Vaikų ir paauglių savižudybės

0

upset boy against a wall

1. Per pastaruosius dešimtmečius ypač padaugėjo paauglių savižudybių. Kas lemia tokį augimą?

Savižudybė – tai sąmoningas žmogaus astisakymas gyventi, lydimas veiksmų, nutraukiančių jo gyvybę. Dar senovės Graikijoje buvo reiškinys, kai žmogus, pasiekęs gyvenime visko, ko geidė, pokylio metu savo artimųjų ir draugų akivaizdoje išgerdavo nuodų taurę. Tai susiję su tuometiniu požiūriu, jog žmogaus siela yra nemirtinga, po išėjimo iš gyvenimo įvyksta reinkarnacija. Šiuolaikiniame gyvenime didžiosios daugumos visuomenės požiūris į mirtį yra kitoks: gyvybė brangintina, nes ji yra vienintelė ir duodama kaip dovana.

Visame pasaulyje paauglių savižudybės yra dažniausia pastarųjų mirties priežastis. Savižudybių augimą tarp paauglių nulemia kai kurie dabartinio gyvenimo veiksniai, turintis įtakos psichikos sveikatai: stresas, skurdas, nepatenkinama socialinė bei ekonominė padėtis, nedarbas, greiti technologijų pokyčiai. Daugėja alkoholio bei narkotikų vartojimo, depresijos, nerimo, mitybos sutrikimų, savęs žalojimo atvejų. Turi įtakos vaikų nenusimanymas apie mirties negrįžtamumą bei artimųjų nejautrumas susiduriant su vaiko neįprastu elgesiu, o taip pat nesupratimas priežasčių ir mechanizmų, sukeliančių vaikų savižudybę.

Daugelis vaikų psichlogų linkę manyti, kad noras numirti yra gana dažna paauglių psichikos reakciją į stresinę situaciją. Paauglių psichika dar nesusiformavusi ir yra pažeidžiama, ir dar nesama patirties spręsti konfliktus konstruktyviu būdu.

2. Kokios pagrindinės jaunų žmonių savižudybių priežastys?

Dažniausiai priežastimi tampa asmeniniai išgyvenimai, problemos, kurios paaugliui atrodo visiškai neišsprendžiamos. Nors suaugusiems taip neatrodo, tačiau vaikui ar paaugliui šios problemos yra labai rimtos. Tai gali būti: susipykimas su draugais, išsiskyrimas su mylimu žmogumi, artimo ar svarbaus žmogaus mirtis, nesutarimai su tėvais, smurtas šeimoje, dažnai patiriamas stresas, pvz. dėl nesėkmių mokykloje, priklausomybė nuo narkotikų, lošimo ir pan., paauglių nėštumas, depresija.

3. Ar tokiam žingsniui vienodai dažnai ryžtasi ir berniukai, ir mergaitės?

Mergaitės 3 kartus dažniau bando žudytis, bet berniukai 4-5 kartus dažniau savižudybę įvykdo iki galo. Manoma, kad mergaičių agresija nukreipta į save (depresinė forma), o berniukų – į aplinką, (protesto forma). Berniukai šeimose bei kolektyve tradiciškai mokomi nezyzti, nesiskusti, neverkti – neturint kaip ir su kuo pasidalinti savo jausmais, įtampa bei agresija kaupiasi kartu su bejėgiškumu, ir neatspari stresams paauglio psichika neatlaiko. Berniukai ryžtingesni, be to, dažniausiai pasirenka agresyvesnius būdus nutraukti savo gyvybę (korimąsi, venų pjaustymąsi).

4. Kokio amžiaus vaikai/paaugliai dažniausiai ryžtasi tokiam žingsniui?

Kaip rodo tyrimai, pavojingiausias dėl savižudybių vaikų amžius yra 13-16 metų. Nors iki 11 metų vaikai žudosi labai retai, tačiau mintys apie savižudybę gali ateiti ir žymiai jaunesniems vaikams, kaip pvz. 7 metų mergaitei, kuri dažnai kalbėjo tėvams kad pavirs drugeliu ir nuskris nuo jų. Tėvai girdėdami jos fantaziją šypsojosi. O 12-metė ši mergaitė nušoko iš 4 aukšto, laimė, jai pavyko išgyventi. Taigi, net ir mažesni vaikai gali jausti neviltį ir norą „išeiti“, nors ir nesupranta, ką iš tikrųjų tai reiškia.

5. Kokie socialiniai ir psichologiniai veiksniai turi didžiausią įtaką sprendimui pasitraukti iš gyvenimo?

Yra akivaizdūs rizikos faktoriai, galintys nulemti savižudybę. Tai įvairūs psichikos sutrikimai (antisocialumas, elgesio sutrikimai, depresija, alkoholio bei narkotikų priklausomybė, psichikos sutrikimai, sukelti vaistinių preparatų); konfliktai, stresinės situacijos šeimoje, susijusios su netektimi (skyrybos, mirtis); destruktyvių sektų ar subkultūrų įtaka; protestas, nuoskauda, su tuo susijęs noras atkreipti į save dėmesį, priversti gailėtis bei inpulsyvi reakcija į stiprų dirgiklį, sukėlusį stresą.

