Vaiką skriaudžia darželyje, o auklėtojos nereaguoja, ką daryti?

19

vaikas-verkia

Klausimas: Esu mama, kuri augina dviejų metukų dukrytę. Dukrytę auginu viena, bet daug padeda ir mano mama, kuri ją prižiūri, kadangi esu grįžusi į darbą, po vaiko priežiūros ir auginimo atostogų.

Darbas pilną darbo dieną, turiu pietų pertrauką, dirbu su žmonėmis, jaunimu, vaikais. Todėl darbo dienomis, mano dukrytę prižiūri močiutė, kuri turi pedagogo išsilavinimą bei turi didelę darbo patirtį su vaikais, tiek ikimokyklinio amžiaus, tiek su pačiais mažiausiai, kurie užauginami ir vėliau išleidžiami į mokyklą, tad ji puikiai rūpinasi mano dukryte, sukaupusi daug žinių ir patirties.

Aš džiaugiuosi, kad turiu tokią mamą kuri labai man padeda, rūpinasi, jog dukrytė galėtų lankyti mažųjų lavinamąjį būrelį, kad galėtume laisvalaikiu papramogauti, nuvykti per atostogas pailsėti.

Labai myliu savo vienintelę dukterį, kuri yra mano gyvenimo pilnatvė, mano gyvenimo džiaugsmas, tačiau turiu ir pergyvenimų, kuriais noriu su jumis pasidalinti ir paprašyti patarimo.

Esu užrašiusi savo dukrytę ir į valstybinį darželį, pradėjome lankyti dar praeitų metų (2015 m.) rugpjūtį, mažoji labai mėgsta bendrauti su vaikais, gražiai juos priima yra draugiška, švelni, gera, neproblematiška.

Bet…. kad ir kaip būtų liūdna, man kaip mamai, mes niekaip “nesusidraugaujame” su grupe. Mano dukrytė, kenčia nuo kitų vaikų. Praleisdama darželyje ne pilną dieną, o vos pusdienį, ji namo grįždavo su mėlynėmis veido srityje, tai įkandimas, tai įžnybimas, tai sudavimas su žaislu, tai su kumščiu mušimas. Kartą tai darė kitas vaikas, mano ir auklėtojos akivaizdoje, kai tik dukrytė įžengė pro duris į grupę.

Iš pradžių klausdavau auklėtojų iš kur vienas ar kitas sužeidimas, žodžiu kalbėdavau, aiškindama jog taip neturėtų būti, kad reikėtų pasikalbėti su tų vaikų tėvais, ar kažkaip stengtis išlaviruoti iš tokių situacijų, jog tas taikingas vaikas(mano dukrytė) nekentėtų tokių dalykų, nes mano duktė kitų vaikų neskriaudžia.
Tam kartui gal ir suveikdavo tie žodiniai pasakymai, juo labiau, kad ji darželyje praleidžia labai nedaug laiko. Išgirsdavau ir  tokius pasiteisinimus: “aš nemačiau kada tai įvyko” , “aš nežinau iš kur tai atsirado”, “čia nieko nėra”.

Toks jausmas, kad auklėtojos nelaiko tavęs žmogumi, nesupranta, kaip yra skaudu, kad mylimas vaikas yra kitų vaikų skriaudžiamas. Netgi sugeba atsikirsti tokiais žodžiais, kaip “Eik iš čia aš neturiu apie ką su tavimi kalbėtis” arba “Eik iš čia ir netrukdyk man dirbti” , kai bandžiau pasikalbėti apie tą situaciją, kuri eilinį kartą nutiko atvedus vaiką po ligos į darželį, kai dukrytė vėl buvo sužalota kito vaiko, dėl auklėtojų nesugebėjimo sužiūrėti vaiko per tris valandas, kurias ji praleido grupėje…

Aš puikiai suprantu, kad tai gali nutikti ir netyčia, kažkas stumtelės, kažkas įžnybs, bet nejaugi tai turi vaikas kęsti kiekvieną dieną, nejaugi aš turiu užsimerkti ir nieko nematyti? NE! Aš nenoriu ir negaliu užsimerkti ir to nematyti, negaliu, nes tai kartojasi nuolatos.

