Vaikų ir suaugusiųjų savivertė. Ko moko nesėkmės?

0

perfekcionizmas

Sėkmingi žmonės viską stengiasi atlikti puikiai, todėl jie dar vadinami perfekcionistais. Bet paprastai tokių žmonių savivertė žema. Kodėl taip įvyksta? Ar visomis pastangomis vengti klaidų ir nesėkmių – geriausiai kelias į sėkmę? Koks ryšys tarp sunkumų įveikimo ir savivertės padidėjimo? Galbūt perskaitę tekstą pabandysite įsivardyti, kas esate jūs – perfekcionistai ar optimaliai į problemas žvelgiantys žmonės?

Iš pirmo žvilgsnio perfekcionisto pasaulis paprastas: visi dalykai yra teisingi arba neteisingi, geri ar blogi, sėkmingi arba ne. Problema ta, jog tai vienintelė kategorija perfekcionisto arsenale. Pustoniai, niuansai neegzistuoja. Kaip yra pažymėjęss psichologas A. Pachtas, „perfekcionistams egzistuoja tik baigtiniai dalykai – jie nesugeba pastebėti tarpinių būsenų“. Perfekcionistas yra kraštutinumų žmogus.

Žmogui, kuris vadovaujasi principu „viskas arba nieko“, kiekvienas nukrypimas nuo tiesiosios priimamas kaip apgailėtina nesėkmė. Bet juk tarp dviejų kraštutinumų esama nenusakoma galybė kitų verčių, kurios pačios savaime yra būtinos ir naudingos. Optimaliai vertinantis žmogus gali džiaugtis ir pasitenkinti – kitais žodžiais tariant, rasti laimę – šiek tiek žemesniais nei puikūs rezultatais.

Apsauginis mechanizmas

Panašiai kaip ir nesėkmė, taip ir kritikos baimė neleidžia mums parodyti savo trūkumų. Dėl „viskas arba nieko“ principo perfekcionistai kiekvieną kritišką pastebėjimą vertina kaip potencialią katastrofą, grėsmę ambicijoms, savimeilei. Kritikuojami perfekcionistai užsiima priešišką poziciją ir dėl to nesugeba suvokti, kokios naudos galima gauti iš konstruktyvios kritikos.

Kaip ir dauguma žmonių, perfekcionistas greičiausiai pasakys, kad nori mokytis iš kitų. Bet jis nenori mokėti už tai – t.y. pripažinti trūkumų ar klaidų, nes svarbiausias tikslas yra įrodyti savo tiesą.

Egzistuoja du psichologiniai mechanizmai, kurie apibrėžia apsauginį perfekcionisto elgesį: saviugda ir savęs pateisinimas. Tobulėjimas – tai noras savo paties ir kitų akyse atrodyti teigiamai; savęs pateisinimas – siekis būti teisingai priimtam kitų (taip, kaip tu pats įsivaizduoji). Šie mechanizmai dažnai vienas su kitu konfliktuoja. Pavyzdžiui, žemą savivertę turinti moteris, viena vertus nori, kad ją priimtų kaip vertą pagarbos žmogų, kita vertus, žema savivertė verčia ją jaustis nevertu pagarbos žmogumi – ir pripratusi prie šio vaidmens ji nesąmoningai priima save kaip nevertą.

Saviugda ir savikontrolė – stiprūs vidiniai stimulai, bet kuris iš jų nugalės, priklauso nuo žmogaus ir konkrečios situacijos. Kai kalbame apie perfekcionizmą, savikontrolė ir saviugda susilieja draugėn, kas apsauginį elgesį veda iki kraštutinumų. Perfekcionistas visada nori būtų viršūnėje (saviugda), todėl stengiasi atrodyti nepriekaištingai, išvengti kritikos. Savo paties paveikslas, kurį piešia perfekcionistas ir kuris jam artimas, – tai tobulybės įsikūnijimas, ir toks žmogus negaili jėgų įtikinti kitų, kad jo įsivaizdavimas apie save – teisingas (savęs pateisinimas). Jis bet kuria kaina gins savąjį ego ir neprisileis kritikos, kuri apnuogintų.

