Kai vaikinas pasiūlė draugauti aš pasimečiau, nežinau ką jam atsakyti

4

Portrait of smiling young adult woman at cafe table, accepting cup from young man --- Image by © Igor Emmerich/Corbis

Klausimas: Esu visiškai pasimetusi ir nebežinau kaip elgtis. Gal aš per daug reikalauju iš vaikinų, o mažiau iš savęs? Galbūt tikiuosi rasti poną tobuląjį kurio nėra? Pradėsiu nuo to, kad man yra 21 m. Nuo mažens žinojau koks mano vyras turėtų būti, visas smulkmenas buvau apgalvojusi ir įsivaizdavau, kad tokį žmogų labai paprasta sutikti, tik nepagalvojau, kad ir kiti gali turėti trūkumų. Per visą laiką turėjau tik du vaikinus, tačiau mūsų draugystė ilgai netrukdavo, nes mane pradėdavo erzinti tam tikros savybės, pradėdavo atrodyti, kad jis man netinkama, nes yra per žemas, per geras, per daug nuolankus ir .t.t . Nei vienas man niekada neįtikdavo ir aš išsiskirdavau. Išsiskyrus ir pabuvus vienai tie dalykai tapdavo mažiau pastebimi ir aš vėl pradėdavau galvoti, o galbūt jis buvo geras ir taip viskas kaip užburtam rate. Aš net nesistengdavau jų suprasti, kad galbūt ir pas mane ne viskas gerai. Taip pat man labai svarbi kitų nuomonė. Žinau, kad tai bloga savybės, bet negaliu jos atsikratyti. Bendraujant su vaikinu save pagaunu mastant, o kaip kitiems jis, kaip kiti reaguotų, ar palaikytų, kad su juo būnu, ar jame kažkas juos erzintų, nors žinau, kad tik man vertėtų jį vertinti.

Prieš pora savaičių pakliuvau į keblią situaciją. Mokydamasi 11 klasėje sutikau vaikiną, jis buvo mano bendraklasis. Jis pradėjo man jausti simpatiją kuri laikui bėgant peraugo jo manymu į meilę. Aš  į tai nežiūrėjau rimtai, tiesiog manydavau, kad tai praeis laikui bėgant ir jis mane užmirš, tačiau klydau, neužmiršo. Buvo momentų kai jis man pasakydavo,kad aš jam labai patinku, bet aš tiesiog atsakydavau, kad tai praeis,kad šitie jausmai ir būnam tiesiog draugais. Elgiausi egoistiškai, tačiau žinant, kad aš jam patinku mane ramindavo tas faktas, kad aš niekada nebūsiu viena, vis tiek bus jis, kad ir kas nutiktų. Taip mes ir bendravome beveik 4 metus, draugų kompanijose susitikdavome,v isi draugai žinojo ką jis man jaučia, tačiau taip pat žinojo, kad jis man tik draugas. Tačiau visai neseniai mes susitikome, kad viską išsiaiškintume, nes jam jau sunku darėsi taip gyventi ir tikėtis kažko.

Jis man išsakė viską, ką norėjo pasakyti šiuos 4 metus ir ko neišdrįso. Aš sužinojau, kad visi draugai su kuriais mes būdavome, jam ištisai kartojo, kad mes niekada nebūsime kartu ir aš į jį niekada kitaip nežiūrėsiu ir nereikia tikėtis (tai mane labai supykdė, nors pati nesuprantu kodėl. Iš vienos pusės jie gal ir teisybę sako, tačiau iš kitos atrodo kaip jie gali teigti, kad niekada nebūsim, galbūt kažkas kažkada pasikeis manyje. Man tikrai tuo metu jo pagailo.) Visuomet maniau, kad šitas pokalbis man bus paprastas, tačiau kai jis manęs paklausė, ką aš jaučiu ir ar noriu būti kartu ar ne aš pasimečiau, o kai jis pridūrė, kad jeigu aš nieko nejaučiu ir nieko nebus, geriau mums išvis nebendrauti, nes jam per sunku,  tuo metu aš net nejausdama pravirkau nors iki dabar nesuprantu kodėl.

Pripažinsiu, kad būdavo daug momentų kai man su juo būdavo gera ir smagu. Man tikrai būdavo malonu kai jis mane apsikabindavo, paimdavo už rankos, nors aš visa tai priimdavau tik draugiškai ir jis tai žinojo. Ir dabar kai aš pagalvoju, kad mes nebendraujam dar tik pora savaičių man jau darosi baisu, nors aš turiu galimybę apsigalvoti, nes baigiantis pokalbiui jis man tiesiog pasakė, kad jeigu kažkas pasikeis mano gyvenime ir norėsiu bent jau pamėginti jis lauks.  Tikrai laikui bėgant ir ypač baigus mokyklą būdavo tokių momentų kai aš į jį nežiūrėdavau tik kaip į draugą, tačiau pradėjus mastyti apie tai, kad gal būtų galimybė draugauti iškart manyje atsiranda  priešiškumas, tada pradedu prisiminti visas blogas savybes, kad jis kartais supyksta dėl nieko, yra nedaug aukštesnis, gal ne toks populiarus kokio norėčiau,ne toks išvaizdus ir aš iškart pradedu galvoti, o ką pasakys kiti? Nors jis turi tikrai daug gerų savybių, visada manimi labai rūpinasi yra geras, paslaugus, niekada neįžeidinėja, maloniai elgiasi. Visada maniau, kad aš dar jauna ir mano gyvenime tikrai atsiras tas, kuri bus man pats nuostabiausias, tačiau pradedu bijoti, kad kažkada liksiu viena, kadangi pati matau, kad man niekas neįtinka. Gal galėtumėt patarti šioje situacijoje kaip man elgtis, nes esu visiškam aklagatvyje. Viena pusė gal ir pabandytų, tačiau kita priešinasi ir vis tikisi sutikti dar kažką.

Ačiū už atsakymą!
Grytė

Atsakymas: Sveika, Gryte, Ačiū už klausimą ir atvirumą.

Kaip suprantu, esi nepatenkinta savo pasirinkimais, po kurio laiko pamatai trūkumus. Giliai širdyje tu tiki, kad kažkuris sprendimas yra geriausias arba bent jau geresnis už kitus. Todėl bet kurį pasirinkimą kritikuoji. Tai trukdo pačiai kurti santykius. Patarčiau nusiteikti, kad bet kuriuo atveju pasirinkimas bus geras, pralaimėjimas tiesiog neįmanomas. Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, ką pasirinksi, likti su šiuo vaikinu, pabūti viena ar ieškoti kito, svarbu pirmiausia atrasti savo pasirinkimo privalumus. Bendraudama su vaikinu stebėk savo jausmus, atrask pirmiausia jo privalumus, kuo jis tave žavi. Trūkumus ir taip pastebėsi. Jei Tau su juo ramu, gera, paprasta, tai ir nusispjauk į tai, ką kiti pagalvos. Jie bet kuriuo atveju kažką pagalvos. Ir visada atsiras tokių, kurie jus kritikuos, netgi nebūtinai linkėdami gero. O būti su juo, ar, ateityje, gyventi kartu, reiks Tau.

Pačios elgesys, atleisk, man primena mažo, aikštingo vaiko. Paseksiu pasaką apie mažą mergaitę.

Maža mergaitė galėjo turėti daug žaisliukų, tačiau jų nevertino, nes jai buvo svarbu dar ir pasipuikuoti savo žaisliukais prieš kitus. Vienas Žaisliukas jai tapo įdomesnis, tačiau rūpintis juo, puoselėti ir mylėti jo ji nenorėjo. Žaisliukas stengėsi, liūdėjo, bandė tapti geresniu jai, tačiau prisibelsti į jos širdutę jam nepavyko. Vieną kartą, Žaisliukas, išsakęs kaip jam sunku, nuo jos pabėgo. Jo draugai sakė, jog nežais ta mergaitė su juo ilgai, ir tai mergaitę supykdė: „Aha, reikškia kažkas kurstė žaisliuko pabėgimą! Kaip jie drįso?!“ O kai žaisliukas nuliūdęs pabėgo, pasidarė liūdna, norisi, kad žaisliukas grįžtų, tačiau kita vertus, nepasiruošusi su žaisliuku gražiai elgtis.

Ar pasaka nė kiek neprimena pačios? Nepamiršk, kad ir pati turi trūkumų, su kuriais verta padirbėti arba su kuriais tavo vaikinas turės taikytis.

Tai, kad bandai save suprasti ir ieškai kokio vaikino norisi, yra puiku! Tačiau nepamiršk, kad kiti irgi yra žmonės, turi jausmus, poreikius, nori pagarbos, dėmesio. Daugiau savęs atiduok aplinkiniams. Svarbu yra ne tik tai, kiek tau žmogus yra geras, bet ir ar tu jam esi gera. Ne tik gauti, bet ir duoti.

Skaityk literatūrą ar lankyk seminarus apie vyrų ir moterų santykius, moteriškumo ugdymą. Augink savyje moterį, o ne mergaitę. Mažink savo egoizmą ir išdidumą. Liaukis galvojusi apie tai, ką kiti pamanys. Mokykis duoti ir priimti meilę.
Sėkmės!

