Turiu vaikiną, mes jau 5 metai drauge, bet matomės paprastai tik savaitgaliais

6

Klausimas: Turiu vaikiną, mes jau 5 metai drauge, bet kartu dar negyvename, matomės paprastai savaitgaliais. Daug ką kartu patyrėme, bet jei ne mano pastangos, manau, seniai būtume išsiskyrę – bandėme skirtis, nes vaikinas manė, kad yra tik pripratęs prie manęs, o meilės nejaučia. Be to, teigė, kad aš dažnai kalbu apie mūsų ateitį drauge, kad man jau laikas kurti šeimą, o jis tokių įsipareigojimų visiškai nenori.

25924215_s
© victor69 / 123RF Stock Photo

Nepaisant to, jis nuolat man rašydavo, klausdavo, kaip laikausi, ir galų gale po kelių savaičių jis paprašė susitikti. Jis pasakojo, kad per tą laiką bandė megzti santykius su keliomis panelėmis vienu metu. Sakė, kad visą tą laiką galvojo apie mane, visos kitos tuščios, jam manęs reikia ir nori pradėti gyventi kartu. Po ilgų galvojimų aš nusprendžiau atnaujinti santykius. Iš pradžių buvo viskas puiku. Tačiau pastaruoju metu jis vėl pradėjo vengti šnekų apie gyvenimą drauge. Tai jis sako, kad tam dar nepasirengęs, kad nenori atsisakyti susitikimų su draugais, nes atseit bus jau pririštas, tai sako, kad netinkamas laikas, nes šiuo metu jo atlyginimas nepastovus (jo netenkina tai, kad aš visai ne prieš, jei didesnė finansinė atsakomybė gultų ant manęs), nenori atsisakyti lankyti sporto klubo, nes jam tai patinka, be to, nori ir toliau padėti mamai finansiškai, kaip buvo iki šiol. Aš tvirtai žinau, kad myliu jį, bet esu labai sutrikusi, nebežinau, ar verta man juo tikėti ir pasitikėti, nežinau, kaip reaguoti į jo susirašinėjimus internete, nežinau, ką daryti su tuo apsigyvenimu drauge, kiek galų gale galima tampytis ir važinėti tai ten, tai ten, nes savo kampelio neturime. Kyla minčių, kad turėčiau atėjus vasarai iškelti jam ultimatumą, nes vis dėlto metai bėga, o mūsų santykiai nejuda į priekį. Vita.

Atsakymas: Sveika, Vita. Kiekviena moteris, ko gero, norėtų, kad mylimas vyras jos siektų, dėl jos kovotų, stengtųsi. Iš tavo laiško susidaro įspūdis, kad tu esi tas vyras, siekiantis žūtbūt užkariauti mylimosios širdį. Esi pasirengusi daug ką dėl jo paaukoti: ir finansinį įnašą didesnį įnešti, ir prisiimti atsakomybę, kur jūs gyvensite, ir paminti savo apmaudą, kad jis susirašinėja su kitomis. O kiek jau daug per tuos metus tos atsakomybės ir iniciatyvos ėmeisi, aukojai, laukei, prisikentėjai, atleidai jo blaškymąsi. Ir iš kur tiek kantrybės? Kieno dar dėmesio ir meilės taip siekei? Ar pažįstamas tau šis desperatiškas siekis? Kam tau reikia tokio išprievartauto ryšio?

Tavo vaikinas tikrai neatrodo pasiruošęs ir norintis įsipareigoti, jei per penkerius metus niekaip negali ryžtis ir vis atsiranda kažkokių kliūčių galutinai apsispręsti.

Žinoma, jis nenori tavęs visiškai prarasti, todėl jūs ir tampotės – šokate nesibaigiantį priartėjimų ir nutolimų šokį. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tau apmaudu, kaip jautiesi pavargusi, skaudinama. Manau, jau tavo pačios klausimas „ar verta“ slemia ir atsakymą. Ultimatumas, ko gero, pagreitintų vaikino atsitraukimą, tik tokie pasiūlymai rinktis „arba arba“ visada siūlantįjį pastato į nepatogią situaciją. O jei jis pasirinks tave? Veikiausiai po kiek laiko vėl tęsis tas pats neaiškumas.

Apsispręsk pati – juk turėjai pakankamai laiko pažinti jį ir save. Bet juk tai ir sunkiausia, ar ne? Sunkiausia, kai tenka prisipažinti sau, kad tai tu negali apsispręsti, o kitas viso labo tik naudojasi palankia neapibrėžta situacija ir tavo kompleksais. Iškelk ultimatumą sau: arba gerbsiu, mylėsiu save, turėsiu orumo, arba visą laiką lauksiu kito malonės ir susitaikysiu su bet kuo. Joks žmogus neturi būti kankinamas ir žeminamas. Sėkmės tau, Vita.
[psichika.eu]
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. Vita,

    Atrodo, kad tu nuostabi mergina, kuri itin rupinasi savo draugu ir siekia laimes – seimos. Tavo draugas taves nevertas, kaip jis taip gali elgtis. Tikrai rasi kita vyra, kuris del taves kalnus galetu nuversti!

  2. Mano nuomone, jis nesąmoningai laukai geresnės. Mano vyras prieš mane turėjo draugę, su kuria draugavo virš 5 metų, visi laukė vestuvių, o jų vis nebuvo. Nes jis žinojo, kad jos vesti nenori. Galop jie išsiskyrė, o su manim susituokė po 3metų, nors pirštis norėjo jau po 2mėnesių, bet aš prašiau palaukti, kol studijas baigsiu. Žodžiu, kiekvienas vyras jaučia, kad mergina yra toji vienintelė. Patariu pačiai skirtis, nes kitaip teks sugaišti dar 5metus, o skyrybos vis tiek neišvengiamos.

  3. Vita, tu pati kuo puikiausiai žinai ką daryti. Tik nedelsk, nes jau penkis metus sugaišai. Geroji situacijos pusė: bent išmokai ko NEdaryti.

  4. Miela Vita, niekas jums negali pasakyti, ka daryti, nei psichologės, nei psichoterapeutės, tik jūs pati galite apsispresti. Neleiskite jokioms psichologems savo subjektyvia nuomone įtakoti jūsų gyvenimo, nes gali tekti dėl to gailėtis. Dabar, tarkim, paskaitę šituos patarimus, “ant karštųjų” nutrauksite santykius su jums brangiu žmogumi, o po to pirštus graušite… Nutraukti santykius spėsite bet kada, o sugrąžinti, deja, ne visada išeina…Jūs rašote, kad tvirtai žinote, jog mylite tą žmogų, norite su juo būti, tai ir yra atsakymas, kodėl iki šiol laukiate. Bet tuo pačiu Jūs pavargote nuo to laukimo, todėl norite iškelti jam ultimatumą. Tai irgi yra Jūsų pačios atsakymas į Jus kamuojantį klausimą. Tai ir pirmyn, iškelkite jam tą ultimatumą, gal tai ir išspręs Jūsų problemą, kas trukdo? Argi tam Jums reikalingas kažkokių pašalinių žmonių, kad ir vadinančių save psichologais, palaiminimas? Beje, psichologo darbas yra padėti žmogui pasijusti geriau esamoje situacijoje, o ne dalyti patarimus, kokį vyrą rinktis ar mesti. Tuo labiau, nelaidyti užuominų, kad p. Vita neva žemina save, tęsdama konkrečius santykius. Psichoterapeuto diplomas nesuteikia galios visada neklystamai nuspresti, kas yra geriau konkreciam zmogui, ypač koks vyras geresnis, tai labai subjektyvu. Vienai gal yra gyvybiškai svarbu būti princese, dėl kurios kaunasi riteriai, siekdami užkariauti jos širdį, o kitai galbūt priimtinesni šiuolaikišnesni santykiai, galbūt jai nėra jokio poreikio, kad mirštantis iš meilės kavalierius kasvakar dainuotu serenadas po langais, kažkam gal visai nėra poreikio vaidinti nepasiekiamą. Orumas nuo to nenukenčia. O kaip kam geriau, pats turi spręsti. Beje, būdama brandaus amžiaus moteris, galiu sau leisti pasidalinti patirtimi, tiek su p.Vita, tiek su komentatore, pasivadinusia “as” ir besidžiaugiančia, kad kažkam yra toji “vienintelė” (duokdie kad taip ir būtų). Jaunystė yra tas laikas, kai daug kas hiperbolizuojama, sureikšminama, idealizuojama, bet gyvenime dažnai daug kas apsisuka visiškai priešingai tam, kas galbūt mums atrodė “teisinga”. Ir, deja, labai dažnai tos “didžiosios ir neabejotinos meilės” sudūžta į šipulius. Ir tos “vienintelės”, kurių širdis kažkada buvo bandoma užkariauti, tampa ne “vienintelėmis” arba net iš viso būna išmetamos už borto, beje, tų pačių “užkariautojų”, kažkada taip atkakliai siekusių tikslo…Ir būna atvirkščiai-santykiai, kuriuos internete pasmerkia psichoterapeutas ir būrys komentatorių, perskaitę keliolikos eilučių laišką ir iš to “nustatę diagnozę”, pasirodo nesą tokie jau ir nevykę, o žiūrėk ima ir perauga į tokius stabilius, kad gali pavydėti tos, kurios kąžkada dalino patarimus skirtis, o pačios džiaugėsi kažkam esančios tos, tikrosios ir vienintelės:) Sėkmės ir išminties Jums, p. Vita, laimės su šiuo ar kitu vaikinu. Tik niekam neleiskite spręsti už Jus ;)

  5. Tik nuoširdus ir atviras pokalbis su vaikinu Jums padės priimti sprendimą.
    Manau, kad jis vengia atsakomybės, bijo rimtų įsipareigojimų ir gerai suvokia situaciją – jo sprendimai sąmoningi (bent jau iš laiško taip atrodo).
    Galiu pasakyti tik vieną – santykiuose turi stengtis abu partneriai, jei to nėra – dažniausia būna sunku palaikyti juos harmoningus.
    Visa kita, sunku ką ir komentuoti ar patarti. Visa tai, ką Jums sako vaikinas, tiesiog yra pasiteisinimai. O kodėl žmonės teisinasi? Nes taip paprasčiau, mažiau klausimų :)) ..

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here