Vaiko nerimas

panika

Kiek normalu vaikui turėti baimių? Ar baimes vaikai ,,išauga“? Kaip vaikui padėti įveikti jo baimes? Ar aš savo baimes perduosiu savo vaikui? Tokie ir panašūs klausimai kyla ne vienam tėvui.

Vaikystėje ryškiau nei bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje baimės ir nerimas mums daro didžiausią įtaką elgesiui. Tačiau vaikai labai retai tiesiogiai išreiškia savo baimę, t.y. pasako aš bijau to ir to. Vaikai dažniausiai savo nerimą išgyvena per kūno pojūčius: „skauda galvą“, „skauda pilvą“.

Jau gimę kūdikiai turi keletą įgimtų baimių (stipraus garso, globos netekimo) ir iki paauglystės išgyvena nemažai natūraliai raidai priskiriamų baimių, kurios savaime praeina, pvz.: pradėjus šliaužioti vaikams atsiranda aukščio baimė. Apie antruosius gyvenimo metus atsiranda realių objektų baimės (nepažįstamų žmonių, šunų), apie ketvirtuosius-penktuosius metus atsiranda abstrakčių dalykų baimės (pabaisų, tamsos, vienatvės). Vaiko baimių ratas plečiasi iki 8 metų, vėliau stiprėja kritinis mąstymas sustabdo jų progresą. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Iki 5-6 metų yra normalu turėti saugumą užtikrinantį elgesį. Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją, šios emocijos yra svarbios žmogaus išlikimui. Be to, tėvai gali savo vaikams įteigti baimes, pvz.: ,,Neik į kitą kambarį ten tamsu“, ,,Jei neklausysi ateis baubas“, ,,Neimk tos baisios varlės“. Vaikai save formuoja pagal informaciją iš išorės, todėl tėvų hypergloga, perdėtas nerimavimas dėl vaiko saugumo ar gerovės gali padidinti vaiko nerimo lygį. Nuolat nerimaujantys tėvai dėl vaiko, jam siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus, kiti žmonės pavojingi, o jis yra bejėgis susidoroti su iššūkiais. Štai, kaip tai vyksta:

Vaikas parodo nerimą → „Mano vaikui reikia pagalbos“ → Pasiūlome pagalbą → Neišmoksta pats įveikti stresinės situacijos.

Taigi, reikia leisti vaikui pačiam susidoroti su jo gyvenimo iššūkiais ir į pagalbą vaikui ateiti tik tada kai tai yra būtina.

Kaip atskirti vaiko natūralią baimę ir nerimą nuo fobijos ar tokio nerimo, kai vaikui jau reikia, pagalbos? Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė ar nerimas sutrikdo vaiko funkcionavimą, t.y. jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis, tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba arba jei vaikas iš pradžių nejaukiai jaučiasi, gėdijasi suaugusiųjų naujoje nepažįstamoje aplinkoje, bet po kiek laiko apsipranta ir pradeda tyrinėti aplinką, tai yra tik vaiko drovumas, bet jei vaikas visą laiką neatsiskiria nuo mamos ir nedrįsta tyrinėti aplinkos, tada jau vaikui reikalinga tėvų ar/ir psichologo pagalba.

Klaidos, kurias daro tėvai, bandydami vaikams padėti įveikti nerimą:

  • Sumenkina vaiko baimę ir nerimą, pvz.: ,,Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko“, ,,Tikri vyrai nebijo tamsos“, „Kas gali būti baisaus darželyje?“. Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.
  • Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.
  • Pastiprina vaiko vengiantį elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: ,,Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais“. Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.
  • Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad Jūs nesuprantate vaiko.

Kaip tėvai gali padėti vaikams sumažinti savo nerimą:

  • Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje. Pačiam modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Jei vaikas sėdi ant kelių, jo nelinksminti, o kaip tik kalbėti nuobodžius dalykus. Apdovanoti už bet kokį drąsos ženklą.
  • Vaikams svarbi rutina. Iš mokyklos ar darželio pasiimti visada tuo pačiu laiku. Pamačius auklėtoją ar mokytoją parodyti džiaugsmą. Atsisveikinant ilgai neužsibūti. Atėjus pasiimti iškart nebėgti, o trumpai pabūti, parodyti, kad būti ugdymo vietoje yra saugu ir smagu.
  • Skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi „Aš drąsus“, „Aš tai padarysiu“.
  • Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą.
  • Leisti vaikui atvirai išpasakoti ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja.
  • Baimes įveikite palaipsniui. Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą, išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios ir tada sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės. Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko (pvz.: jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai. Tarkim mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius. Atsargiai, nepersistenkime su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją.
  • Galima pasitelkti stebuklingus daiktus, pvz.: jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos esančios po lovą, vaikui galima pasiūlyti įsivaizduojamą kardą, su kuriuo vaikas galės gintis nuo pabaisos.
  • Išmėginkite relaksacijas. Jos padeda atpalaiduoti kūną ir sumažina nerimo simptomus:
    • Viso kūno atpalaidavimas: pavaidink robotą, o tada pliušinį meškiną, sukrentantį kėdėje. Įsivaizduok, kad atsisėdi ant adatos. Sėsk ant kėdės, o ten įsivaizduojama adata. Atsisėsk ant adatos. Įsivaizduok, kad esi ežiukas, kuris susisuka į kamuoliuką. Atsigulk ant žemės ir parodyk, kaip gali susisukti į kuo mažesnį kamuolį.
    • Pilvo atpalaidavimas: įsivaduok, kad esi labai prisivalgęs meškutis, kuris nebegali išlįsti iš zuikio olos. Pamėgink išpūsti pilvelį kaip Mikė Pukuotukas.
      Kojų atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad savo kojas sukišti į dumblą, koks jausmas, o dabar pamėgink su kojų pirštais surankioti nuo žemės trupinius.
    • Rankų atpalaidavimas: įsivaizduok, kad abiejuose rankose turi po apelsiną ir pamėgink iš visų jėgų tuos apelsinus suspausti, kad ištrykštų visos jo sultys. Ir dar kartą.
      Veido atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad ant nosies tupi musė ir pamėgink ją nuvyti. Įtrauk kaklą kaip vėžliukas, o dabar pasidairyk kaip žirafa. Įsivaizduok, kad suvalgai rūgščią citriną.
  • Mokinti vaiką problemų sprendimo įgūdžių. Aptarti su vaiku ką ir kaip jis gali daryti nerimą keliančiose situacijose.

Gintarė Jurkevičienė | psichologijoscentras.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.