Vaiką skriaudžia darželyje, o auklėtojos nereaguoja, ką daryti?

1 (3)

Klausimas: Esu mama, kuri augina dviejų metukų dukrytę. Dukrytę auginu viena, bet daug padeda ir mano mama, kuri ją prižiūri, kadangi esu grįžusi į darbą, po vaiko priežiūros ir auginimo atostogų.

Darbas pilną darbo dieną, turiu pietų pertrauką, dirbu su žmonėmis, jaunimu, vaikais. Todėl darbo dienomis, mano dukrytę prižiūri močiutė, kuri turi pedagogo išsilavinimą bei turi didelę darbo patirtį su vaikais, tiek ikimokyklinio amžiaus, tiek su pačiais mažiausiai, kurie užauginami ir vėliau išleidžiami į mokyklą, tad ji puikiai rūpinasi mano dukryte, sukaupusi daug žinių ir patirties.

Aš džiaugiuosi, kad turiu tokią mamą kuri labai man padeda, rūpinasi, jog dukrytė galėtų lankyti mažųjų lavinamąjį būrelį, kad galėtume laisvalaikiu papramogauti, nuvykti per atostogas pailsėti.

Labai myliu savo vienintelę dukterį, kuri yra mano gyvenimo pilnatvė, mano gyvenimo džiaugsmas, tačiau turiu ir pergyvenimų, kuriais noriu su jumis pasidalinti ir paprašyti patarimo.

Esu užrašiusi savo dukrytę ir į valstybinį darželį, pradėjome lankyti dar praeitų metų (2015 m.) rugpjūtį, mažoji labai mėgsta bendrauti su vaikais, gražiai juos priima yra draugiška, švelni, gera, neproblematiška.

Bet…. kad ir kaip būtų liūdna, man kaip mamai, mes niekaip „nesusidraugaujame” su grupe. Mano dukrytė, kenčia nuo kitų vaikų. Praleisdama darželyje ne pilną dieną, o vos pusdienį, ji namo grįždavo su mėlynėmis veido srityje, tai įkandimas, tai įžnybimas, tai sudavimas su žaislu, tai su kumščiu mušimas. Kartą tai darė kitas vaikas, mano ir auklėtojos akivaizdoje, kai tik dukrytė įžengė pro duris į grupę.

Iš pradžių klausdavau auklėtojų iš kur vienas ar kitas sužeidimas, žodžiu kalbėdavau, aiškindama jog taip neturėtų būti, kad reikėtų pasikalbėti su tų vaikų tėvais, ar kažkaip stengtis išlaviruoti iš tokių situacijų, jog tas taikingas vaikas(mano dukrytė) nekentėtų tokių dalykų, nes mano duktė kitų vaikų neskriaudžia.
Tam kartui gal ir suveikdavo tie žodiniai pasakymai, juo labiau, kad ji darželyje praleidžia labai nedaug laiko. Išgirsdavau ir  tokius pasiteisinimus: „aš nemačiau kada tai įvyko” , „aš nežinau iš kur tai atsirado”, „čia nieko nėra”.

Toks jausmas, kad auklėtojos nelaiko tavęs žmogumi, nesupranta, kaip yra skaudu, kad mylimas vaikas yra kitų vaikų skriaudžiamas. Netgi sugeba atsikirsti tokiais žodžiais, kaip „Eik iš čia aš neturiu apie ką su tavimi kalbėtis” arba „Eik iš čia ir netrukdyk man dirbti” , kai bandžiau pasikalbėti apie tą situaciją, kuri eilinį kartą nutiko atvedus vaiką po ligos į darželį, kai dukrytė vėl buvo sužalota kito vaiko, dėl auklėtojų nesugebėjimo sužiūrėti vaiko per tris valandas, kurias ji praleido grupėje…

Aš puikiai suprantu, kad tai gali nutikti ir netyčia, kažkas stumtelės, kažkas įžnybs, bet nejaugi tai turi vaikas kęsti kiekvieną dieną, nejaugi aš turiu užsimerkti ir nieko nematyti? NE! Aš nenoriu ir negaliu užsimerkti ir to nematyti, negaliu, nes tai kartojasi nuolatos.

Suprasčiau jei būtų tai pavieniai atvejai, bet dabar tai nutinka kas dieną. Bandoma aiškinti, kad tas arba kitas vaikas tiesiog toks yra ir viskas, jokių veiksmų daugiau nesiimama, tai kas čia per pedagogai dirba, kad jiems visiškai nerūpi, jog taikus geras vaikas yra kitų skriaudžiamas.

Kokiomis širdimis auklėtojos turi būti, kad nė trupučio neatjaustų ir vis išsisukinėtų nuo tų faktų, kurie kalba patys už save.

Paskutinį sykį paklausus, iš kur atsirado veido srityje akivaizdaus įkandimo į žandą dėmė, išgirsti pasakymą „To nebuvo, jūs viską išsigalvojote” ir „Jūs nuolat prie mūsų kimbate” .

Gal esu iš tiesų labai priekabi, bet aš tik klausiu ir gilinuosi į situaciją, kurią reikia spręsti, nemanau, kad nukenčia tik mano duktė, nepatikėsiu tuo niekada, nes esu girdėjusi ir kitų mamų iš tos pačios grupės nusiskundimų, tik jos auklėtojoms nesako nieko, manau nedrįsta..

