zeme

Mažyčiais pirštais gniaužydamas, lygindamas, smalsiai ir akylai tyrinėdamas žemės grumstų skonį ir tekstūrą, saulėje švytintis vaikas žaismingai praskleidžia po kruopelytę žemės, kurioje blyksi begalė žvaigždynų sapnų, ir stebi, kaip byra tų sapnų dulkės ant kelių. Viename iš jų – alsuoja Žemės žolės, linguojančios pagal vėjo dūdelės muziką. Šalimais po pievas braidžioja ką tik parskridusios gervės su žinia išbudinti sustingusius dvasios vandenis – išjudinti kiekvieną sieloj šnabždančią jūržolę, kad pėdomis ne drumstum kelią, o bučiuotum žemę ir nebijotum būti visumos dalimi. Kartais bėgame paskui savo šešėlį, net nemirktelėję saulės balsui, spiginančiam į būties šaknis – ir vis tiek norime bėgti toliau į dar didesnę nežinią ir savinaiką. Saulės vaikas stebisi tuo, ką išgyvena, pirštais klausydamasis, kaip jo kūnu teka žemės garsai, kaip jie susilieja į apskritą mandalos žiedą ir suderina tai, kas jau atrodytų, nebeatitaisoma, kas jau prarado budrumo klausą ir nebegali išgirsti, kaip teka saulė ant sienos lopinėlio, vos įspindus ryto langui, kas nebegali išlaikyti vienos bendrystės tęsinio neramumų sraute. Saulės vaiko saujose plyti visas pasaulis atspindžių – tokių, kokius susikūrėme, kokius išmokome kurti, kopijuoti, perduoti, bet pamiršome, kada jie pradėjo atkartoti vienas kito klaidas, kodėl jie sukilo prieš mus pačius.

Kai sunkios mintys ir nesibaigiantys rūpesčiai ima mausti pečius, kai žinai, jog turi kažką keisti ar iš naujo susidėlioti gyvenimą taip, jog būtų išlaikyta pusiausvyra, kartais pakanka užmerkti akis, atsigulti ant bundančios žemės ir visu kūnu susilieti su ja, įsileisti visa, kas prateka jos syvais, atgimti su kiekviena žolele, nedrąsiai žvelgiančia tau į širdį. Įsisukus visokių problemų, darbų, šeimyninių pareigų rate, darosi sunku paprasčiausiai nurimti ir sugerti savin besiskleidžiančią ryto saulę, nusišypsoti ką tik pražydusiai gėlei ar nudžiugti, išvydus mažo vabalėlio tipenimą ir sparnelių plevenimą ant lango stiklo. Visa tai – rodos tik mažos smulkmenos, tik nereikšmingi dalykai viso tarsi nuspėjamo gyvenimo fone. Bet niekas nevyksta tam, kad taip turi būti, nes „kasdienė veikla yra mūsų mandala. Dao mums atsiskleidžia paprastuose žemiškuose darbuose“ (Deng Ming-Dao). Kodėl nusprendėme, kad gyvenimas toks nuspėjamas ir niekas jau nebegali nustebinti? Galbūt, vis dėlto, aplink mus plyti daug, ko dar nepažinome ar vengėme pažinti, įsitikinę, jog tiesiog yra taip, kad viskas suplanuota, numatyta, žinoma ir nieko negali būti kitaip. Bet yra akimirkų, kai laikas nustoja būti rodykle į dar vieną tokią pat aiškią dieną. Tos akimirkos – tai visa tai, kas glosto pėdas, liečiančias žemę, kas šlama plaukuose, besivejančiuose vėją, kas gaudžia sąryšyje su vienas kitu. Tik tokiame ryšyje diena išryškina tas spalvas, kurių nematome pro užakusią nuobodulio akį.

