Vaikų psichologė pataria: su paaugliu susikalbėsite tik sukūrę tvirtą tarpusavio ryšį

0

Priversti paauglį daryti tai, ką reikia, pavyks tik tuomet, jei jūsų tarpusavio ryšys – tvirtas, paremtas pagarba ir draugyste, Psychologytoday.com publikuotame straipsnyje teigia vaikų ir paauglių psichologė, knygų autorė dr. Laura Markham. Jos teigimu, būtina išmokti į situaciją pažvelgti vaiko akimis, o įsitikinimas savo teisumu tik didina dramą.

„Paprašiau savo trylikamečio sūnaus, kad sekmadienio rytą nusipraustų duše. Iš pradžių jis raukėsi, bet galop pažadėjo tai padaryti prieš eidamas miegoti. Vakare jis pareiškė nepamenantis, kad ką nors būtų žadėjęs, todėl nesipraus, ir prisiekė nusiprausti pirmadienį ryte.

Taip elgdamasis sūnus ne tik nesilaiko elementarios higienos – jis sulaužė tai, kas, mano požiūriu, buvo pažadas, ir toks jo užsispyrimas ir nepagarba man atsibodo. Nebenoriu turėti su juo nieko bendra tol, kol jis nesusivoks.“

Apima neviltis, gal net savotiška baimė, kai su vaiku, atrodo, susitari, o jis ima ir tą susitarimą sulaužo. Dar didesnė neviltis ir baimė apima supratus savo, kaip tėvų, galimybių ribas. Ateina laikas, kai vaikai pasidaro tiesiog per dideli, kad juos būtų įmanoma spaudimu priversti ką nors padaryti.

Norisi atstumti, tačiau reikėtų elgtis priešingai

Kai frustracija tėvus galutinai užvaldo, šie ima vaikams priekaištauti, kelti balso toną ir vaizduoti, kad jiems „tas pats“. Deja, taip vaikus atstumiame dar labiau. Barjerui tarp tėvų ir vaikų didėjant, tikimybė, kad ateityje pavyks sutarti, mažėja. Jaunam žmogui ima atrodyti, kad tėvai jo niekada nesuprato ir nesupras. Vis dažniau atstatyti santykius su tėvais pavyksta meluojant.

Taigi tenka rinktis – namuose įvesti „karinę parengtį“ arba pasistengti suprasti, kad įtaką savo vaikui galime daryti tik turėdami su juo ryšį. Teks įdėti daug pastangų, tačiau ir rezultatas bus kur kas geresnis.

Pasirinkę stengtis sukurti ar atkurti ryšį su vaiku, žengiančiu į paauglystę, tenka atsisakyti minties, kad visi mūsų įsitikinimai – teisingi. Ar galima leisti atžalai nesutikti su tėvais ir ar įmanoma negalvoti, kad taip jie reiškia nepagarbą?

Kai kiekviena vaiko asmeninio požiūrio apraiška tėvams asocijuosis su nepagarba, paaugliui tenka užsiauginti šarvus. Tėvų nenoras gilintis į jų pačių daromas prielaidas tik didina dramą.

Siūlo į situaciją pažvelgti vaiko akimis

Ir vėl tėvams tenka rinkis – į viską reaguoti asmeniškai ar pažvelgti į situaciją iš vaiko žiūros taško. Vaiko žiūros taškas šiuo atveju gali būti toks.

1. Daugeliui paauglių berniukų atrodo, kad prausdamiesi jie švaisto laiką, tad neina į dušą kasdien tol, kol neparūpsta merginos ir nesuvokia, jog prisižiūrėdami yra patrauklesni.

2. Jaunuoliai, kaip ir visi žmonės, mėgsta būti atsakingi už save. Vos pajutę, kad kažkas bando juos kontroliuoti (jų požiūriu, dar ir nepagrįstai), pradeda maištauti.