Kaip man elgtis? Kaip į tokius dalykus reaguoti? Tylėti? Užsimerkti? Tai kokia aš mama turiu būti, kad nematyčiau tokių dalykų? Kaip man šią susidariusią problemą išspręsti?

Kaip kalbėtis su abejingomis auklėtojomis, kad vaikas toje aplinkoje jaustųsi saugiai? Tiesiog bijau vesti ją į darželį, nors ji labai noriai eina, bet bijau, nenoriu, kad per 3-4 valandas ji būtų nuskriausta.

Taip pat manau, kad vaikas auklėtojų yra nemėgstamas, kadangi, aš, kaip mama, kuriai „nenusispjauti”, pasakau ir paklausiu, kas auklėtojoms akivaizdžiai nepatinka, nes per daug, anot  jų, gilinuosi.

Tikiuosi sulaukti atsakymo.
Pagarbiai, mylinti mama.

Milda (vardas pakeistas)

Atsakymas: Miela Milda, šį kartą atsakysiu labiau ne kaip psichologė, o kaip trijų vaikų mama, kurių kiekvienas pradėjo savo pažinimo kelią dar lopšelyje.

Pirmiausiai, tai mes visos be galo mylime savo vaikus, esame pasiryžusios juos ginti kaip vilkės ir ypač jautriai reaguojame, kai juos kas nors nuskriaudžia. Tačiau – tai neišvengiama, taip visuomet būdavo, yra ir bus, vaikai be nubrozdintų kelių, mėlynių ir kiokių įbrėžimų neužauga, aišku, jei leidžiame jiems augti.

Nenoriu nuvertinti Jūsų situacijos, visko būna, tačiau esu linkusi manyti, kad vis dėlto Jūs gal ir per jautriai reaguojate į situaciją. Per savo trijų vaikų darželinę karjerą mačiau visko, tačiau, kad auklėtojos leistų išsikeroti tokiam sistemingam kito vaiko žalojimui, to nebuvo niekada. Jos gi atsako už vaiko saugumą ir puikiai žino, kuo tai gali baigtis.

Kiek pamenu, problema visuomet buvo su vaikais, kuriuos augina, o tiksliau, lepina, močiutės, tie, kurie jau tikrai gali lankyti darželį visą dieną, tačiau leidžiami tik pusę dienos be rimtos priežasties ir „supermamyčių“ vaikučiai, kurios bet kokį įbrėžimą prilygina smurtui. Tokio amžiaus vaikams, kaip Jūsų dukra, yra normalu vienas kitą kandžioti, stumdytis, pasimušti, taip jie išreiškia savo emocijas, nes kol kas kitaip nemoka.

Auklėtojų pareiga sužiūrėti tokį elgesį ir mokyti vaikučius priimtinesnių bendravimo formų, bet jos nevisagalės. Jūs rašote, kad dukra labai daug visko moka, yra draugiška, namuose pridariusi daug visokių darbelių, viskas labai šaunu, tačiau buvimas namuose ir buvimas darželyje labai skiriasi. Namuose ji apsaugota nuo visokiausių negandų, tuo tarpu darželyje turi atrasti savo vietą pati. Kuo ilgiau ją saugote, tuo sunkiau jai, o Jums, aišku, ramiau.

Atminkite vieną dalyką, gyventi reikės Jūsų dukrai, o ne Jums. Nuo pat mažų dienų reikia suteikti vaikui galimybę tapti savarankišku, įgyti pasitikėjimo savo jėgomis, leisti jam išgyventi ir nemalonius jausmus. Būdami kolektyve, vaikučiai mokosi buvimo su kitais, bendravimo ir bendradarbiavimo pagrindų, kas savo ruožtu yra be galo svarbu besivystančios asmenybės ateičiai. Savarankiškos, laisvos, savimi pasitikinčios, nepriklausomos asmenybės ateičiai.

Jei pastebite, aš nesikoncentruoju į patį vaiko skriaudimo faktą, noriu Jums esamą situaciją parodyti truputį plačiau. Kas gi būna vėliau, kai tėvai perdaug saugo savo vaikus? O gi štai kas: kartu ruošiami namų darbai, kartu lankomi būreliai, kartu lankoma mokykla, kartu sprendžiami konfliktai ir t.t. Vietoje „aš“ ir „mano dukra“, atsiranda „mes“.

Vaikai – ne mūsų nuosavybė. Tėvai turi būti šalia, stebėti ir pataisyti vaiką, tačiau ne perdėtai saugoti ir viską daryti už jį. Pasitikėjimas vaiku – geriausia, ką tėvai gali duoti vaikui. Kitas Jums patarimas, jei situacija darželyje nesikeičia, perveskite vaiką į kitą ugdymo įstaigą, ar pakeiskite grupę, tuomet ir pati suprasite iš kur ta problema. Ir dar, rašote, kad dukrelė – Jūsų gyvenimo pilnatvė, Jūsų džiaugsmas. Čia aš įžiūriu grėsmes, apie kurias rašiau.

Vaikus mes gimdome ne todėl, kad mums būtų linksmiau gyventi, kad nesijaustume vieniši, kad senatvėje atneštų stiklinę vandens. Vaikai yra ne mums, mes esame vaikams! Turime užauginti ir paleisti į pasaulį visavertę, harmoningą asmenybę, pažįstančią įvairiausius jausmus, net ir skausmą.

Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas