Upės meditacija

0


Iliustracija: Johny Goerend / Unsplash

– Tu mokysiesi, – tarė Vasudeva, – bet ne iš manęs. Klausytis išmokė mane upė, ji mokys ir tave. Žiūrėk, ir tau ji pasakė, kad gera yra leistis žemyn, grimzti, ieškoti gilumos. Turtingas aristokratas Sidharta tampa irkluotoju, mokytasis brahmanas Sidharta – keltininku: ir tai tau pasakė upė. Išmokys ji tave ir kitko.

Po ilgos pauzės Sidharta tarė:
– Ko kitko, Vasudeva?
Vasudeva pakilo.

– Jau vėlu, – pasakė jis, – eime miegoti. Negalėčiau tau pasakyti, kas yra tas “kitkas”, o drauge. Tu išmoksi, gal tu jau ir moki. Matai, aš nesu mokslininkas, nemoku ir mąstyti. Moku tik klausytis ir laikytis tykiai, nieko kito. Jei galėčiau patarti ir pamokyti, būčiau išminčius, o šiaip aš – tik keltininkas, kurio pareiga – perkelti žmones per šią upę. Daug jų perkėliau, tūkstančius, ir visiems mano upė tebuvo tik kliūtis kelyje. Jie vyko pinigų, su reikalais, į vestuves, į šventas vietas, o kai upė pastodavo kelią, keltininkas ir turėjo padėti jiems greitai įveikti šią kliūtį. Ir tik nedaugeliui iš tūkstančių, gal ketvertui ar penketui, upė nustojo buvusi kliūtimi, jie išgirdo jos balsą, klausėsi jo, ir upė tapo jiems tokia pat šventa, kaip ir man. Dabar laikas ilsėtis, Sidharta.

Sidharta pasiliko keltininko namuose ir išmoko rūpintis valtimi, o kai prie kelto neatsirasdavo darbo, su Vasudeva dirbo ryžių lauke, rinko žagarus, skynė pisango vaisius. Jis išmoko išdrožti irklą ir remontuoti valtį, pinti krepšius ir džiaugėsi visais tais mokslais, o dienos bei mėnesiai bėgo greitai. Bet dar daugiau už Vasudevą mokė jį upė. Iš jos jis mokėsi nuolatos. Visų pirma klausytis – tykia širdimi, laukiančia, atvira siela, be aistrų, be norų, be sprendimų, be nuomonių.

Draugiškai gyveno juodu su Vasudeva ir kartkartėmis persimesdavo kokiu žodžiu – taupiu, gerai apgalvotu. Vasudeva ne itin mėgo kalbėti, retai kada Sidharta išjudindavo jį pokalbiui.

Kartą paklausė:
– Ar ir tu sužinojai iš upės tokią paslaptį – laikas neegzistuoja?
Vasudevos veidas nušvito šypsena.

– Taip, Sidharta, – tarė jis. – Tu nori pasakyti, kad upė yra visur vienu metu – ištakose ir žiotyse, prie krioklio, prie kelto, sraunioje vietoje, jūroje ir kalnuose – visur vienu metu, kad jai yra tik dabartis – nė žymės praeities, nė ženklo ateities?

– Kaip tik taip, – patvirtino Sidharta. – Šitą sužinojęs pažvelgiau į savo gyvenimą ir pamačiau, kad ir jis – upė … Nieko nebuvo, nieko nebus; visa kas yra, viskas gyvena ir priklauso dabarčiai.

Sidharta kalbėjo susižavėjęs – labai laimingas jis pasidarė šitaip nušvitęs. O, argi visos kančios – ne laikas, argi visos savigraužos ir baimės – ne laikas, argi visi sunkumai ir pasaulio priešiškumas nenugalimas ir tuoj nedingsta, kai tik nugalimas laikas, kai tik laiką galima mintimis pašalinti …

O kartą, kai upė per liūtis ištvino ir galingai šniokštė, tarė Sidharta.
– Ar ne tiesa, o drauge, kad upė kalba daugybe balsų, labai daugeliu balsų? Juk ji šneka ir karaliaus bei kario balsu, buliaus ir naktinio paukščio balsu, naujagimio ir dūsautojo balsu ir dar tūkstančiais kitų?

– Taip, tikrai taip, linktelėjo Vasudeva, – visų būtybių balsai įsilieja į jos balsą.
– O ar žinai, tęsė Sidharta, – kokį žodį ji sako, kai tau pavyksta išgirsti visus jos dešimt tūkstančių balsų drauge?

Laimingas juokėsi Vasudevos veidas: jis pasilenkė prie Sidhartos ir ištarė jam į ausį šventąjį Om. Jį Sidharta ir buvo išgirdęs …

Dažnai jie sėdėdavo vakare prie kranto ant kelmo, tylėdavo ir klausydavosi vandens, kuris jiems buvo ne vanduo, o paties gyvenimo balsas, esančiojo, amžinai tampančiojo balsas.

Ištrauka iš Hermann Hesse (2010), „Sidharta“, 111-115 p.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here