apkabinimasTenka sutikti gausybę žiauriausių smurto prieš vaikus liudijimų, kai kuriuose pasakojama ir apie psichoterapiją, padėjusią autoriams įveikti vaikystės traumų padarinius.

Viename tokių liudijimų, jauna moteris, pakeistu vardu Anita Fink, pasakoja apie savo raidą psichoterapijoje, padėjusią išsivaduoti iš vieno sunkiausių susirgimų – anoreksijos.

Medikai ir visuomenė nebesiginčija, kad tai yra psichosomatinė liga, kai (dažniausiai jaunas) žmogus numeta tiek svorio, kad jo gyvybei kyla pavojus „serga“ ir jo siela. Vis dėlto į dvasinę būklę pernelyg nesigilinama.

Išties vertėtų kritiškai vertinti paplitusį anoreksijos gydymo būdą, kurio tikslas tik priauginti svorio, o psichologiniai veiksniai sukeliantys anoreksiją ar padedantys nuo jos pasveikti tiesiog ignoruojami.

Anitos Fink liga prasidėjo nuo neišsipildžiusios savjonės užmegzti nuoširdų ryšį su tėvais ir partneriais. Badavimas bylojo apie stoką, bet galiausiai patyrusi, kad yra žmonių, kurie nori ir gali ją suprasti, ji pasveiko. 1997 metų rugsėjį šešiolikos metų Anita ligoninėje pradėjo rašyti dienoraštį:

„O aš mirti nenoriu! Tvirtinate, kad noriu, bet tai melas, paistalai. Aš noriu gyventi, bet ne taip kaip man liepiama – taip veikiau mirčiau. Noriu gyventi kaip asmenybė, nes tokia ir esu. Bet man neleidžiama. Niekas man to neleidžia. Visi ko nors iš manęs nori. Savo norais jie gesina mano gyvasti. Norėčiau jiems pasakyti, bet kaip? Kaip galima tai pasakyti žmonėms, kurie į ligoninę ateina atidirbti valandų, savo ataskaitose nori pranešti tik apie sėkmę ( „Anita, ar tu jau suvalgei pusę bandelės?“) ir vakarais namie, klausydamiesi geros muzikos, džiaugiasi palikę skeletus …

Tik pokalbiai su Nina sužadino man apetitą, ėmiau valgyti, sužinojau, kad gyvenimas man gali kai ką suteikti – nuoširdų bendravimą, tai, ko visada troškau. Buvau priversta maitintis tuo, ko nemėgau, tai net nebuvo maistas: mano motinos šaltumas, kvailumas ir baimė. Anoreksija man buvo pabėgimas nuo šio netikro nuodingo maisto, ji išgelbėjo mano gyvybę, mano šilumos, supratimo, pokalbių ir dalijimosi poreikį. Nina nėra vienintelė. Dabar žinau, kad tai egzistuoja, kad tai, ko ieškau, yra, tik man ilgai nebuvo leista to žinoti …

Vėl smarkiai sulysau, ir ligoninės psichiatras mums davė psichoterapeutės adresą. Jos vardas Zuzana. Jau kalbėjausi su ja du kartus. Kol kas viskas einasi gerai … Zuzana mano, kad susitaikysiu. Laimė, ji nesako, kad jausmai mane apgauna. Ji mane ragina rimtai vertinti tai, ką suvokiu, ir tuo tikėti. Tai nuostabu, dar nesu to patyrusi …

Jau metus nebelankau psichoterapijos pas Zuzaną ir man jos nebereikia, nes dabar suprantu savyje glūdintį vaiką taip, kaip pirmą kartą gyvenime buvau suprasta Zuzanos. Dabar aš padedu vaikui, kuriuo kadaise buvau ir kuris tebegyvena manyje. Gebu atsižvelgti į kūno signalus, neprievartauju jo ir, tik pažiūrėkit, simptomai išnyko. Manęs nebekamuoja anoreksija, noriu valgyti ir gyventi.“

Anoreksija yra itin sunki liga, kartais pasibaigianti net mirtimi. Žmogus tiesiog mirtinai save nukankina. Norėdami suprasti šią ligą turime išsiaiškinti, nuo ko žmogus vaikystėje kentėjo, kaip jį tėvai psichologiškai skriaudė, nesuteikė svarbaus emocinio maisto.

Suaugęs gali taip pat pasinerti ir į rijimo orgijas, be atodaros viską kimšti, nė nenumanydamas kokio išties „maisto“ ieškoma. Taip susergama bulimija. Toks žmogus, kaip ir anoreksikas, nežino ko jam reikia, todėl negali prisivalgyti iki soties. Jis trokšta būti laisvas, viską valgyti, nepasiduoti jokiam spaudimui, bet galiausiai patenka į rijimo orgijų nelaisvę. Tam, kad išsivaduotų, turėtų kam nors atskleisti savo jausmus, įgyti patirties, kad gali būti išgirstas, suprastas, rimtai vertinamas, kad jam nereikia slapstytis. Tik tada jis supras, kad tai tas maistas, kurio jis visą gyvenimą ieškojo.

„Anos Fink dienoraštyje“ aiškiai parodyta ne tik anoreksikams būdinga nevilties priežastis: nuoširdaus bendravimo su tėvais ankstyvoje vaikystėje nebuvimas ir bergždi bandymai per visą vaikystę jį užmegzti.

Dažnai kūnas visą gyvenimą ieško maisto, kurio jam taip labai reikėjo vaikystėje, bet negavo. Tai yra daugelio žmonių kančių šaltinis.

Suaugus, kai tik tampa įmanoma nuoširdžiai bendrauti su kitais žmonėmis, šį stygių galima pamažu įveikti.

Parengta pagal:
Alice Miller (2012). Kūno maištas. Vilnius: Vaga. 26, 126-141 p.


Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!