Tačiau yra daug gilesni ir sunkiau nustatomi veiksniai. Moksleiviai, paklausti apie savižudybių priežastis, mini problemas mokykloje, nesupratimą iš tėvų pusės, konfliktus su bendraamžiais, gyvenimo beprasmybę ir tuštumą… Paauglius daugiausiai slegia ne visuomeninės bei ekonominės problemos, bet problemos šeimoje, mokykloje, su draugais, dažnai dėl nelaimingos meilės. Paprastai pirminė problema slypi šeimoje, o mokykloje prisideda „paskutinis lašas“, kadangi vaikas žymią dienos dalį praleidžia mokykloje. Priežastys gali būti labai įvairios ir iš pažiūros suaugisiems netgi nerimtos: dėl išorės, blogų pažymių, nemadingų drabužių, nepopuliarumo bendraamžių tarpe, nesėkmės meilėje, uždarumo, drovėjimosi bendrauti, užgaulių mokytojos žodžių…

Paaugliams yra būdinga padidėjęs agresyvumas bei orumas, konfliktiškumas, pažeidžiamumas, emocinis nestabilumas, protestavimas, maksimalizmas. Šie elgesio bruožai gali formuoti polinkį žudytis.

Psichologai pastebėjo, kad didžiosios daugumos paauglių, kurių savižudybės buvo ištirtos, buvo žymiai sutrikęs normalus psichoemocinis ryšys su savo tėvais/šeima, o mergaičių – ypač su mama.

Tačiau maždaug 60 proc. savižudžių vaikų augo iš pažiūros normaliose, sėkmingose šeimose, ir dar didesnis šių vaikų procentas neturėjo jokių psichikos sutrikimų.

6. Kokie ženklai ir vaiko elgesys įspėja apie jo ketinimus ar mintis apie savižudybę?

Tėvams, mokytojams ir draugams reikėtų suklusti, jeigu vaikas/paauglys: kalba apie savižudybę, nesveikai fantazuoja šia tema bei akcentuoja dėmesį į savižudybės epizodus žiniose ar filmuose, ieško tokios informacijos internete ar literatūroje; kalba apie savo nereikalingumą, kad, jei jis dingtų, niekas to net nepastebėtų ir pan.; tarsi bando atsisveikinti, kalbėdamas apie tai, kaip jis myli jus, kas jam nebuvo būdinga; skuba užbaigti visus savo reikalus arba išdalina savo mėgstamus daiktus, su kuriais anksčiau nesiskyrė; bando šalintis žmonių (tai nebūtinai savižudybės, bet visada moralinio diskomforto signalas). Staigūs nuotaikos pokyčiai, emocinis nestabilumas, afektinės reakcijos, kartais fiziniai vidiniai skausmai, enurezė – tai irgi signalai, kad vaiko dvasinė savijauta prasta.

Yra kelios paauglių rizikos grupės:

  • nemoka formuluoti savo minčių bei nusakyti, ką jie jaučia;
  • suvokia pasaulį dvejopai, ir iš to siekia elgesys, kuomet paauglys, iš vienos pusės, nesijaučia vaiku, jį užvaldo „suaugusiųjų“ jausmai bei išgyvenimai, jis
  • siekia būti savarankiškas – ir iš kitos pusės jis elgiasi kaip vaikas, priklauso nuo tėvų tiek buityje, tiek emociškai. Tai suardo jo dvasinę pusiausvyrą;
  • nemoka analizuoti savo elgesio ir numatyti pasėkmių;
  • mąsto išskirtinai maksimalistiškai: negailestingai ir griežtai vertina bei smerkia save ir kitus.

7. Ką turėtų daryti tėvai ar artimieji įtarę, jog vaikas gali ryžtis tokiam žingsniui?

Vaiko savižudybės visada galima išvengti. Jeigu vaiko elgesys jums pasirodė keistas, nebūdingas, stenkitės praleisti kuo daugiau laiko šalia jo, stebėkite jo elgesį, kuriuo jis galbūt nori jums kažką pasakyti. Kartais gali išgelbėti tiesiog nuoširdus pokalbis. Turite likti patys savimi, elgtis natūraliai. Svarbu ne ką sakysite, bet KAIP. Net jei nerandate reikalingų žodžių, savo jausmus perduosite intonacija. Pasistenkite pamatyti situaciją vaiko akimis. Pasikalbėkite su vaiko mokytojais bei draugais – galbūt sužinosite kažką labai svarbaus. Jeigu jaučiate, kad nesusitvarkote su situaciją, nevenkite kreiptis į specialistus.

8. Kaip bendrauti su bandžiusiais žudytis ar linkusiais į savižudybę paaugliais?

Būti šalia, girdėti paauglį (klausytis ir girdėti – ne tas pats). Leiskite jam jaustis reikalingu ir mylimu. Neslėpkite savo jausmų po abejingumo ar pykčio kauke. Nekonfliktuokite ir nesmerkite. Būtinai turi būti pašalinta priežastis, dėl kurios vaikas ryžtąsi tokiam žingsniui. Jei paauglys jaus jūsų pagalbą bei palaikymą, jis daugiau nebandys atimti sau gyvybės.

9. Vaikų ir paauglių savižudybės – spontaniškas veiksmas ar apgalvotas žingsnis?

Ne vienas vaikas ar paauglys nepriims sprendimo nusižudyti per valandą. Paprastai jis subręsta per ilgesnį laiką. Visą šį laiką vaikas sąmoningai ar ne, siunčia signalus apie tai, kaip jam bloga. Dažniausiai vaikai ir paaugliai bando nusižudyti ne dėl to, kad nebenori gyventi. Iš tikrųjų tai bandymas atkreiptį dėmesį, pagalbos šauksmas. Gana neretas pasaulyje reiškinys, kuomet paaugliai nusižudo vienas paskui kitą arba keli iš karto – „nukopijuota“ savižudybė, į kurią linkę paaugliai, lengvai pasiduodantys įtakai ir pamėgdžiojimui .

10. Kaip tėvai turėtų auklėti ir auginti vaikus, kad apsaugotų jį net nuo minčių apie savižudybę arba nebijotų pirmiausia ateiti pas juos išsikalbėti?

Priklausomai nuo vaiko amžiaus, palaipsniui svarbu papasakoti jam apie mirtį, jos sąryšį su gyvenimu, padėti suformuoti teisingą požiūrį.

Vaikas turi jausti, kad atejės pas tėvus su bet kokią problemą bus išklausytas, suprastas, sulauks protingo patarimo, palaikymo ir pagalbos. Tėvai nuo mažens turi pratinti vaiką nuoširdžiai dalintis išgyvenimais. Geriausias pavyzdys vaikui – jo tėvai. Jei tėvai atviri ir nuoširdus tiek vienas kitam, tiek savo vaikams, tikėtina, kad ir vaikai elgsis panašiai. Dėmesingai išklausykite vaiką, atidėkite tuo metu visus darbus. Užduokite patikslinamus klausimus, tuo rodydami susidomėjimą vaiko atviravimui, bet nesistenkite išspausti iš jo daugiau nei jis pats nori pasakyti. Būkite kantrūs ir nuoseklūs. Padėkite jam kelti savivertę, dažnai apkabinkite, kalbėkite koks jis jums svarbus ir kaip jį mylite. Jokiu būdu nenuleiskite juokais ir neironizuokite vaiko grasinimų arba pamąstymų apie savižudybę ar apie jo nereikalingumą. Suprantama, tėvai šalta ironija gali slėpti baimę prieš savižudybės galimumą. Bet toks jų elgesys gali tik patvirtinti vaikui, kad jis nereikalingas niekam, netgi savo tėvams…

11. Kaip jaučiasi vaikas, nusprendęs pasitraukti iš gyvenimo?

Vaikas būna įsitikinęs, kad nėbėra kitos išeities. Jis jaučia beviltiškumą, bejėgiškumą. Dažnai jaučiasi niekam nereikalingas ir neįdomus. Tačiau nebūtinai jis nori išeiti iš gyvemnimo. Daug dažniau siekia atkreipti dėmesį į savo skausmą. Kartais tai padaro kerštaudamas tėvams už nejautrumą, skriaudas. Kartais prisiima kaltę dėl iširusios tėvų šeimos. Maždaug 90% vaikų savižudybės atvėjų yra „pagalbos šauksmas“, ir tik 10% buvo tikras noras išeiti iš gyvenimo.

12. Kokios prevencinės programos būtų veiksmingiausios šiai problemai spręsti ar bent ją sumažinti?

Tikslinga mokyklose pravesti pamokas savižudybių tema, kur būtų teikiama reikalinga informacija bei vedamos diskusijos. Taip pat verta skirti laiko šiai temai per tėvų susirinkimą, kur tėvai būtų kviečiami pamąstyti, ar pakankamai išklauso vaiką, kaip jie jaustųsi jo vietoje, ar nepiktnaudžiauja valdžia, ar gali atsisakyti noro nubausti vaiką, kaip teisingai išspręsti konfliktą, išmokti valdytis, ir pan. Daugumoje mokyklų dirba psichologai, tad, mieli mokytojai, būkite atidūs vaikų elgesio pokyčiams, ir, įtarę negerumus, rekomenduokite psichologo konsultavimą, informuokite tėvus.
Vaikų gyvybė – trapus ir brangus stebuklas, duotas mums likimo. Dažnai nuo mūsų priklauso, kiek laimingai ir ilgai jie gyvens.

Psichologė Svetlana Ramoškienė
svetlanna13@gmail.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here