Suprasčiau jei būtų tai pavieniai atvejai, bet dabar tai nutinka kas dieną. Bandoma aiškinti, kad tas arba kitas vaikas tiesiog toks yra ir viskas, jokių veiksmų daugiau nesiimama, tai kas čia per pedagogai dirba, kad jiems visiškai nerūpi, jog taikus geras vaikas yra kitų skriaudžiamas.

Kokiomis širdimis auklėtojos turi būti, kad nė trupučio neatjaustų ir vis išsisukinėtų nuo tų faktų, kurie kalba patys už save.

Paskutinį sykį paklausus, iš kur atsirado veido srityje akivaizdaus įkandimo į žandą dėmė, išgirsti pasakymą “To nebuvo, jūs viską išsigalvojote” ir “Jūs nuolat prie mūsų kimbate” .

Gal esu iš tiesų labai priekabi, bet aš tik klausiu ir gilinuosi į situaciją, kurią reikia spręsti, nemanau, kad nukenčia tik mano duktė, nepatikėsiu tuo niekada, nes esu girdėjusi ir kitų mamų iš tos pačios grupės nusiskundimų, tik jos auklėtojoms nesako nieko, manau nedrįsta..

Kaip man elgtis? Kaip į tokius dalykus reaguoti? Tylėti? Užsimerkti? Tai kokia aš mama turiu būti, kad nematyčiau tokių dalykų? Kaip man šią susidariusią problemą išspręsti?

Kaip kalbėtis su abejingomis auklėtojomis, kad vaikas toje aplinkoje jaustųsi saugiai? Tiesiog bijau vesti ją į darželį, nors ji labai noriai eina, bet bijau, nenoriu, kad per 3-4 valandas ji būtų nuskriausta.

Taip pat manau, kad vaikas auklėtojų yra nemėgstamas, kadangi, aš, kaip mama, kuriai “nenusispjauti”, pasakau ir paklausiu, kas auklėtojoms akivaizdžiai nepatinka, nes per daug, anot  jų, gilinuosi.

Tikiuosi sulaukti atsakymo.
Pagarbiai, mylinti mama.

Milda (vardas pakeistas)

Atsakymas: Miela Milda, šį kartą atsakysiu labiau ne kaip psichologė, o kaip trijų vaikų mama, kurių kiekvienas pradėjo savo pažinimo kelią dar lopšelyje.

Pirmiausiai, tai mes visos be galo mylime savo vaikus, esame pasiryžusios juos ginti kaip vilkės ir ypač jautriai reaguojame, kai juos kas nors nuskriaudžia. Tačiau – tai neišvengiama, taip visuomet būdavo, yra ir bus, vaikai be nubrozdintų kelių, mėlynių ir kiokių įbrėžimų neužauga, aišku, jei leidžiame jiems augti.

Nenoriu nuvertinti Jūsų situacijos, visko būna, tačiau esu linkusi manyti, kad vis dėlto Jūs gal ir per jautriai reaguojate į situaciją. Per savo trijų vaikų darželinę karjerą mačiau visko, tačiau, kad auklėtojos leistų išsikeroti tokiam sistemingam kito vaiko žalojimui, to nebuvo niekada. Jos gi atsako už vaiko saugumą ir puikiai žino, kuo tai gali baigtis.

Kiek pamenu, problema visuomet buvo su vaikais, kuriuos augina, o tiksliau, lepina, močiutės, tie, kurie jau tikrai gali lankyti darželį visą dieną, tačiau leidžiami tik pusę dienos be rimtos priežasties ir „supermamyčių“ vaikučiai, kurios bet kokį įbrėžimą prilygina smurtui. Tokio amžiaus vaikams, kaip Jūsų dukra, yra normalu vienas kitą kandžioti, stumdytis, pasimušti, taip jie išreiškia savo emocijas, nes kol kas kitaip nemoka.

