Turiu problemą – nepasitikiu žmonėmis

1

sociofobijaKlausimas:

Sveiki.
Nemaniau, kad man prireiks čia rašyti, bet, rodos, nebeturiu kito pasirinkimo.
Aš turiu pasitikėjimo žmonėmis problemų. Tiesiog nepasitikiu nei vienu mano aplinkos žmogumi. Neturiu geriausio(s) draugo(-ės), neturiu artimo žmogaus. Su visais pažįstamais ir draugais palaikau puikius santykius, mane lako draugiška, bendraujančia, nuoširdžia, visuomet žino, kad galima į mane kreiptis ir kreipiasi. Bet tai tik viena medalio pusė. Aš neturiu į ką kreiptis, kai man sunku. Negaliu atsiverti nei vienam savo aplinkos žmogui. Nepasitikiu. Ne tiek manau, bet žinau, kad nesupras, neįvertins, o gal ir pirštą prie smilkinio pasukios.
Ironiška, kad aš niekad nebūnu tokia pati prie skirtingų žmonių. Manau, paklausus buvusių bendraklasių ir esamų grupiokų, mano aprašymas būtų margas ir skirtingas. Žinau savo problemą – negaliu atsiverti žmonėms. Nepasitikiu. Skaudžiausia, kad puikiai žinau, kad, ištikus nelaimei, neturėčiau kam skambinti be tėvų.
Man 20, baigiu pirmą kursą, studijuoju ganėtinai sudėtingą specialybę, tačiau man patinka, jaučiuosi savo vietoje. Bet taip pat jaučiuosi beprotiškai vieniša kiekvienoje minioje.
Patarkite, prašau, kaip atgauti pasitikėjimą žmonėmis? Ar. galbūt būtų tiksliau, kaip prisiversti pasitikėti aplinkui esančiais?

Donata (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Donata. Ačiū kad užduodi gerus ir svarbius klausimus. Ne vienas jaunas žmogus susiduria su tokia pačia problema: rodos aplink tiek daug pažįstamų, tačiau atviro ir nuoširdaus ryšio užmegzti nėra su kuo. Esi tarp žmonių, esi tarp jų nuolat – gyvai ar internete, tačiau kuo jų daugiau aplink tave, tuo vienišesnė jautiesi. Panašu? Jei tau reikia pagalbos, tikros, ne šiaip lengvabūdiško patarimo, tada atrodo, jog visas pasaulis atsuko nugarą. Rašai, kad taip jautiesi…

Kodėl taip taip nutinka, kad negali niekuo pasitikėti ir jautiesi tokia vieniša? Yra keletas priežasčių susivedančių į viena – į tavo savivertę.

Kažkada, Donata, įpratai tenkinti kitų žmonių poreikius savo pačios sąskaita. Gal stengeisi dėl tėvų, o gal norėjai būti priimta tarp darželyje ar tarp bendraklasių… Paieškojusi savyje atsakymą, manau, rasi. Kalbant psichologijos terminais – tu neapsibrėži savo asmenybės ribų. Tikiuosi neapsiriksiu sakydamas, jog būdama su kitais nuolat stengiesi būti tokia Donata, kokią nori matyti draugai, bendramoksliai ar tėvai. Nebloga strategija… tapti mėgstama, tačiau kokia kaina? Už etiketę „ta, su kuria taip smagu būti“, susimoki savo pačios originalumu ir tikrumu. Santykyje, kuriame tampi „žmonių užganėdintoja“ (angl. people pleaser), nebelieka Donatos autentiškumo ir originalumo: lieka tik kaukė, kurią gali pakeisti kita, vos prireikus, vos pastebėjus aplinkinių norą tavyje matyti kitą rolę. Tavo pačios viduje vietoje asmenybės lieka tik maža, susikrimtusi ir įbauginta mergaitė, įtemptai stebinti aplinką ir kaitaliojanti kaukes pagal tai, ką „užsako“ aplinkiniai.

Kitas mažos savivertės elementas – nepasitikėjimas savimi. Jei netiki savimi ir kitais sunku pasitikėti. Žmonės aplinkui atrodo arba per rimti, per dideli, per daug užsiėmę, per svarbūs, arba priešingai – nerimti, silpni, nekompetetingi ir nepatikimi. Tų tinkamų, rodos, kaip ir nebelieka. Nepasitiki savimi, – manai, kad tavo problemos tavo draugams per menkos, tu jiems neįdomi, nepatraukli, nuobodi, įkyri. Truputis tiesos tame yra: kai kuriems jų tu nepatiksi tu, kai kurie jų nepatiks tau. Donata, tai gali sužinoti tik būdama tokia, kokia esi iš tikro – tapdama autentiška savimi, kokia esi tiktoji tu.

Sakai: „Ne tiek manau, bet žinau, kad nesupras, neįvertins, o gal ir pirštą prie smilkinio pasukios.“ Taip, gali būti kad taip bus. Dar gali būti ir visiškai priešingai: supras, įvertins, taps draugu, įsiklausys į tai ką turi pasakyti, žavėsis tikrąja tavimi. Tik niekados to nesužinosi, jei neatsiversi pati. Tol, kol nesijausi, jog esi verta nuoširdaus, tikro ir sąžiningo santykio su tavimi, tol ir negalėsi pasitikėti kitais. Iš pradžių buvimas autentišku savimi, savo ribų apsibrėžimas, sakymas „ne“ labai gąsdina. Tai normalu, bet neįveikus šios baimės taip ir slėpsiesi po kauke, besikaitaliojančia pagal kitų užgaidas.

Klausi ką daryti? Geriausias patarimas: pati susirask internete patarimų ar programų kaip pasikelti savivertę (angl. self esteem), atsirink tuos, kurie tau atrodo tinkamiausi ir praktikuok jos. Stebėk rezultatus, jei nesiseka, pabandyk kitus, kurie tau tiks.

Blogesnis patarimas (nes jis pagrįstas mano asmenine patirtimi ir resursais, tad gali netikti tau): gerai apgalvok kas nutiks, jei po truputį pradėsi atsiverti tau artimiausiems žmonėms: iš tikro nieko baisaus – nesusirgsi ir nenumirsi, neliksi badauti ar be namų, neprarasi sveikatos, tavęs niekas nesužalos, kitais žodžiais tariant – nieko labai blogo nenutiks. Taigi, nors bus ir baugu, tu gali pradėti eksperimentuoti – būti labiau tokia, kokia esi iš tikro. Tai darydama, stebėti savo pačios jausmus ir aplinkinių reakcijas. Turėdama laiko ir privatumo užsirašinėk kas vyksta. Neskubėk, priimk tai kaip natūralų procesą ir pratinkis prie naujų pojūčių, – iš pradžių bus baisu ir nejauku, po to taps smalsu, išvysi santykius naujoje šviesoje. Bendraudama pagalvok: „O ko aš norėčiau šiame ryšyje su šiuo žmogumi?“ Pradėk prašyti pagalbos. Pradžiai – nedidelių dalykų, kad priprastum tai daryti ir nepamiršk už pagalbą atsilyginti (dažnai nuoširdi padėka daug geriau už pinigus). Stenkis nevertinti žmonių iš anksto, pagal savas nuostatas, daryk išvadas iš jų veiksmų. Paversk bendravimą eksperimentu, o ne egzaminu, juk eksperimentai tam ir yra kad vieni pavyktų, o kiti – ne. Galų gale, jei norėsi save tikrai nuodugniai pažinti ir nesijausti vieniša, pradėk saviterapiją ar tiesiog rašyk žurnalą.

Sėkmės!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt

Dalintis:

1 COMMENT

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here