Asta Petrauskienė | www.psichologijoscentras.lt
Psichologė
Iliustracija: © Igor Emmerich/Corbis

 

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. Toks įspūdis, tarsi Tave persekiotų “mažo miestelio” sindromas. Vaje, o ką žmonės pagalvos? O ką jie pasakys? Tai būdinga žmonėms, ilgą laiką gyvenantiems siaurame pasaulyje ir neprieštaraujantiems, kad jų gyvenimuose intensyviai dalyvautų ir eismą reguliuotų kiti žmonės, pav. šeimos nariai, tetos, dėdės, kaimynka iš už gretimos tvoros ir t.t. Taigi, galvoti galime, ką tik norime, o va sakyti ir paveikti kitą galime tiek, kiek mums tai yra leidžiama. Suprantama, neretai būna svarbu, kad antroji pusė patiktų ne tik mums, bet ir artimiausiems mūsų žmonėms, tarkime, tėvams. Tai visai logiška, kai įsileidžiame svetimą žmogų į savo šeimą. Tačiau šis rūpestis tuo ir turėtų baigtis, nebent gyventume komunoje ar kibuce. Žmogaus grožį ir patrauklumą kiekvienas suprantame savaip, tad nebūtinai tas vaikinas, kuris bus gražus Tau, bus gražus ir tavo mamai.
    Žmogiškai gaila to žmogučio, kuris eilę metų į Tave varvino seilę žaisdamas draugus. Jei žinojai apie jo jausmus, manau buvai pakankamai didelė mergaitė, kad suprastum, jog tik draugais judu nebūsite. Taigi savanaudiškai mėgavaisi jo komfortiška draugija per daug nesigilindama apie tai, kaip jis jaučiasi vaidindamas tik draugus greičiausiai vien dėl to, kad bent kartais galėtų būti su Tavimi.
    O ką žmonės pasakys, jei liksi senmerge, m?

    • Ačiū už išsakytą Jūsų nuomonę! Taip, man rūpi aplinkinių nuomonė,tačiau susidarė turbūt klaidingas įspūdis,kad aš aklai ja pasitikiu ir jeigu kažkas iš mano aplinkos kažkam nepatinka aš nuo to žmogaus atsiriboju. Taip nėra. Tiesiog kaip ir rašiau, aš turbūt tikiuosi sutikti poną tobuląjį kurio tikrai nėra. Per daug kritikuoju žmones, nepastebėdama kiek daug trūkumų yra manyje. O senmerge aš tikrai nenoriu likti,bet tie mano principai,tas išrankumas kiša koją visame kame.

  2. Atsarginis variantas. Manau neverta prasidėti. Toks žmogus kaip tu arba turi radikaliai pakeisti požiūrį ir išmokti mylėti arba palikti vyrą. Jis tikrai vertas geresnės. Jeigu susidėsi su juo tik iš gailesčio ar apsidraudimo, nei tu, nei jis nebūsit laimingi, juk po kiek laiko atsiranda trintis, reikia puoselėti santykius, o tu į juos lįsti nori tik iš reikalo, kaip suprantu. Mažai žmonių, kurie yra empatiški, o dar mažiau kurie aukojasi ir daro kitus žmonės laimingais išmokdami mėgautis tuom, ką turi ir susitaikydami su situacija. Jeigu tu manai, kad ateity tokia galėtum būti ir pasiaukoti dėl kitos sielas, suteikdamas jam didelį džiaugsmą, tada pirmyn, bet kolkas, siūlyčiau gerai pagalvoti, ar taip pasielgdama ateityje nepadarysi abiejų nelaimingais.

    • Ačiū už išsakytą Jūsų nuomonę! Iš gailesčio aš tikrai nesusidėčiau su jokiu žmogumi, nes taip tik apsunkinčiau kitą žmogų,o ir pačiai būtų nejauku. Tiesiog kartais suveikia žmogiškieji faktoriai (bet tikrai ne iš gailesčio), kurie ir verčia mane sudvejoti. Viena vertus aš manau,kad tai ne mano žmogus,o savąjį jeigu ir sutikau jis į mane nelabai kreipia dėmesį ,tačiau kita vertus aš eilę metų galvojau apie tai,kad mano Žmogus turi man būti geras,manimi rūpintis ir t.t. ir šis vaikinas tikrai turi daug gerų ir gražių savybių kurias aš labai vertinu. Tačiau kas kartą pagalvojus o galbūt,mane kažkas stabdo. Nors jau keletą kartų įsitikinau,kad aš kartais pati save stabdau nuo gražių dalykų,o vėliau pasirenku nieko vertus, dėl kurių labai gailiuosi.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here