Turiu priklausomybę nuo vyrų

0 (0)

Klausimas: Galbut mano bėda pasirodys nerimta, bet mane tai kankina jau beveik metus. Galvoje minčių milijonai, širdyje skausmas, baimė, nebežinau kaip su tuo susitvarkyti :( padekit:( Jei trumpai – tai turiu priklausomybę… Ne, ne nuo narkotiku ar alkoholio… o nuo vyrų:( Labai sunkiai išgyvenu išsiskyrimus… Prieš metus, po ketverių metų draugystės išsiskyriau su draugu. Galvojau viskas, žemė iš po kojų išslydo:( Tačiau nė nesitikėjau, kad išsyk, nepraėjus nei mėnesiui, sutiksiu kitą žmogų… Ir iki dabar einu dėl to iš proto:( Atrodo viskas puiku, nauja meilė, nauja viltis… Tik bėda, jis ne Lietuvoje. Bendraujam skype, telefonu, kartais atvažiuoja… Tas žmogus mano vienintelė paguoda. Pradėjo net nuotaika priklausyt nuo jo:( Jei messkambinamės, kalbamės, man gerai, norisi veiklos, gera nuotaika. Jei keletui dienų pradingsta, man blogai, ilgesys kažkoks nesveikas. Aš nuolat apie jį galvoju, spėlioju, ką jis man jaučia… Jis sako, kad patinku ir rodo dėmesį. Kartais šaltesnis. Gal jį gąsdina mano staigus jausmai ar emocijos? Jis visad mane ramina, kad viskas gerai, kad daug dirba, ne visad yra laiko susisiekt. Aš lyg ir apsiraminu ir po kažiek laiko vėl tas pats… Tas pats skausmas, nerimas, baimė netekt jo… Ir tai mane varo į depresiją, dažnai verkiu. Pasidariau pikta, nekantri… Keikiu save, kad negaliu saves valdyt, nesusilaikau jam nerašius, neskambinus, o tai jį dar labiau atbaido, tikriausiai :( Negi aš taip įsimylėjau?.. Tarp mūsų daug bendra, nuojauta sako, kad su šiuo žmogum galbūt būčiau laiminga… O gal vienatvė mane varo į neviltį:( Man jau 34 m. Dar neturiu šeimos, nors esu ir neblogo charakterio, išvaizdos… Sunku vienai… Be to gyvenu mažam mieste, draugų čia neturiu, kažkokių pomegių taip pat, nes mažai uždirbu, negaliu sau leisti daug ko… Jaučiuosi kaip žvėris narve ir nežinau kaip ištrūkt:( Vis sakau sau, „ko čia pergyvent, laikas parodys ar šis žmogus man skirtas ar ne”, bet kas iš to, ne lengviau nei kiek… Kai pagalvoju, kad jis gali pradingti iš mano gyvenimo – nudiegia skausmas, neviltis… Aš turbūt nemoku išbūti tame, kad esu viena, todėl kabinuosi į žmogų, kaip skęstantis šiaudo:( Bet man jis tikrai patinka, juk nebendraučiau su bet kuo, vien iš vienatvės… Kaip manot, kas su manim? Ką aš ne taip darau? Mano didžiausia svajonė – turėt šeimą, vyrą, vaiką… Aš nebežinau kaip sutvarkyt tą jausmų ir minčių sąvartyną galvoje ir širdyje:( Būdama tokia, tikrai turbūt jokiam vyrui nepatikčiau… Dėkoju jums iš anksto…

Atsakymas: Daugeliui mūsų gali būti sunku įžvelgti skirtumą tarp meilės ir priklausomybės. Tiesą pasakius, daugelis mūsų yra ne tiek įsimylėję, kiek priklausomi nuo kito ir nuo to, kaip jis verčia mus jaustis. Taigi, sveikinu, žengus pirmą svarbų žingsnį – pripažinote, kad turite priklausomybę ir kreipėtės pagalbos.

Visos priklausomybės susideda iš trijų pagrindinių komponentų: įkyrių minčių, savikontrolės praradimo ir tęstinumo, nepaisant neigiamų pasekmių. Priklausomybė nuo meilės kylą iš nesaugumo, nerimo, baimės, vienišumo ir nereikalingumo jausmų (“O gal vienatvė mane varo į neviltį:( Man jau 34 m. Dar neturiu šeimos … draugų čia neturiu, kažkokių pomegių taip pat …turbūt nemoku išbūti tame, kad esu viena, todėl kabinuosi į žmogų, kaip skęstantis šiaudo…“). Būdami emociškai priklausomi nuo kito, mes darome išvadas ir matome galimus tik blogiausius scenarijus, net ir menkiausi dalykai verčia mus jausti praradimo baimę (kelias dienas negavusi žinios iš Jo, imate abejoti, ar vis dar jam patinkate). Šiame procese mes prarandame ryšį su savimi. Mūsų savivertė ima priklausyti nuo esamų santykių (tampa išorinė) ir dėl šios priežasties mažėja.

Priešingai sveikiems, priklausomi santykiai remiasi nelanksčiais reikalavimais ir nerealistiniais lūkesčiais partnerio atžvilgiu. Priklausomi tampame ne tiek nuo paties mylimo asmens, kiek nuo įsivaizdavimo ir vilčių apie tai “kas galėtų būti” (“… nauja meilė, nauja viltis … Tas žmogus mano vienintelė paguoda … Mano didžiausia svajonė – turėt šeimą, vyrą, vaiką… “).Tokia sunki našta gali paskandinti net ir (galimai) stiprius ryšius. Nei vienas asmuo negali atlaikyti atsakomybės būti centrine laimės ašimi kito gyvenime.

Kaip tai sustabdyti, nuo ko pradėti?

1. Kaip ir bet kurios priklausomybės atveju, viskas prasideda nuo *pripažinimo*, kad turime priklausomybę ir noro keistis (tai yra darbas su savimi).

2. *Meilė sau*. Sveikų ryšių atveju yra suvokiama, jog santykiai yra tik priedas prie jau ir taip pilnaverčio gyvenimo. Tai yra pasiekiama, mokantis mylėti save taip, kaip kad ieškote, kad kitas jus mylėtų. Jei jautiesi nemylima, paklausk savęs, kaip galėtum labiau save mylėti. Jei jautiesi neturinti į ką atsiremti ar nesuprasta, klausk savęs, kaip gali save labiau palaikyti ir išmokti geriau save suprasti. Kuo sukursi stipresnį ir stabilesnį pagrindą – meilę ir paramą sau, tuo mažiau tikėtina, kad ieškosi meilės, norėdama užpildyti kažko trūkumą savyje.

3. *Lūkesčių mažinimas*. Būnant emociškai priklausomiems nuo kito asmens, daug nerimo sukelia mūsų lūkesčiai apie mylimuosius ir apie pačius santykius. Tikimės, kad jie visą laiką turi mus versti jaustis laimingais, saugiais, geidžiamais, mylimais. Tai, suprantama, įgyvendinti vienam žmogui
yra nepakeliama. Yra per daug tikėtis, kad kažkas bus atsakingas už visą tavo laimę ir rūpinsis tavo savirealizaciją labiau nei savo paties. Vietoj to, pašalink lūkesčius kaip Jis turi versti tave jaustis, kur link santykiai turi judėti. Tačiau tuo pačiu privalai *nepamiršti ribų*, kaip tu nori (leisi), kad su tavimi būtų elgiamąsi.

Svarbiausia, užtikrinti, kad siekiame meilės patys pirma pažinę ir pamilę save. Kiekvienas mūsų norime būti mylimi ir jausti palaikymą, kuris kyla iš stabilių ir sveikų santykių. Tačiau norėdami to pasiekti, turime būti tikri, kad mūsų motyvacija yra tinkama. Turite išmokti mylėti vienas kitą taip, kad abu galėtumėte jaustis laisvi – tuomet santykiai turės erdvės augti ir vystytis natūraliai.

Psichologė Radvilė Ramonaitė – Nagy
www.PsichologasInternetu.lt
FB: PsichologasInternetu.lt
El. p. radvilenagy@gmail.com