3. Vaiko požiūriu, aš – tai, visų pirma, mano kūnas. Iki kol pradės demonstruoti kontrolę kitais būdais, jie stengsis atremti bet kokius kitų bandymus kėsintis į jų kūno neliečiamybę.

4. Kartais frustracijai leidžiame lietis tol, kol vaikas pasižada padaryti, ko prašomas. Tokį pažadą vaikas vertina kaip išgautą spaudimu ir greičiausiai vis tiek tam nepritaria.

5. Kai nepasitenkinimą liejame vaizduodami neklystančius, vaikams pradeda atrodyti, kad būtent taip suaugusieji tvarkosi su sunkumais – ne ramiai reaguodami, o keldami balsą.

6. Atkaklus jauno žmogaus siekis pačiam planuoti savo laiką ir spręsti, ką daryti su savo kūnu, neturi nieko bendra nei su tingumu, nei su (ne)noru prisidėti prie šeimos gerovės.

7. Kaktinė smegenų žievė vystosi tol, kol žmogus įkopia į trečios dešimties vidurį. Vadinasi, gali būti, kad paauglys iš tikrųjų pamiršo nusiprausti, net jei davė pažadą, ypač, jei jam niekada neatrodė, kad tai daryti prasminga.

8. „Nusiprausiau duše! Matot? Galiu nusiprausti ir be jūsų komandos!“

Higienos klausimas – puikus pavyzdys, kodėl tarp tėvų ir vaikų kyla konfliktų. Tėvai mano žinantys, ką jų vaikas turėtų daryti, o vaikui trūksta motyvacijos.

Būdų priversti paauglį daryti tai, ką reikia, yra ir neprovokuojant maištauti, teigia L. Markham – ribas reikia nustatyti empatiškai ir draugiškai, o ryšį padeda išlaikyti humoras ir supratingumas.

Specialistės patarimai, kaip išlaikyti draugišką ryšį

1. Išlikite vienas kitam artimi. Tėvų ir vaikų santykiai turėtų būti paprasti ir šilti.

2. Kelkite lūkesčius. Kol vaikai maži, lūkesčiai paprastai reiškiami nurodymų forma („Nesimušk!“), tačiau vaikui paaugus verčiau nebūti įsakmiems, geriau jų klausti ar išsakyti pastabą.

3. Klausykite, reflektuokite, atjauskite. Kiekvieną kartą, kai savo tikslui pasiekti pasitelkiame spaudimą, vaiką provokuojame priešintis.

4. Neatsižadėkite lūkesčių ir siekite bendradarbystės. Jei jūsų atžala argumentuoja, kodėl nenori praustis („Nusiplaus plaukų spalva“), jūs išsakykite ir savo argumentus („Skleisi blogą kvapą“), tada gal pavyks susitarti.

5. Aiškiai suformuluokite tai, dėl ko susitariate. Pratinti vaiką laikytis pažadų pravartu nuo pat mažų dienų, tačiau atminkite, kad ir patys privalote jų laikytis, antraip tai neveiks.

6. Priminkite pagarbiai, saugodami ryšį. Bet kokį klausimą sprendžiant pagarbiai, tikimybė, kad atžala sutiks padaryti tai, ko prašote, ir duoto pažado laikysis, bus didesnė.

7. Nepraraskite humoro jausmo. Iš kiekvienos situacijos galima pasijuokti, dar geriau – jei juoksitės kartu.

Tikslui pasiekti reikės nemažai pastangų ir darbo su savimi, tačiau vadovaudamiesi šiais patarimais galite pasiekti labai daug. Vaikas supras, kad: tėvai manęs klauso; jie mane supranta; padarau tai, ko nenoriu, nes juos gerbiu; esame artimi; praustis nėra taip nesmagu. Taip namuose bus mažiau dramos ir daug daugiau meilės.

Parengė LRT.lt
Iliustracija: Gisela Fotografie / Pixabay

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here