Optimaliai vertinantis žmogus – atvirkščiai, atviras patarimams. Jis pripažįsta atgalinio ryšio vertę – ar tai būtų nesėkmė, ar sėkmė. Gal jam ir nepatiks, kad jo trūkumai taps akivaizdūs arba kritika bus pagrįsta, tačiau jis ras laiko atvirai ir nuoširdžiai tai įvertinti, o paskui užduos sau klausimą, ką iš to, ką išgirdo, būtų verta panaudoti tolesnei veiklai. Jis aktyviai ieško grįžtamojo ryšio ir dėkingas tiems, kurie pasiryžę parodyti trūkumus ir privalumus.

Trūkumų ieškojimas

Perfekcionisto susikoncentravimas ties nesėkme rodo, kad šis žmogus ieško atsakymo tuščios stiklinės dugne. Nesvarbu, kiek tokiam žmogui sekasi – jam trūkumai užgožia privalumus. Toks žmogus linkęs stiklinę matyti pusiau tuščią, o ne pusiau pilną. Būdamas savųjų „tiesaus kelio“ iliuzijų gniaužtuose, perfekcionistas nuolatos ieško trūkumų ir nukrypimo nuo idealaus maršruto… Ir randa – atsisakydamas dvasinės ramybės.

R. U. Emersonas rašė: „Skirtingiems žmonėms vienas ir tas pats pasaulis atrodo ir pragaru, ir rojumi“. Subjektyvi pasaulio interpretacija turi didelės reikšmės. Nesėkmės perfekcionistą išmuša iš vėžių ir gali net priversti nutraukti veiklą. O optimaliai vertinantis žmogus nesėkmes priima kaip galimybę įgyti patirties. Kita vertus, bet kuriuo atveju nedera pamiršti, kad ne visi negatyvūs įvykiai turi pozityvių aspektų, pasaulyje yra negerų dalykų, į kuriuos pridera reaguoti negatyviai.

Žema savivertė

Perfekcionizmas žlugdo savivertę. Įsivaizduokite, kad esate vaikas, kurį, kad ir ką jis veiktų, nuolatos kritikuoja. Įsivaizduokite bendradarbį, kurio vadovas nuolatos pabrėžia tik šio trūkumus. Ar gali šie žmonės turėti sveiką savivertę? Kažin. Kažin ar kam norėtųsi būti jų vietoje…

Perfekcionistas ne šiaip sau gyvena tokiomis sąlygomis – jis pats sau jas sukuria. Jis vertina savo trūkumus, o ne privalumus, nes kai tik pasiekia vienų tikslų, jį iškart pradeda jaudinti kiti tikslai ir mintys, kas atsitiks, jeigu jų nepasieks. Tokio žmogaus „aš“ neišvengiamai kenčia, kai nuolatos rausiamasi savuose trūkumuose.

Optimaliai vertinantis žmogus nesikankina savo proto kalėjime. Laikui bėgant jo savivertė auga. Darydami klaidų žmonės rizikuoja ir pasitikrina savo tvirtybę. Tik iš savo patirties mokomės ir tobulėjame, ir šito pasiekti daugiausia padeda kliūtys, o ne pergalės. Rizikuodami, krisdami ir vėl keldamiesi tampame stipresni ir ištvermingesni.

Nesėkmė reiškia, kad nesvarbius dalykus reikia atidėti į šoną… Ištvėrę nesėkmę, įgyjame galimybę į save pažvelgti kitaip. Atrasti stiprią valią, discipliną… Neišgyvenus nesėkmės, kažin ar įmanoma iš tiesų save ir savo artimuosius pažinti.

Išmokti priimti savo nesėkmes galime tik iš tiesų jas patyrę ir išgyvenę. Kuo anksčiau susiduriame su sunkumais, tuo geriau pasirengiame neišvengiamiems gyvenimo posūkiams.

Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė
bernardinai.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here