Vaikų dienos centrai – viešoji gėrybė, kuria turime rūpintis visi0 (0)
Rizikos grupėms priskiriamų vaikų gerovė Lietuvoje nėra laikoma prioritetu – du trečdaliai iš jiems paslaugas siūlančių vaikų dienos centrų yra nevyriausybiniai, o savivaldybių skiriamas finansavimas yra neadekvatus: antai Kauno miesto savivaldybė vienam vaikui per mėnesį skyrė vos 16 eurų. Centrų darbuotojų atlyginimai yra simboliniai – galima teigti, jog savo neapmokamu darbu vaikų dienos centrai remia savivaldybę.
Socialinis teisingumas reikalauja, kad ekonominio augimo naudą patirtų visi šalies gyventojai. Tačiau, nors ekonomika gerėja, padėtis dėl skurdo ir socialinės atskirties išlieka kritinė. Ši problema aštriausiai liečia socialinėje atskirtyje atsidūrusius žmones ir su jais tiesiogiai dirbančius – ypač nevyriausybiniame sektoriuje. Lietuvoje itin trūksta supratimo, kad paslaugos socialiai pažeidžiamiems žmonėms yra jų socialinės teisės, kurios tuo pačiu yra ir viešosios gėrybės – kitaip tariant, jos turi būti remiamos valstybės lėšomis. Darbas su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis nėra tik jų pačių ir altruistiškų pagalbininkų asmeninis reikalas. Tai yra viešoji problema, kurią turime matyti plačiau.
Ilona Tamutienė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė
Šią problemą itin gerai atskleidžia vaikų dienos centrų (VDC) vystymo atvejis. 2018 metais, siekiant įvertinti valstybės ir savivaldybių vaidmenį VDC vystymui, buvo surinkti duomenys iš 62 tokių centrų. 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programoje numatyta, jog 15 proc. viešųjų paslaugų iki 2020 metų turėtų būti perduota bendruomenėms, nevyriausybinėms organizacijoms arba privačiam sektoriui. Tačiau VDC analizė rodo, jog toks „perdavimas“, koks dabar egzistuoja Lietuvoje, yra veikiau atsakomybės už darbą su pažeidžiamais žmonėmis permetimas nuo savivaldybių ant nevyriausybinio, religinio sektoriaus pečių, juos prispaudžiant dar ir didele biurokratine našta bei priežiūra ir kontrole.
Socialinę gerovę skatinantys vaikų dienos centrai – kritinėje padėtyje
Dienos centrai padeda spręsti problemas, su kuriomis susiduria tiek ikimokyklinio, tiek mokyklinio amžiaus vaikus auginančios šeimos: užtikrinti sėkmingą vaiko vystymąsi, šeimos ir darbo derinimą, kelti visų šeimos narių gerovę. Tyrimai rodo, kad mokyklinio amžiaus vaikų priežiūra ir ugdymas apskritai yra vienas sparčiausiai augančių paslaugų sektorių pasaulyje. Šio tipo paslaugos prisideda ne tik prie vaiko, bet ir prie šeimos, valstybės socialinės ir ekonominės gerovės: užtikrinant vaikų ir jų tėvų socialines teises, sukuriama gana daug darbo vietų. Kokybiška priežiūra ir ugdymas pagerina vaikų emocinį, pažintinį ir socialinį vystymąsi – ir šeimų gyvenimus apskritai. Vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugos itin reikšmingai prisideda prie socialinės atskirties mažinimo, padeda darbą su vaikų auginimu suderinti vienišoms mamoms.
Lietuvoje mokyklinio amžiaus vaikams socialinę priežiūrą, psichologinę pagalbą ir ugdymą teikia vaikų dienos centrai, kurie buvo pradėti kurti daugiau nei prieš du dešimtmečius – sprendžiant vaikų gerovės problemas, ypač tų, kurių šeimos yra nepilnos (be vieno iš tėvų), skurdžios, piktnaudžiauja alkoholiu arba turi kompleksinių problemų. Centruose vaikai yra ne tik prižiūrimi, bet ir socializuojami, jiems teikiama psichologinė pagalba, padedama ruošti pamokas, suteikiamas maitinimas, kitos paslaugos.