Garsus mąstytojas Alan Watts, remdamasis Rytų filosofija, paskaitoje apie minčių šydą, (The veil of thoughts) teigia, jog mūsų sąmonė visada yra kažkuo užimta (planais, rūpesčiais), kad pradedame manyti, jog gimėme nuolat dėl kažko nerimauti. Tačiau jei pakeisime įtempto žvilgsnio į viską, kas su mumis vyksta, rakursą, pajusime, kaip mūsų kūnas atliepia pasąmonės kalbą, kaip ši kalba tampriai susijusi su mūsų psichine ir fizine savijauta, jos homeostaze. Todėl besikaupiantis padrikų minčių kalnas pasąmonėje ilgainiui formuoja atitinkamą mūsų elgesį, veiksmus, santykį su aplinka. Kuo labiau pažeistas šis balansas tarp kūno ir psichikos, tuo sunkiau susivokti, kas su mumis ne taip ir kodėl gyvenimas tampa prievole „atidirbti“ dieną, o svajonės, gyva patirtis bei vidinė laisvė – priskiriama iliuzijai. Gamtoje, jei slegia įkyrios mintys, ši homeostazė greitai atstatoma – tai gali būti pasivaikščiojimas miške, parke, pievoje, gulėjimas ant žemės, rankomis geriant jos syvais tekančią gyvybę, klausymasis ką tik parskridusio paukštelio giesmės, prigludus prie medžio kamieno. Ir tai tik dalis viso didingo Žemės paveikslo, kurio grožį ir prasmę ne tik pamiršome, bet dar ir jį niekiname. Tai, kas gyvena mūsų galvose, atsispindi išorėje – atsainiai mėtamos cigaretės, buteliai ir t. t., rodo, jog negerbiame ne tik to, kas mus palaiko, augina ir rūpinasi mumis, bet ir savęs, kaip žmogiškosios būtybės, kurios skirtis toli gražu neišpildo visos savęs. Kiekvienas mažiausias augalėlis yra tobulas, kaip, pasak Th. Merton, “nėra visiškai vienodų kūrinių. Ir jų individualumas nėra netobulumas. Priešingai, kiekvieno kūrinio tobulumas yra ne tiesiog abstraktus, bet atitinkantis jo individualią tapatybę. Konkretus medis teikia Dievui garbę šaknydamasis į žemę ir keldamas savo šakas į dangų ir šviesą taip, kaip joks kitas anksčiau augęs ar vėliau augsiantis medis”. Todėl dar turime daug ko mokytis iš to, kas mus supa, kas savyje talpina išmintį būti tuo, kuo yra, kokiu ir skirta būti.

Mūsų paskirties suvokimas nuo pat vaikystės keičiasi: būdami maži džiaugiamės viskuo, kas gyva, nes viskas nauja, neištyrinėta, neatskleista, tad išgyvename daugybę nuostabos akimirkų, tačiau vėliau tai nublanksta ir ima slėgti didžiulė atsakomybė už save ir kitus, tuomet paskirtį suvokiame tam tikrų rėmų ribose, kur negali sau leisti iš naujo patirti gyvo džiaugsmo. Taip, mes vistiek džiaugiamės, bet dažnai tas džiaugsmas būna bedvasis, bekryptis, be nuoširdumo gaidelės. Ir tai vyksta ne todėl, jog praradome vaikiško žvilgsnio dovaną, o todėl, jog patikėjome, kad šis pasaulis reikalauja iš mūsų titaniškų pastangų būti kažkuo, kuo mes neįstengiame būti, rūpintis kitais, nemylint savęs ar dar blogiau, neigiant savo pačių poreikius ir vidinę laisvę. Iš tiesų, sau įteigėme tiek reikalavimų, jog nebeįstengiame visu kūnu išgyventi žemės gausmo, priglaudę ausį prie jos, nebeįstengiame į krūtinę pilnai įkvėpti būties, tapo per sunku irtis laiko tėkme, negalvojant apie rytojaus dieną. Rytojus būtent dabar ir žvelgia į dabartį, mokydamasis iš nuolat besikeičiančio mėnulio atspindžio gyvenimo jūroje. Bet to negalime suvokti, nes nuolat nerimaujame, prisirišame prie minčių, užuot leidę joms tiesiog savaime praplaukti, nesudarius sąlygų nelauktam potvyniui. Alan Watts pastebėjo, jog kuo daugiau nerimaujame, tuo labiau įstringame nerimo rate, netgi tampame priklausomi nuo nerimo, lyg nuo narkotikų, kurie atitraukia nuo realybės, todėl nerimaujame dėl paties nerimo, o ne todėl, kad būtų dėl ko. Jei stebėtume vaiką, visą dėmesį nukreipusį į žemės tyrinėjimo procesą – į ryškėjančias keisčiausias netikėtas formas, į jų įvairovę ir grožį, pastebėtume, jog tai nereikalauja „ypatingų“ žinių, o tuo labiau sėkmingo rezultato. Viskas, kas sukuriama, nieko nereikalaujant iš savęs, leidžiant savajai patirčiai ir talentui skverbtis pro kūrinį, spinduliuoti pačiam iš savęs, yra tai, ką galima vadinti atvirumu savajai paskirčiai. Toks atvirumas labiausiai stebina – juo gėrimasi ne dėl to, kad to pagalba buvo sukurtas būtent toks kūrinys, o todėl, kad tas kūrinys atspindi to, kuris jį sukūrė, paskirties esmę, jos sklaidos unikalumą, maksimumą.

G. Beresnevičius studijoje „Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: sielos struktūra“ išskiria keturis gamtos elementus, kurie siejasi su siela: vanduo, oras, ugnis ir žemė. Čia išskirsime žemės elementą, kuris, kaip teigiama, su siela beveik nesiejamas, tačiau ypatingas tuo, jog žemėje yra pasaulių, esančių „po žeme“, o ne „žemėje“. Galbūt mūsų ryšys su Žeme stiprėja tada, kai bandome pažinti tuos pasaulius, kurie „užkasti“ kažkur giliai ir atrodo neprieinami. Tuose pasauliuose slypi mūsų pasąmonės paslaptys, dvasiniai klodai ir išmintis. Ten randame tai, ko nebematome prieš akis, tai – kas įsišakniję taip giliai, jog mūsų paviršutiniškam gyvenimo būdui tai tampa svetima. Kartais, dirbdami sode ar kitur, kur rankos liečiasi su žeme, prisiliečiame ir prie pat savo būties šaknų, nes Žemė mus išaugino ir maitino, priėmė viską, ką davėme, atsilygindama naujais vaisiais, ir net tada, kai jai pakenkėme, ji ir tai kantriai priėmė, tikėdamasi, jog daugiau taip nebedarysim. Tačiau šie abipusiai mainai šiuolaikiniame informacinių technologijų pasaulyje labai susilpnėjo, nes mūsų egoistiniai įgeidžiai riboja tą ryšį, kuris buvo įskiepytas į mūsų prigimtį nuo pat gimimo. Tokio nutrūkusio ryšio pasekmės – neurozės, nesantaika, gamtinių išteklių išnaudojimas, nepagarba nei gyvūnams, nei augmenijai. Viename indėnų posakyje sakoma, kad „viskas Žemėje turi savo tikslą, kiekviena liga – vaistą, kuris gydo, o kiekvienas žmogus – paskirtį“. Bet jeigu ši paskirtis iškrypsta, jei esame įsitikinę, kad galime daryti su kitais ir aplinka ką norime, tuomet tie žemėje glūdintys pasauliai nebegali atsispindėti mūsų būties veidrodyje – jie nematomi tiems, kurie pasidalijo save į tūkstančius pavidalų. Mes nesame tik paskiros salelės paskirų gyvenimų vandenyne, atvirkščiai – Žemė – tai įsčios, kurios mus maitina ir saugo, todėl nieko nėra atsieto nuo jos globos.

Jei akimirkai sukaupsime žvilgsnį į pakelėje žaliuojančio medžio siūbavimą, ne tik pastebėsime, kaip tas judesys pamažu ima atitikti mūsų širdies balso dažnį, kaip tas dažnis persmelkia visą įsitempusį kūną, išlygindamas pasąmonės raukšles, bet ir kaip Žemė, iš pat jos gelmių, linguoja po kojomis. Leidžiant nurimusiai pasąmonei kalbėti su Žeme, išgirsime, kaip teka pievos, vejančios paukščių skrydį, kaip švelniai prabyla mažas kelio akmenėlis mums į bato kulną, kaip skamba dangus, tapomas visatos žvaigždžių spiečiaus, kaip atsiveria vidinė laisvė ten, kur atrakiname duris į žemiškas ir nežemiškas platybes. Mes renkamės, ar būsime įkyrių minčių vergai, ar viską apjungiantys herojai – kūrėjai, kurie geba susieti savo gyvenime vykstančius reiškinius taip, kad paskiros netektys ir neramumai tampa šios jungties dalimi. Jei gali gyventi sulig augančios žolės ritmu, jei gali būti budrus nesėkmingose patirtyse, tam kad ateitų naujos galimybės, jei gali būti Žemės vaiku, nebijančiu stiebtis aukštyn su visu tuo gyvenimišku svoriu, su visomis iškeltomis sąlygomis ir visais neramumais, – jei gali taip augti, tuomet gali ir padėti augti kitiems, kad kuo daugiau šviesos skleistųsi ten, kur neviltis atskiria mus vienas nuo kito. Ir jei gali nusišypsoti šiai šviesai, tuomet vis daugiau jos prasiskverbs į mintis ir gydys tas žaizdas, kurios sunkiai apčiuopiamos. Tai geriausia ką galime padaryti – leisti sau būti Žemės ir šviesos vaikais.

Jūratė Ziedelytė | Smėlio grūdelis
Socialinio darbo magistrė
Iliustracija: Frantzou Fleurine

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!