Ultrasocialumas0 (0)
Asociatyvi portalo foto, Jcomp / Premium license
Gyvūnai, kurie gyvena susibūrę į dideles taikias bendruomenes, lyg ir pažeidžia evoliucijos dėsnius (pavyzdžiui, konkurencijos ir stipriausiųjų išlikimo dėsnis), tačiau taip nebeatrodo, kai šiek tiek daugiau sužinome apie evoliuciją.
Ultrasocialumas – gyvenimas didelėse bendradarbiavimu paremtose bendruomenėse, kuriose šimtai ir tūkstančiai individų naudojasi plataus darbo pasidalijimo vaisiais – gyvūnų pasaulyje nepriklausomai vystėsi bent keturis kartus: tarp plėviasparnių (skruzdėlių, bičių ir vapsvų), termitų, pilkųjų smėliarausių ir žmonių (Campbell, 1983; Richerson ir Boyd, 1998)
Kiekvienu atveju buvo atsiradę bendradarbiavimą skatinančių bruožų. Visos šios nežmogiškos ultrasocialios gyvūnų rūšys pasižymėjo genetiškai nulemtu giminišku altruizmu. Akivaizdu, kad gyvūnai pasirengę rizikuoti savo gyvybe, siekdami užtikrinti savo vaikų saugumą. Vienintelis būdas „laimėti“ evoliucijos žaidime – palikti gyvas savo genų kopijas.
„Gyvenimo tikslas – duoti pradžią naujiems gyvenimams ir kuo geriau jį pragyventi.“
(Bredberis, R. Marso kronikos. Vilnius: Vaga. 1992, 72p.)
Genų kopijas perneša ne vien vaikai. Tokie pat glaudūs giminystės ryšiai yra tarp brolių ir seserų (50 % bendrų genų), o su sūnėnais ir dukterėčiomis sieja ketvirtadalis, su pusbroliais ir pusseserėmis – aštuntadalis vienodų genų. Remiantis griežtai darvinistiniais skaičiavimais, tokią pat kainą, kurią individas sumokėtų gelbėdamas savo vaikus, jis turėtų būt pasirengęs sumokėti už savo dviejų dukterėčių ar keturių pusbrolių išgelbėjimą (Hamilton, 1964).
Tačiau giminiškas altruizmas atrodo paaiškina tik nedidelių grupių bendradarbiavimą. Tūkstančius narių apimančiuose būriuose, toks giminiškumas atrodo neįmanomas, daugelis, darvinizmo požiūriu, turėtų tapti konkurentais. Gal kaip tik dėl šio priežasties bičių, termitų ar smėliarausių protėviai adaptavo šį mechanizmą savaip ir suformavo savąjį ultrasocialumą. Jie visi yra broliai ir seserys. Kiekviena šių rūšių išvystė tokią dauginimosi sistemą, kurioje visi palikuonys kyla iš vienos motinėlės ir beveik visi šie palikuonys yra arba sterilūs (skruzdėlės), arba jų gebėjimas daugintis kaip nors užslopintas (bitės, smėliarausiai). Savanaudiškumas tokioje bendruomenėje tampa genetine savižudybe. Šios ultrasocialios rūšys pasižymi itin aukštu bendradarbiavimo ir pasiaukojimo lygiu, kas užtikrino jų išlikimą. Darbo pasidalijimo dėka buvo sukurti aviliai, iš kurių per kraštus liejosi medaus upės.
Vienas žinomesnių mėginimų literatūroje pavaizduoti alternatyvų genetiškai suformuotos visuomenės modelį yra Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“:
„Visoks formavimas ir siekia įskiepyti žmonėms meilę jų neišvengiamam socialiniam likimui.“
(Huxley, A. Puikus naujas pasaulis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005, 20p.)
Žmonės natūraliai siekia išplėsti giminiško altruizmo ribas, vadindami giminėmis žmones, su kuriais nesieja giminystės ryšiai, pavyzdžiui, vaikai, skatinami tėvų, daugumą suaugusių vadinti dėdėmis ir tetomis. Rytuose darbas tam tikroje korporacijoje siejamas su priklausymu tam tikram giminės klanui. Mafija, dažnai save vadina šeima, o savo lyderį – krikštatėviu ir etc.
Tačiau net ir mafijos giminiškas altruizmas turi savo ribas. Ateina laikas, kai tenka bendradarbiauti su žmonėmis, kurie geriausiu atveju yra tik labai tolimi giminės, todėl visada geriau yra turėti atsarginį variantą.
Parengta pagal: Jonathan Haidt. Laimės hipotezė. Vilnius: Metodika. 2011, 57-59 p.