Skurde gyvena ketvirtadalis Lietuvos vaikų
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2018 m. pradžioje šalyje veikė 369 vaikų dienos centrai, kuriuos lankė 9348 vaikai. Socialinės rizikos šeimų Lietuvoje 2017-aisiais buvo 9786, o jose augo 18 415 vaikai. Tačiau problema daug platesnė – net 27,1 proc. (140 432) visų šalies vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, dažniausiai tik su motina. Šiose šeimose 2017 metais skurdo net 48,4 proc. jose augančių vaikų. Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams yra labai didelis. Tuo tarpu galimybę lankyti VDC turi tik 7 proc. skurde gyvenančių vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų.
Trečdalis visų Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, o ketvirtadalis skursta – nepaisant to, deja, VDC paslaugų poreikis tenkinamas gana simboliškai. Lietuvoje trečdalį vaikų dienos centrų (123) įsteigė savivaldybės, o likę 66 proc. veikia prie nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių ar kitų organizacijų ir įstaigų. Šie skaičiai ne tik byloja apie šalies vaikų gerovės problemas, bet ir leidžia daryti prielaidą, kad rizikos grupės vaikų gerovė nėra prioritetinė sritis. Tokio tipo paslaugos vaikams nėra matomos platesniame kontekste, kaip darbo ir šeimos derinimo, darbo vietų plėtros, bendruomeniškumo, pilietiškumo skatinimo priemonė. Be to, veiklos administracinis režimas, veikiantis NVO plėtrą, yra problematiškas.
Demokratinėse šalyse socialinės gerovės valstybė buvo sukurta suvienijus nepelno ir valdžios sektorių pastangas, pasitikint ir bendradarbiaujant. Naujosios viešosios vadybos (NVV) tradicija į nepelno sektoriaus ir valdžios santykius atnešė rinkos logika grįstus mechanizmus. Svarbu pažymėti, kad ši tradicija demokratinėse šalyse susiformavo, kai gerovės sistema jau buvo išplėtota. Tuo tarpu Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, persismelkė neoliberalizmo dvasia, adaptavo pagrindinius NVV įrankius, tačiau startavo visiškai kitokiame socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame kontekste – nevyriausybinio, religinio sektoriaus ir valdžios bendradarbiavimo sistemą, kaip ir šalies gerovės sistemą, reikėjo sukurti.
Tarp politinių tikslų ir jų įgyvendinimo – didelis atotrūkis
Akivaizdu, kad neoliberalizmo ideologija ir naujosios vadybos tradicija persmelkė valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus santykius. To pasekmė – dirbtinės konkurencijos diktatas, kuris kelia grėsmę socialinėms teisėms. Nevyriausybinį sektorių valstybė pradėjo remti taikydama rinkos mechanizmus, tokius kaip konkurencinis projektinis finansavimas, paremtas mažiausios kainos pasiūlymu, dideliais įsipareigojimais bei atsakomybės reikalavimu.
Ekonomine logika grįsta konkurencija yra labai priklausoma nuo pasiūlos ir paklausos. Paslaugų teikėjai konkuruoja dėl tų, kurie už tas paslaugas moka – ir neša jiems pelną. Tokie varžymusi pagrįsti santykiai yra neįmanomi kalbant apie žmones, atsidūrusius socialinėje atskirtyje, nes jie yra nemokūs. VDC atveju rinkos logika neveikia ir neveiks niekada.
Problemai spręsti labiau tinka solidarumo ir partnerystės principai, tačiau valdžia ir nevyriausybinės organizacijos juos taiko, švelniai tariant, retai. Tai prisideda prie didelio atotrūkio tarp politinių tikslų ir jų realizavimo praktikoje. Savivaldybės, kurios yra atsakingos už socialinių paslaugų užtikrinimą, pasitelkusios naująją viešąją vadybą (NVV), perkelia atsakomybę ant nevyriausybinių VDC pečių, savo indėlį apribodamos simboline parama, didele administracine našta bei atskaitomybės reikalavimu.
Politikų sprendimu, Kaune nevyriausybiniai vaikų dienos centrai 2017 metais iš savivaldybės negavo jokio finansavimo. Galiausiai, po aštrių politinių diskusijų, 2018-aisiais buvo nuspręsta centrams skirti paramą. Akcentuota, kad savivaldybė pirks paslaugas už ne daugiau nei 73,400 eurų, kurie bus skirti aštuoniolikai VDC, dirbančių su ne mažiau kaip 20 vaikų ir jų tėvų. Tai sudaro maždaug po 320 eurų visoms vieno centro išlaidoms per mėnesį arba 16 eurų vienam vaikui per mėnesį. Ši simbolinė parama buvo pasiūlyta mainais už rimtus vaikų ir jų šeimų gerovės užtikrinimo įsipareigojimus!
