fbpx

Vaikas pradėjo keistai elgtis: be priežasties verkia, nori miegot su manimi

vaikas-ir-mamaKlausimas:

Esu 4 metukų vaiko mama, paskutiniu metu pastebėjau, kad vaikas pradėjo keistai elgtis, naktimis be priežasties verkia, paklaustas nieko neatsako, tiesiog verkia, ne kartą sutapo su noru šlapintis, bet grįžus, vėl verkia, tada pasako, kad nori miegot su manimi. Šią savaitę bent tris kartus man pasakė, kad aš jo nemyliu, nors aš jam tai kartoju bent dešimt kartų per dieną ir apkabinu, ir bučiuoju… Prieš pusę metų grįžo tėtis iš užsienio, po dviejų metų buvimo ten, per tą laiką visi susitikę buvom, tik du kartus, visą tą laiką vaikas buvo mano visatos centras, nes aš nedirbau, vyro nebuvo, labai daug dėmesio skirdavau sūnui, dabar dirbu, bet grįžus namo stengiuos jam skirti dėmesio, kalbėtis, žaisti… Ar vertėtų jaudintis ir kažkur kreiptis? Ar tiesiog kažkokiu būdu bandyt su juo kalbėtis?
Ačiū..
Kristina (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Miela Kristina,

ačiū, kad pasidalinote savo rūpesčiu. Iš tikrųjų, gera girdėti, jog neliekate abejinga savo mažyliui, nepasiduodate kylantiems bejėgiškumo jausmams, o stengiatės geriau jį suprasti ir atrasti būdą, kuris padėtų jūsų berniukui.

Iš jūsų laiško supratau, kad dedate tikrai daug pastangų stengdamasi išsklaidyti visas vaiko abejones dėl jūsų meilės jam, tačiau sunku suprasti, kodėl jis ir toliau kartoja, kad jus jo nemylite. Pabandykime geriau suprasti, kuo gyvena jūsų berniukas ir kas yra būdinga 4 metų vaikams. Skirtingos psichologinės mokyklos skirtingai aiškina vaiko raidą. Aš šį procesą stengsiuosi paaiškinti atsigręždama į vieną iš psichologijos mokyklų – psichoanalitinę raidos teoriją.

Maždaug nuo 3 metų vaikui pradeda formuotis savo lyties tapatumas – berniukas „atranda“ savo lyties organus ir pradeda save suvokti kaip vyrą. Čia labai didelį vaidmenį turi tėtis. Tokio amžiaus berniukai pažįsta mažai vyrų, todėl tėtis tampa tuo žmogumi, su kuriuo berniukas tapatinasi. Berniukas mato, kad tėtis myli mamą, todėl ir jis simboliškai „įsimyli“ savo mamą ir nori ją vesti.

Tėtis, tokiu atveju, tampa konkurentu kovojant dėl mamos dėmesio ir meilės. Tai yra natūralus raidos tarpsnis, kuris trunka maždaug iki 6 metų.

Psichoanalitikai kalba apie šiame amžiuje atsirandantį Edipo kompleksą, kitaip dar aiškinamą kaip kastracijos baimė. Berniukai aptinka ne tik savo varpą, bet pastebi ir tai, jog mergaitės jos neturi. Vadinasi dėl kažkokių priežasčių mergaitė neteko varpos, t.y. ji buvo iškastruota. Kadangi šiuo laikotarpiu vaikas kovoja su pasauliu siekdamas įsitvirtinti, varpos praradimas siejamas su išaugusiu nesaugumo jausmu. Kadangi tėvas yra didesnis ir fiziškai stipresnis, vaikas prisikuria fantazijų, kad gali būti nubaustas kastracijos būdu, kurios metu tėvas nupjauna jo penį. Suvokęs, kad nepavyks vesti motinos, berniukas bando tiesiog prisitaikyti prie tėvų reikalavimų.

Toks prisitaikymas yra susijęs su nauja vidine vaiko struktūra, superego. Ši struktūra pradeda formuotis Edipo tarpsnio pabaigoje kaip reakcija į tėvų reikalavimus. Šiuo metu superego perima iš tėvų ir kitų suaugusiųjų vertybes, moralines normas bei vidines ribas.

Savo laiške neminite, kaip į tėčio atvykimą reagavo vaikas, kiek laiko šiuo metu jis praleidžia su tėčiu, kokie yra jų santykiai. Vis dėlto, akivaizdu, kad jūsų berniukui tėčio atvykimas buvo netikėtas. Atsirado žmogus, kurį vieną vertus, jis turi mylėti, kita vertus, su kuriuo turės konkuruoti dėl mamos meilės ir dėmesio. Tokia vidinė kova kelia daug pykčio jausmų. Tačiau dabar pyktis gali atrodyti labai pavojingas, nes tuomet mama taip pat gali supykti. Vaikas gali pradėti bijoti, jog pykdamas apskritai praras mamos meilę, dėmesį.

Taigi, tiesiogiai reikšti pykti yra nesaugu, todėl vaikas pasirenka jį nustumti giliai į save, jo neparodyti. Tačiau pykčio sukelta energija niekur nedingsta. Mūsų organizmas nuolat siekia pusiausvyros ir ieško būdų, kaip galėtų išreikšti susikaupusią neigiamą energiją. Jūsų berniukas susikaupusį pyktį greičiausiai išreiškia keliais būdais: jis verkia, o kartais ir prisišlapina į lovą, pasako, kad jūs jo nemylite. Į save nukreiptą pyktį paprastai yra daug sunkiau įžvelgti, negu nukreiptą į išorę. Tačiau mes turime prisiminti, jog pyktis gali būti reiškiamas netik kumščiuojantis ar spardant.

Kiti į save nukreipto pykčio požymiai, tai: įvairūs galvos, pilvo, kojų skausmai (kurie nėra organinės kilmės), plaukų pešiojimas, savęs žalojimas, išmatų sulaikymas (kaip jėgos ir kontrolės priemonė), vaikas gali sapnuoti košmarus su pabaisomis – savo pykčio projekcijomis. Vaikas gali jums sakyti, kad jūs jo nemylite ar net, kad jūsų nekenčia. Tokiu būdu jis taip pat reiškia susikaupusius pykčio jausmus. Tiesiog kol kas jis dar neturi susiformavusių tinkamų būdų, kaip galėtų saugiai ir aplinkiniams priimtinu būdu išreikšti šį jausmą.

Laiške klausiate, kaip galėtumėte padėti savo berniukui. Greičiausiai pyktis būtų vienas pagrindinių jausmų, kuris turėtų atsidurti judviejų dėmesio centre. Padėkite savo berniukui atpažinti, įvardinti ir išreikšti šį jausmą. Kai matote, kad jis yra supykęs ir pasako, kad jūs jo nemylite, pabandykite parutuliuoti šią temą.

Atspindėkite jo jausmus ir parodykite, kad jį suprantate: „Matau, kad esi piktas. Tau turbūt labai liūdna, kai pagalvoji, kad mamytė tavęs nemyli. O ar anksčiau tau atrodė, kad mamytė tave labiau myli?“. Vaikas turi jausti, kad jūs jį suprantate ir neatstumiate, kai jis bando išreikšti neigiamus jausmus.

Mokykite vaiko saugių pykčio išraiškos būdų. Pavyzdžiui, kasdien vakare skirkite pusvalandį pykčiui. Galite jį pavadinti „Pykčiuko pusvalandžiu.“. Tai laikas, kai jus kartu su vaiku galėsite laisvai ir saugiai reikšti pyktį. Galima daužytis pagalvėmis, kumščiuoti jas, mėtytis sniego gniūžtėmis (pasigaminti galima iš sugniaužtų popieriaus lapų), muštis kardais (galima pasigaminti iš putplasčio, juos gražiai nuspalvinti). Patarimų, kaip padėti vaikui išmokti saugiai reikšti pykčio jausmus, kartu paverčiant šį užsiėmimą smagiu žaidimu, galite surasti ir literatūroje, pavyzdžiui, Rosemarie Portmann knygoje „Pažinkime agresiją žaisdami. Pratimai ir interaktyvūs žaidimai.“.

Taip pat, siekdama geriau pažinti savo vaiką, stebėkite jį, kai jis žaidžia arba kai žaidžiate kartu. Žaidimų terapijos specialistai teigia, jog žaisliukai vaikui – tai žodžiai, o žaidimas – jų kalba. Galite pasirinkti gyvūnėlių šeimą ar panaudoti puponautus (jeigu tokių turite) ir jų pagalba atkurti jūsų šeimos įvykių scenarijų. Leiskite vaikui pasirinkti, kuo jis nori būti: tėčiu, mama ar vaiku. Stebėkite, kaip elgiasi vaiko įgarsinamas žaisliukas, ką jis sako, kas jam baisu, dėl ko jis supyksta.

Sėkmės ir stiprybės jums jūsų berniuko vidinio pasaulio pažinimo kelyje!
Psichologė Julija Kozlovskaja

Share Button

You may also like...

2 komentarai

  1. Anonimas parašė:

    Paminėjote, jog dažnai verksmas sutapo su noru šlapintis – patariu atkreipti dėmesį, ar vaikas nepradėjo neįprastai daugiau gerti, šlapintis, nes esant tokiems požymiams ir papildomam nepaaiškinamam irzlumui, taip pat svorio kritimui, geriau profilaktiškai patikrinti gliukozės kiekį kraujyje. Sėkmės jums, tikiuosi viskas greitai susitvarkys!

  2. Vytautas parašė:

    Turiu labai panasia problema su savo dukryte 4 metu mergyte. Musu vaikas turi ir teti ir mama salia kurie skiria daug laiko vaikui taciau problemos islieka tos pacios. Tad jei problema ta pati tai sio atsakymo niekaip nebutu imanoma pritaikyti musu situacijai. Panasu kad psichologas pristaiko prie situacijos, o ne situacija pritaiko problema turinciam. Patarimas reiksti pykti – tai auginti pykcio medi, pyktis nuo to tik stipres. Augant galbut tik keisis pykcio israiskos. Nenuostabu kad pas mus Lietuvoje tokie zmones su tokiais psichologais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.