Auklėtojų pareiga sužiūrėti tokį elgesį ir mokyti vaikučius priimtinesnių bendravimo formų, bet jos nevisagalės. Jūs rašote, kad dukra labai daug visko moka, yra draugiška, namuose pridariusi daug visokių darbelių, viskas labai šaunu, tačiau buvimas namuose ir buvimas darželyje labai skiriasi. Namuose ji apsaugota nuo visokiausių negandų, tuo tarpu darželyje turi atrasti savo vietą pati. Kuo ilgiau ją saugote, tuo sunkiau jai, o Jums, aišku, ramiau.

Atminkite vieną dalyką, gyventi reikės Jūsų dukrai, o ne Jums. Nuo pat mažų dienų reikia suteikti vaikui galimybę tapti savarankišku, įgyti pasitikėjimo savo jėgomis, leisti jam išgyventi ir nemalonius jausmus. Būdami kolektyve, vaikučiai mokosi buvimo su kitais, bendravimo ir bendradarbiavimo pagrindų, kas savo ruožtu yra be galo svarbu besivystančios asmenybės ateičiai. Savarankiškos, laisvos, savimi pasitikinčios, nepriklausomos asmenybės ateičiai.

Jei pastebite, aš nesikoncentruoju į patį vaiko skriaudimo faktą, noriu Jums esamą situaciją parodyti truputį plačiau. Kas gi būna vėliau, kai tėvai perdaug saugo savo vaikus? O gi štai kas: kartu ruošiami namų darbai, kartu lankomi būreliai, kartu lankoma mokykla, kartu sprendžiami konfliktai ir t.t. Vietoje „aš“ ir „mano dukra“, atsiranda „mes“.

Vaikai – ne mūsų nuosavybė. Tėvai turi būti šalia, stebėti ir pataisyti vaiką, tačiau ne perdėtai saugoti ir viską daryti už jį. Pasitikėjimas vaiku – geriausia, ką tėvai gali duoti vaikui. Kitas Jums patarimas, jei situacija darželyje nesikeičia, perveskite vaiką į kitą ugdymo įstaigą, ar pakeiskite grupę, tuomet ir pati suprasite iš kur ta problema. Ir dar, rašote, kad dukrelė – Jūsų gyvenimo pilnatvė, Jūsų džiaugsmas. Čia aš įžiūriu grėsmes, apie kurias rašiau.

Vaikus mes gimdome ne todėl, kad mums būtų linksmiau gyventi, kad nesijaustume vieniši, kad senatvėje atneštų stiklinę vandens. Vaikai yra ne mums, mes esame vaikams! Turime užauginti ir paleisti į pasaulį visavertę, harmoningą asmenybę, pažįstančią įvairiausius jausmus, net ir skausmą.

Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas

Dalintis:

19 COMMENTS

  1. Psichologes komentaras idiotiskas. Uz pasakyma *eik is cia*, aukle gautu skunda iskart. Ir labai aiskiai pasakyciau, pamatysiu, kad mano vaikas apkandziotas, sumustas, kelsiu klausima, ar tu, miela aukletoja, sugebi dirbti savo darba. Dar pasnekeciau su vaiku tevais graziai. Ko gero, graziai neiseitu, nes vaikai atsinesa viska is seimos. Bet stengtis verta,

    • preiš pasakant kad idiotas yra asmuo kuris taktiškai atsakė į klausimą, įvertinkite savo (ne)idiotiškumą.

      • o Jus skiriate, kada pasakoma, kad zmogus yra idiotas, o kai pasakoma, kad atsakymas idiotiskas? jei neskiriate, pasiskaitykite komentara dar karta!!!!!!!!!!!!!!

    • Psichologė atsakė labai protingai. Nesu šios profesijos atstovė, bet dar laiške pastebėjau “mano dukrytė geriausia, mano dukrytė protingiausia…” lialialia ir taip toliau. Tėvai turi prižiūrėti vaikus ir mokyti juo gyvenit, o ne užlipus ant galvos dairytis, kas ką daro. Galų gale, ramių vaikų bent jau darželiuose NUOLATOS niekas nepuldinėja. Visko būna, tačiau ne kiekvieną dieną. Ir šiaip… Gal ta mergytė nėra jau tokia ir auksinė?
      Motina visiškai nepripažįsta kitokios nuomonės, o tai jau yra problema. Nėra ko stebėtis, kad net auklėtojos nenori šnekėtis – nuo tokios “super mamytės” visi pasiplautų, nes nieks nenori skandalų.

  2. Pati dirbu darzelyje, kad kiekviena diena butu vaikas suzalotas, tai direktore is darbo aukletojas ismestu. O man labai uzkliuvo mamytes zodziai “vaikas noriai eina i darzeli”. Jeigu viskas butu taip blogai, kaip cia aprasoma, vaikas labai nenoretu eiti i darzeli, o dabar…labai abejoju mamos istorija. Vaikai visada parodo, kai kazkas blogai, jie verkia pries eidami i darzeli, o jei kaip cia rasoma vaikas kiekviena diena musamas ir skriaudziamas, tikrai nenoretu eiti i darzeli ir su asaromis i ji eitu.

  3. Pati dirbu darzelyje, kad kiekviena diena butu vaikas suzalotas, tai direktore is darbo aukletojas ismestu. O man labai uzkliuvo mamytes zodziai \”vaikas noriai eina i darzeli\”. Jeigu viskas butu taip blogai, kaip cia aprasoma, vaikas labai nenoretu eiti i darzeli, o dabar…labai abejoju mamos istorija. Vaikai visada parodo, kai kazkas blogai, jie verkia pries eidami i darzeli, o jei kaip cia rasoma vaikas kiekviena diena musamas ir skriaudziamas, tikrai nenoretu eiti i darzeli ir su asaromis i ji eitu.

    • Taip, šitas sakinys yra esminis – vaikas noriai eina į darželį. Susirūpinti reikia, kai keičiasi vaiko elgesys arba jis pradeda sirgti, arba pablogėja tualeto reikalai, ar tiesiog – jis nenori ar nebenori eiti į darželį.
      Vaikai visada parodo, kai jiems blogai.

  4. Aš irgi trijų vaikų mama, jaunėlį ką tik išleidusi į darželį. Darželio grupė mišri ir yra ten tokia viena mergytė, mažutė, kuri visus kandžioja ir mano vaikui kelis kartus kliuvo – taip taip, lieka žymės. Kadangi darželis ką tik pradėtas, adaptacija nepasibaigusi, jaudinuosi, kad dėl to, jis gali nebenorėt eiti į darželį, todėl atidžiai stebiu, kaip vaikas elgiasi. Ir ką, kad ir man skauda širdį (nes aš gi normali mama), jam tie įkandimai nė motais – ruošiasi į darželį kasryt, dedasi kuprinę, darželyje dalyvauja ir t.t. Tai man akivaizdu, kad viskas jam gerai. Tai suprantu mamą, bet šiuo atveju, palaikau psichologę – jūsų vaikui viskas gerai, leiskite jai eiti ir pažinti pasaulį, blogai yra jums, tai paskambinkit draugei, pakalbėkit apie gyvenimą, išeikite papramogauti – pamatysit, padės! Su geriausiais linkėjimais

    • Absoliučiai pritariu jums. Aš irgi užauginusi du vaikus, abu lankė darželį. Blogai yra mamai. Jos ir močiutės globa, kad ir su geriausiais norais, užgožianti, net sakyčiau, paranoiška, lydima įsitikinimo, kad būtent taip, kaip jos turi elgtis ir visi kiti jų vaiko auklėtojai. Tai labai gerai matosi iš tam tikrų dalykų pabrėžimo laiške. Ir niekas niekada neatitiks jų lūkesčių, nes tiesiog nebus jomis, turės kitokią nuomonę. Mama nesupranta, kad vaikui visai gerai kitoks auklėjimas, kitokia patirtis ir draugai, kurie ne tik popina ir ugdo, bet moko buvimo visuomenėje, tokioje, kokia ji yra. O vaikas, kaip matom, iš tikrųjų šaunus, visiškai su viskuo susitvarko. Baisu tik, kad tai laikina, kol nepajuto mamos neigiamo požiūrio į auklėtojas, į vaikus, o tada jau jį pasigaus…

  5. Auginu 3-u metuku mergaite. Ji irgi labai draugiska, mandagi, greitai susidraugauja. Pradejo eiti i darzeli ir nuolatos man skundesi, kad ja skriaudzia jos geriausia drauge :(. Kandzioja, znaibo, stumdo, meta smeli i akis :(
    Aukletojos – nemato, o mergaites mama netiki. Mano labiau paatyrusi drauge patare mokyti duoti atgal. Nesu tokio elgesio salininke, tai priestarauja mano isitikininmams.
    Buvo labai sudetinga, kai dukryte grizta ir nuolat man guodziasi, o aukletojai pasiskusti nedrista. Manau, nenori, kad jos drauge drausmintu…
    Mergaites mama pakviete mus i gimtadieni, tai manoji nuolatos su asarom pareidavo, nes ta skriaudzia :( .
    Galiausiai manoji tai skriaudikei kaip uzvoze, mano ir anos mamos akivaizdoje, o as uzuot drausminus pasakiau mergaitei, kad neerzintu maniskes, tai dukryte ir nesimus. Mamule buvo labai nepatenkinta :D, nors pries tai nuolatos ignoruodavo konfliktukus.
    As savaja dar ir pagyriau. Reikia ismokti pastoveti uz save.Koks amzius, tokie ir metodai…

  6. As irgi palaikau dauguma… Jei butu taip blogai tai nenoretu mergaite eiti i darzeli, beto gal ji pati provokuoja kitus vaikus, nes pripratusi buti lepinama ir kad viskas jai… Kad ir kaip butu sunku, bet reik vaikams leisti augti savarankiskai, kad ir kaip butu patogu viska daryt uz juos… Jei tas musimas butu tycinis tai aukletojos netyletu, juk protingi zmones dirba… Mano dukters grupeje irgi yra vaikas, kuris visus skriaudzia, o mama nelabai nori tiketi, bet aukletojos su tuo vaiku dirba, ir po truputeli jis taisosi… Reik i situacija ziuret ne taip dramatiskai:)

  7. Vis tik iš psichologės norėtųsi kažkokio gilesnio atsakymo, ne vien emocingo pasisakymo mamos, kuri yra susidūrusi su močiučių išlepintais vaikais.
    Taip, greičiausiai mamos nerimas yra perdėtas. Nes tai, kad vaikas nori eiti į darželį, tai matyt ne viskas taip ir blogai. Bet ar čia būdas padėti nerimaujančiai mamai- tiesiog nuvertinti jos jausmus ir mintis? Taip, sutinku, kad vaikai turi mokytis savarankiškumo: apsirengti, nusiplauti rankas, bet ne viskas iš karto, kur nesikišti į vaikų konfliktus ne taip ir paprasta rasti ribą. Na gal jei mušis ikimokyklinio amžiaus vaikai, nepaliksim jų mokytis savarankiškumo. Tikrai nesutikčiau, kad dažnos mėlynės yra norma, na nebent ant blauzdų, tai gal… Kartais- be abejo. O šiaip auklėtojos matydamos situaciją, galėtų ir pakomentuoti priežastis, o nevaryti mamos: tarkim gal mergaitė nerangesnė, gal labai skubanti, bėganti, gal nemoka paprašyti žaislo iš kito vaiko, o griebia iš rankų, ir dėl to nukenčia. Dažniausiai normalus bendravimas net ir su itin nerimastingomis mamomis padeda išsiaiškinti problemas. Greičiausiai tikrai ne vaiko priežiūros, o auklėtojų- tėvų bendravimo problema, iš kur kyla mamos nepasitikėjimo auklėtoja problema.
    Deja, ne tokia ir gera ta padėtis mūsų darželiuose: grupės labai didelės, auklėtojos gauna ne kažinką(o tai reiškia, kad dirba arba iš labai didelio pašaukimo, arba visai ne pagal pašaukimą), ir kiek žinau, dar ir tų trūksta.
    Ne prasmingiau būtų patarti mamai, kaip bendrauti su auklėtojomis, juk bus ir kitų klausimų – ne vien mėlynės.

  8. Mano dukra(2m.5mėn)taip pat yra skriaudziama darzelyje.Grupeje dirba dvi aukletojos.Viena aukletoja dukrai labai patinka,o kita ,is jos elgesio pastebejau,ne.Ryte tik izengus i rubine ir pamacius nepatinkancia aukletoja,dukra iskart pasikeicia.Pradeda oziuotis,nenori nusirengti,nenori eiti i grupe,verkia,sako,kad nesisveikins su ja ir pan.Turim dideliu problemu su tustinimusi(ko nieko panasaus iki rugsejo men. niekada nebuvo). Pastebejau,kad dukra skriaudziama ,TOS aukletojos darbo laiku. Atejus pasiimt dukros is darzelio,pamatydavau arba pati pasisakydavo kas nutiko. Paklausus, Tos ,aukletojos ,kas nutiko?-atsakymas budavo tas pats,-NIEKO NEMACIAU.Tai kam as palieku vaika?! Paskutinis lasas buvo siandien,kai atejau pasiimti dukros ir pamaciau jos veida. Akis pamusta,salia akies baisus idreskimas, kraujas sukresejas,skruostas nusetas idreskimais.Nezinau,atrodo ,lyg butu narve su kokiu katinu buvus.Vaizdas baisus,man kaip mamai,pamacius toki vaika. Tik si karta jau aukletoja mate,kas taip padare. Nezinau,ka daryti? Vieni sako eiti tiesiai pas darzelio vadovybe,kiti kalbetis su „skriaudiko” tevais,dar kiti-su aukletoja. Ka su ja man kalbet?As prasiau,jau ne karta,kad informuotu to vaiko tevus,apie jo elgesi,kad su vaikais kalbetu,uzimtu juos labiau… Suprantu,bus ir tu idreskimu,ir melyniu,kol pabaigs darzeli,na,bet ataiprasau, ne kas savaite taip.Tikrai netoleruosiu viso to.

  9. sori, nežinau, kas čia per psichologė, kuri pradeda savo atsakymą “jūs gal per jautriai reaguojate”. Kaip ten bebūtų iš tiesų su darželiais ir vaikais, specialistė kompetencija ir gebėjimu išgirsti nespindi, o švaistosi nuvertinimais.

  10. laba diena,

    labai nuliūdino specialistės komentaras mamai, kad taip yra ugdomas vaiko savarankiškumas. Taip ugdomas džiungliškas elgesys- kas kam stipriau užvoš arba kas labaiu iškentės. Jeigu vienas vaikas pastoviai skriaudžia kitą vaiką , auklėtojos atsakomybė sustabdyti mušantįjį. Nelaukti, kol atsiras tokių mažų vaikų savarankiškumas. Reikia padėti ir mažajai mergaitei ir vaikui, kuris išmokęs bendrauti jėga.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here