Kauno miesto savivaldybės teritorijoje veikia 21 vaikų dienos centras, iš kurių tik du įsteigė savivaldybė. Likusių, nevyriausybinių VDC darbuotojai pasakoja, kad atsakomybę už centrus lankančių vaikų gerovę savivaldybė yra tiesiog permetusi ant jų pečių – tokį permetimą galima vadinti moderniu mechanizmu, sukurtu naudojantis naujosios viešosios vadybos įrankiais. VDC darbuotojams tenka dirbti pilno etato krūviu, o būti apmokamiems pagal pritrauktų lėšų galimybes – tai yra, už minimalią algą (dažniausiai simbolinę, nes centrai pajėgia įdarbinti tik pusės ar ketvirčio etato krūviu). Įvertinus šį faktą, galima daryti prielaidą, kad savo neapmokamu darbu VDC paremia savivaldybę.
Rinkos mechanizmai vaikų dienos centruose – neefektyvūs
Modernų reiškinį, kai atsakomybė už socialinės atskirties grupes yra permetama ant nevyriausybinio sektoriaus pečių, vokiečių mokslininkas Wolfgangas Seibelis yra pavadinęs sėkmės nesėkme. Viena vertus, varžydamiesi dėl finansavimo, vaikų dienos centrai lyg ir patiria sėkmę – jie laimėjo. Tačiau, deja, gautos sumos neužtenka kokybiškoms paslaugoms suteikti. Tuomet ieškoma papildomo finansavimo, dažniausiai taip pat paremto konkursiniu finansavimu ir atskaitomybės reikalavimu. Tuo tarpu valdžios atsakomybė apsiriboja konkurso sąlygų nustatymu, ataskaitų reikalavimu ir parodymu, neva kažkas yra daroma.
Tyrimo duomenys atskleidė, kaip VDC iniciatyvą ir atsakomybę prisiėmę asmenys tampa neoliberalios-marginalinės gerovės sistemos įkaitais: nors jie ir ketino padėti skurstantiems, apleistiems vaikams, tačiau vietoj valdžios paramos ir skatinimo veikti, jie susiduria su suvaržymais, galios disbalansu ir kitais procesais, kurie viešąjį reikalą padaro jų privačiu reikalu. Individualūs darbuotojai yra laikomi įmonėmis, kurios turėtų laikytis pelno siekiančios logikos. Tačiau, jei šie žmonės būtų norėję siekti pelno, jie nebūtų pasirinkę darbo su socialinės atskirties grupės asmenimis.
Rinkos mechanizmai netinka socialiai atskirtų žmonių paslaugų teikimo organizavimui. Pirma, paslaugos poreikis yra 10 kartų didesnis nei paslaugos pasiūla, todėl paslaugų teikėjų tarpusavio konkurencija netenka prasmės, o dirbtinai sukurtos sąlygos tik padidina administravimo naštą tiek dienos centrams, tiek valdžios institucijoms. Antra, šie altruistiškai nusiteikę žmonės, ketinę padėti vaikams ir dirbti su jais, yra stumiami į skurdą, verčiami tapti biurokratais, emigruoti, keisti darbo sritį arba net imituoti darbą.
Turėtume suprasti, kad žmonės yra didžiausias Lietuvos turtas. Vieniša motina, kuriai VDC padeda suderinti motinystę ir darbą, turi galimybę išbristi iš užburto skurdo rato. Vaikas, kuris skursta, patiria nepriežiūrą dėl tėvų socialinių įgūdžių stokos ar „užgėrimų“, gali dienos centre gauti pagalbą ir augti su tėvais, o ne svetimųjų globoje. Toks vaikas, kuriam padeda užaugti VDC, pajėgs būti savarankišku, suteikti pagalbą kitam ir kurs šalies gerovę dabartiniams suaugusiems, būsimiems pensininkams ir dar negimusiems vaikams. Todėl tai yra viešoji gėrybė, kuria turime rūpintis mes visi.
Ilona Tamutienė | vdu.lt
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė