Vaikai myli stipriausiai0 (0)
1. Kaip skiriasi vaikų ir suaugusiųjų meilė?
Meilė – tai plati bendrinė sąvoka, apibūdinanti žmogaus jausmus, susijusius su jo santykiais su kitais žmonėmis, daiktais, idėjomis bei pačiu savimi. Meilė turi daug krypčių ir yra išreiškiama skirtingai priklausomai ne tik nuo žmogaus amžiaus, bet ir nuo asmenybės ypatumų.
Vaikų ir suaugusių meilė skiriasi. Paprastas pavyzdis būtų įsimylėjusių pora. Jis stengiasi būti atidus, rūpestingas, siekia jos meilės kaip atsako. Abu tikisi abipusiai naudingų santykių („Aš myliu tave, o tu mane“ – tarsi vyksta mainai). Visi suaugę svajoja apie besąlygišką meilę, tačiau didžioji dauguma geba mylėti sąlygotai. Tik savo vaikus, kai jie dar maži, tėvai dažniausiai myli besąlygiškai, nes meilės jausmas savo atžaloms dažniausiai būna instinktyvus: „vaikas yra mano dalis, kurią aš myliu kaip save“. Mažyliai myli pasąmoningai, nes jaučia instinktyvų poreikį būti mylimiems. Dėl savo amžiui būdingo psichikos nebrandumo jų meilė orientuota į save. Jie dar nemoka mylėti nei besąlygiškai nei su nauda (jei nelaikysime nauda meilės kaip būtinos kūdikio išgyvenimo sąlygos). Kūdikių meilės išraiška – tai begalinė laimė matant artimus žmones, šypsena ir skardus juokas. Mažyliai pasiilgsta tėvų, veržiasi prie jų norėdami visą laiką būti kartu, gaili jų, bučiuoja – bet tai dar ne meilė, tai tarsi jos pavidalas, iš kurio ateityje susiformuoja tikroji meilė tėvams
2. Kam vaikui yra reikalinga meilė?
Kūdikiui artimųjų meilė yra būtina išlikimo sąlyga. Kaip be maisto neįmanoma išlikti fižiškai, taip be meilės neįmanoma tapti pilnaverte asmenybe. Negavus pakankamai meilės vaikams gali išsisvystyti ankstyvos neurozės, jie tampa kaprizingi, irzlūs. Vaikystėje jaučiant nuolatinę santykių šilumos, švelnumo stoką gali užaugti abejingas ir net žiaurus žmogus. Pasitikėjimas, savęs vertinimas, tikslų atradimas bei siekimas glaudžiai susiiję su tuo, kiek vaikas buvo mylimas tėvų. Iš santykių su tėvais pamažu formuojasi atžalų požiūris į priešingą lytį, gebėjimas mylėti kitus žmones bei kurti save kaip asmenybę.
3. Kokiais būdais maži vaikai išreiškia savo meilę tėvams, broliukui/sesutei, augintiniui, aplinkai ir pan.?
Ką tik gimę mažyliai savo tėvų dar nemyli. Meilė tėvams bei artimiesiems nesąlygojama biologinio ar genetinio pagrindo. Vaikai pradeda mylėti tėvus, kai pastarieji daro viską, kas reikalinga, su džiaugsmu. Trumpiau sakant tėvų fizinė bei materialinė pagalba kartu su moraliniu palaikymu bei dėmesiu gimdo vaikų meilę. Mylintys tėvai stengiasi išmokyti meilės ir savo atžalą. Vaikai be galo imlūs viskam, ką mato iš tėvų. Išreikšdami savo meilę jie dažnai kopijuoja tėvų elgesį.
Mažylis rodo švelnumą, kurį jaučia ir supranta kiekviena mama: glosto veidą, rankas, pilva, prisiglaudžia, bučiuoja, jei jau moka kalbėti – sako švelnius žodžius, giria: „mama, kokia tu graži“.. Jis siekia paliesti, paimti už rankos, kabinasi už drabužių – mama jam kaip saugus prieglobstis, jis pasitiki ja, vadinasi ir myli. Kai mažylis ilgiau lieka vienas, jis verkia ilgėdamasis ir su džiaugsmu pasitinka mamą, kai ji ateina, vėl ieško fizinio kontakto. Vaikai jautriai reaguoja į mamos ar kitų artimųjų liūdesį ir bando nuraminti siūlydami savo mylimiausią žaislą ar skanėstą. Skuba pasidalinti jausmais, nerimu, ką įdomaus matė ar nuveikė. Nudžiūgina dovanodami savo piešinį ar suskintą gėlių puokštę. Kopijuoja tėvų ar kitų mylimų žmonių manieras, eiseną, žodžius. Vaiko meilė išreiškiama ir pavydu, nukreiptu į kitus šeimos narius (broliuką, sesutę ar kurį nors tėvų), jei jam atrodo kad jį myli mažiau už juos. Jie pasitiki tėvais besąlygiškai, ir tai yra stipriausia meilė.
Meilę broliukui ar sesutei vaikas išreiškia rūpinimusi jais, bendrais žaidimais, pagalba tėvams kai prižiūri mažesniuosius, užjaučia juos i,r be abejo, glamonėmis, bučiniais, žodžiais. Jei mažylis myli savo
augintinį, jis padeda juo rūpintis, domisi, bendrauja, glosto, kalbasi su gyvūnėliu. Meilę aplinkai vaikas išreiškia aktyviai domėdamasis viskuo, kas vyksta aplink jį, užduodamas daug klausimų, siekdamas pažinti tą aplinką ir žmones joje.
4. Kaip vaiko meilė keičiasi jam augant ir bręstant?
Nuo 3 metų vaikas pradeda save suvokti kaip asmenybę ir identifikuotis su tos pačios lyties gimdytoju. Amžius iki 5 metų klasikinėje psichoanalizėje yra laikomas Edipo komplekso formavimosi amžiumi, kuomet vaikų „pirmoji meilė“ nukreipta į tėvus. Berniukai įsimyli mamas, o mergaitės tėčius, pradeda paraktiškai nagrinėti „suaugusiųjų“ gyvenimą. Tuomet neretai atsiranda meilė priešingos lyties bendraamžiui, kuri gali būti išgyvenama labai intensyviai. Jeigu mažylio svarbiausias nefiziologinis poreikis yra „būti reikalingam“, tai paaugęs jis pajunta poreikį „būti svarbiam“. Tai reiškia, kad jis siekdamas tapti savarankiškesis sparčiai vystosi kaip asmenybė. Žmonių, kuriems jaučiama meilė, ratas augant vaikui plečiasi. Tėvai jau nėbėra vienintelias meilės objektas. Suaugę artimieji turi jautriai priimti vaiko meilę kitiems, nekritikuoti ir gerbti ja, nes tai tyras ir nuoširdus jausmas. Paaugių meilė tėvams perauga į labai skirtingas kategorijas, nuo glaudaus susiliejimo su pastaraisiais iki protesto prieš nuolatinę globą ir atmetimo. Kaip bus, priklauso nuo tėvų meilės vaikui.
5. Kokio amžiaus vaikas jau sugeba nekęsti?
Mažylis negimsta su nepykantos jausmu. Tai, ką mes vadiname vaiko neapykanta, iš tikrųjų yra tik jo protestas prieš nesveiką situaciją šeimoje ar nepriimtiną jam auklėjimo būdą. Žodį „nekenčiu“ atžala gali išgirsti aplinkoje: šeimoje, mokykloje, iš animacinių herojų lūpų ir jį pakartoti. Jeigu mažyliui dar nėra trijų metukų, jam dar nežinoma žodžio „nekenčiu“ prasmė. Agresyviai elgdamasis jis tyrinėja tėvus ir bando suvokti jų pasipriešinimo įniršiui modelį. Vyresniam (5 metų ) vaikui yra tinkama paaiškinti neapykantos sąvoką ir pasistengti sužinoti, su kuo susijęs jam šis jausmas. Bet kokiu atveju į vaiko neapykantą tėvai neturi atsakyti pykčiu, bet privalo išsiaiškinti tokio elgesio motyvus.
6. Kas dažniausiai sukelia vaikų neapykantą?
Dažniausiai vaiką piktina nesąžiningi tėvų veiksmai ar sprendimai. Tėvų nemeilė gali įtakoti vaikų neapykantą. Jei tėvas griežtas ir taiko fizines bausmes, o mama gaili švelnių žodžių vaikui, jei mokykloje bendraamžiai terorizuoja ir žemina, gali nutikti, kad vaikas neapkęs viso pasaulio. Staigų neapykantos protrūkį vaikas parodo, kai nepavyksta pasiekti norimo. Kai kuriais atvejais esant įtemptiems santykiams šeimoje vaiko neapykantos apraiška yra tėvų elgesio imitacija, ypač jei tėvai patys nuo mažens įteigia vaikui negatyvų požiūrį į aplinką. Būna atvejų, kad vaikas pyksta dėl kažko vykstančio ne šeimoje, o kitoje aplinkoje (mokykloje, kieme, tarp bendraamžių), bet savo pyktį išlieja ant tėvų.
Vaikų neapykanta yra daugiau besąlyginė ir konkreti negu suaugusiųjų. Jų stipresni svyravimai tarp absoliučios meilės ar absoliučios neapykantos.
7. Kas vyksta su vaiku ir kaip jis jaučiasi, jei į savo jausmus nesulaukia atsako?
Jei tėvai nepakankamai skiria dėmesio vaikui, nesidomi jo reikalais bei pasiekimais, mažai bendrauja, neužjaučia, neišklauso – vaikas pasijunta nemylimas ir nereikalingas. Paprašyti meilės jis negali ir išgyvena nuoskaudą savyje. Vaikas gali pradėti elgtis agresyviai ir net asocialiai, kad atkreiptų į save dėmesį. Gali tapti apatiški, linkę į depresiją, suicidą.
8. Ar gali vaikas nemokėti/nesugebėti mylėti?
Taip, gali. Jeigu gimdytojai naiviai tikėjo, kad jų vaikas mylės juos tik už tai, kad jie tėvai, jei savo pavyzdžiu nerodė meilės, yra rizika, kad atžala taip ir neišmoks mylėti. Vaiką reikia mokyti draugauti, bendrai kurti, o vėliau ir mylėti. Gebėjimas mylėti – svarbi asmenybės aukštuma, kurią galima ir reikia pasiekti su tėvų pagalba.
9. Ką vaikui reikia pasakoti apie jausmus ir kaip jį auklėti, kad suaugęs sugebėtų mylėti savo antrąją pusę vėliau – savo vaikus?
Pirmieji 3 vaiko gyvenimo metai svarbiausi formuojant meilės pamatus. Pirmiausia mokyti meilės reikia savo asmeniniu pavyzdžiu. Vaikas nieko neįsisavina taip gerai, kaip tėčio ir mamos tarpusavio santykių kurdamas vėliau savo asmeninio gyvenimo modelį. Niekada nėra per anksti kalbėti vaikui apie meilę, ir nuostabu, kad jis gali girdėti jūsų meilės žodžius dar būdamas iščiose. Atsižvelgiant į vaiko amžių tinka palaipsniui pasakoti vaikui apie meilę pradedant nuo to, kad jūs jį labai mylite, kad mylite jo tėtį (mamą). Tinka knygelių skaitymas, šeimai skirtų filmų žiūrėjimas, meilės istorijos iš gyvenimo. Labai gerai, jei tėtis moko atžalą mylėti mamą, o mama – mylėti tėtį. Kalbant vaikui apie jausmus, pabrėžkite kad „blogų“ jausmų nebūna, ir leiskite jam išreikšti negatyvias emocijas. Smerkti galima tik veiksmus, bet ne jausmus. Taip vaikas mokysis priimti savo ir kitų jausmus, su jais tvarkytis bei tinkamai į juos reaguoti.
10. Koks vaikas užauga, jei vaikystėje neturėjo kam meilės suteikti ir pats jos pakankamai negavo?
Gaudamas pakankamai meilės vaikas visada turi ką mylėti. Jei to nebuvo, priklausomai nuo amžiaus ir jautrumo vaikas pasirenka iš dviejų strategijų. Pirmiausia jis gali nuspręsti, kad jei jo nemyli, jis pats savęs irgi nemylės. Taip atsiranda polinkis į mazochizmą, įvairias priklausomybes. Gyvenime toks žmogus vis patiria nuoskaudas iš artimų ir mylimų žmonių. Antroji strategija – vaikas nusprendžia nekreipti dėmesio į suaugusius ir mylėti pats save. To pasekmės gali būti neurozės, priklausomybė nuo nuomonės apie save, perfekcionizmas, polinkis žeminti kitus. Prarandama asmenybės harmonija su savimi ir aplinka. Skaudu, kad tokie žmonės nesugeba mylėti patys bei priimti kitų meilę. Tačiau didelis noras, žinios, kantrus darbas su savo jausmais neatmetant ir psichologo pagalbos gali padėti įveikti šią svarbią aukštumą, be kurios sunkiai įsivaizduojama laimė.
Psichologė Svetlana Ramoškienė
svetlanna13@gmail.com