jos visuomet slypi įsivaizdavimas, kad kažkas nutiks blogo. Mintyse tokias situacijas iš anksto įvertiname kaip grėsmingas (pvz.: mus aprėks viršininkas). Jeigu jaučiamės nepajėgūs įveikti gąsdinančios situacijos, baimė ima viršų. Stengiamės vengti netikėtų situacijų ir žmonių, nepajėgiame priimti reikiamų sprendimų ir veikiau pasiliekame netenkinančioje aplinkoje, nei ryžtamės pokyčiams. Kuo stipriau bijome, tuo labiau vengiame, o kuo dažniau vengiame, tuo baimių daugėja ir stiprėja. Vengimas tarsi “patvirtina” mums, kad pavojus buvo realus. Taip prarandame galimybę įsitikinti, kad mūsų baimė toje situacijoje galėjo būti neadekvačiai didelė ir mes apsigavome patikėję savo katastrofinėmis mintimis.
Vienintelis būdas įveikti savo baimes tai nebėgti nuo jų, nustoti vengti ir apsispręsti daryti tai kas gąsdina. Taip galime turėti naują, kitokią patirtį, kuri išmokytų atsikratyti perdėtų, nerealių baimių, paralyžiuojančių gyvenimą. Galbūt dabar, kai jaučiate, kad taip gyventi negalite, laikas mokytis įveikti savo baimes?
Klausiate, kaip išjudėti iš mirties taško. Norint pokyčių reikia konkrečių veiksmų. Naudingiausia yra mažinti vengiantį elgesį, t.y. nepaisant baimės daryti tai ko bijote, pvz.: nueiti į renginį, kuriame bus naujų žmonių. Ruošiantis susidurti su savo baimėmis, svarbu išsiaiškinti ko iš tiesų bijote, ką galvojate apie gąsdinančią situaciją, kas gali nutikti blogiausio. Esant situacijoje, tikrinti ar iš tiesų nutiko taip, kaip įsivaizdavote. Geriau pradėti siekti pokyčių nuo lengvesnių situacijų, kuriose jaučiate mažesnio intensyvumo baimę. Kartojant ėjimą į gąsdinančias situacijas, įprastai baimės jausmas mažėja, nes per naują patirtį įgauname realistiškesnį situacijos vertinimą nei anksčiau.
Kartais susigrumti su savo baimėmis vienam būna pernelyg sunku. Tokiu atveju gali padėti psichoterapija, kurios metu su specialistu pasiruoštumėte konkretiems pokyčiams ir išmoktumėte įveikti gąsdinančias situacijas. Be to psichoterapijos metu gydomi panikos priepuoliai bei kiti nerimo sukelti simptomai, kuriuos minite laiške.
Taigi, pirmą žingsnį pokyčių link Jūs jau padarėte parašydami mums. Noriu padrąsinti Jus nesustoti ir eiti tolyn. Koks bus sekantis žingsnis galite nuspręsti tik Jūs. Ir kai bus sunku, atminkite – drąsus žmogus ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris eina į priekį nepaisant savo baimės.
Linkiu ryžto ir sėkmės
Šiltai
Irena Pėstininkienė
Psichologė – psichoterapeutė
+370 615 15077
irena.pestininkiene@gmail.com
Labai sujaudino jūsų laiškas, nes ir pati ne kokioje vaikystėje buvau… Psichoterapeutė aišku teisi dėl tų baimių įveikimo metodų, bet čia tik paviršius. Jums kažkaip reikia pradėti psichoterapiją ir išsikapstysit, iš patirties sakau. Labai ilgas procesas po tokių tėvų. Laikau kumščius!
Laba! Man 35 ir mane irgi mušė tėvai dėl savo blogos nuotaikos ar dėl to, kad gavau bloga pažymį, ir kartais aš irgi bijau suklysti, pakovoti už save, kalbėtis su žmonėmis ar eiti į darbą.
Dar gyveni su tėvais, kurie gal dabar negali tavęs primušt, bet neabejoju psichologiškai mušasi. Jei taip yra – pažadu, būsi daug laimingesnis kai išsikraustysi nuo jų toliau. Nesvarbu, kad pvz gyvensi susigrūdęs kur nors su draugais.
Nežinau kiek turi patirties, bet galiu pasakyt kad paichologė teisi, kuo labiau susiduri su tuo ko bijai, tuo paprasčiau su tuo tvarkytis. Bet man pvz dar geriau veikia susidūrimai kuriuos darai dėl malonumo, pvz. kelionės į užsienį. Ypač jei keliauji vienas ar keliese, tada tiek visko turi daryti pats – ir kelio ieškot, ir paklaust kur geriausias baras, ir viešbutį užsakinėt, arba dar geriau – keliauti per couchsurfing – tada dar ir bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, planuoti ko jų paklaust ir apie ką bendrauti, kad būčiau geriems šeimininkams geras svečias. Ir dėl ko visa tai? Tik dėl manęs – kad mano kelionė gera būtų. O grįžus įkvėpimo užtenka bent 2-3 mėn.
Psichoterapija gali padėti atrasti strategijas kaip peržengti pirminį išgasti ir daryti toliau tai, ko iš tiesų nori. O taip pat kaip pačiam išeiti iš ‘susigūžiu arba mušuosi’ problemos.Linkiu sėkmės. Ir jei kada turėsi vaikų – nemušti jų nei fiziškai, nei psichologiškai.
perskaičiau jūsų laišką ir esu labai sujaudinta,kaip galima mušti vaiką už nieką,na žiauru ir aišku visos šitos baimės atsirado dėl traumuotos vaikystės,jūs rašote,kad visko bijote ir tai naturalu,bet pirmas žingsnelis ką turėtumėt padaryti,tai atsargiai,neskubėdama susieškoti nuomai nors kambarėlį,žinau bijosite,bet pamažu atraskite jėgų ir išsikraustykite,tegu tas kambarėlis bus mažas,gali būti su daliniais patogumais,bet svarbu turėti savo atskirą asmeninę erdvę kurioje jausitės laisvai,būsite savimi,o tada bus lengviau nugalėti ir kitas baimes,viską reikia daryti mažais žingsneliais ir pamatysite,kad baimės viena po kitos dingsta,o nieko nedarant jos tik didėja ir gali pražūdyti,jau geriau kažką bandyti keisti ir suklysti,negu bijoti ir nieko nedaryti.