Varginantys santykiai, bet nežinau, kaip man iš jų išeiti?

4

Jaučiuosi sutrikusi. Iš tiesų taip gyvenime lėmė, kad kaip žmogus, pragyvenęs 30 metų, esu labai daug patyrusi psichologiškai, fiziškai ir finansiškai. Labai sunku surasti vyrą, kuriam rūpėčiau su visomis savo problemomis, ligomis, be pinigų ar su jais. Nors, rodos, prieš septynerius mėnesius vieną tokį sutikau. Negaliu pasakyti, kad aš jį įsimylėjau, man jame tiesiog kažkas patiko. Jis už mane jaunesnis 5 metais. Greičiausiai tai duoda visą mūsų nesusikalbėjimą nuo pat pradžių. Jaučiu, kad priėjau ribą, kai tiesiog nebegaliu. Esu tas žmogus, kuris sukurtas destruktyviems santykiams, nežinau ar apskritai moku ir galiu mylėti, bet leisti savęs žeminti, žinau, tikrai negaliu..

Jo mama prieš pora metų mirė nuo alkoholizmo, ir jis tvirtina, kad po jos mirties jis tapo šaltas, neužjaučiantis, tikintis, kad jį paliks visi mylintys, amžinai to bijantis, provokuojantis pykčius ir pan. Galvojau apie ateitį su juo ir tikėjau, jog tai gali išsipildyti, bet draugai jam yra svarbiau, aš serganti jam esu nereikalinga, kaip ir nesu reikalinga tada, kai neveikus bankomatui negaliu nusiimti pinigų einant į parduotuvę. Jei būtų galimybė rinktis draugų kompaniją su alumi ir mane ant sofos su filmu ir traškučiais, tai jis mieliau pasirinktų juos.. Iš tiesų visko buvo daug.. Sunku net įsivaizduoti, bet mane kankina tiesiog keli klausimai, po visos mūsų vadinamos draugystės, šiandien dienai aš dar jo nepalikau, bet svarstau apie skyrybas. Esu nepriklausoma, save išlaikanti moteris, nenusipelniau žeminimų. Ar normalu, kai paprašiusi iš vaistinės nupirkti keletą vaistų nuo gripo, jis man parneša sąskaitą, nors uždirba 8 kartus daugiau negu aš? Ar normalu išprovokuoti pyktį per naujus metus, kad nereikėtų eiti švęsti su mano draugais? Ar normalu trankyti mano namų duris, kai pradedam kalbėti apie svarbius dalykus, nes jam taip lengviau? Jis visada laukia atsiprašymų, nes pasirodo labai dėl manęs stengiasi, o aš jo neįvertinu. Jis mane nuvežė į mano draugės tėčio laidotuves ir palaukė manęs valandą, po to mes grįžome namo, ir aš buvau be nuotaikos. Už tai, kad aš buvau nusiminusi ir pamiršau jam padėkoti jis mane paliko, bet kaip paskui pasirodo, jis tik taip norėjo pagąsdinti, o gal ir ne, nelabai ir supratau, tiesą sakant. Ir tų vadinamų palieku ir nepalieku buvo labai daug. Turbūt tai yra kažkokia sąmokslo teorija, kaip paveikti žmogaus psichologiją. Jaučiu vidinį karą pati su savim, nes kiekvieno išprovokuoto jo pykčio metu jis viską apsuka taip, lyg norėtų tą kaltę suversti man. Būna, kad aš padarau kažką, ir dėl to atsiprašau. Bet kartais, man atrodo, kad jis manipuliuoja tuo kaltės jausmu, ir tai kad pats jaučiasi nusikaltęs, nori atsikratyti tos būsenos kaltindamas mane visokiais išgalvotais dalykais, pradedant nedėkingumu ir baigiant neištikimybe. Gal galit paaiškinti, kodėl žmonės verčia kaltę kitiems, nors jų niekas niekuo nekaltina? Man atrodo, kad jis labai nelaimingas žmogus, savo bejėgiškumo jausmą, nuobodulį gyvenimui, atsakomybę ir visus kitus reikalingus dalykus santykiams kurti bando užmesti ant kito žmogaus pečių.

Iš tiesų, labai pavargau.. Pora kartų jau neieškojau, kai jis užtrenkė duris ir išėjo. Porą kartų neatrašiau, kai jis norėjo išprovokuoti konfliktą, kartais didžiuojuosi šia savo stiprybe, nenusileisti. Kreipiausi pagalbos į psichologą, nes pati suprantu, kaip vargina santykiai, kurie  nesiklosto gerai, tiesiog nežinau, kaip man iš jų išeiti. Jaučiuosi keistai priklausoma nuo jo manipuliacijų, tarsi bijau, kad jis mane paliks, tarsi pati to noriu. Žinau net ir tai, kad aš jam nerūpiu, bet niekaip negaliu to suvokti. Esu pripratusi prie emocinio smurto, taip gyvenime lėmė, kad visi pasirinkti vyrai buvo tokie, ir mano tėtis buvo toks, ir sužadėtinis.. Bandau save įtikinti, kad nesu kalta dėl kitų žmonių jausmų, ir kad atsidėkoju jiems taip kaip tik galiu. Bet, atrodo, kažkur įstrigau, kur tarsi matau išėjimą, bet negaliu atidaryti durų…

Laura (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Šarūnė Jagielaitė-Vienė

Labas Laura,
labai gerai, kad supranti, jog nesi verta tokių pažeminimų ir tokio netinkamo vyro elgesio bei ieškai pagalbos. Iš laiško matyti, jog tavo gyvenime daug sumaišties ir pasimetimo, daug neatsakytų klausimų, kurie kelia ne itin malonius jausmus ir tave vargina.

Rašai, jog jautiesi keistai priklausoma nuo jo elgesio su tavimi. Kai gyvenime nuolat susiduri su panašiu vyrų elgesiu, tai tampa tarsi norma, nors giliai viduje pati supranti, kad destruktyvūs santykiai veda į savęs, kaip moters, kaip asmenybės sužlugdymą.

Labai taikliai pasakei „..matau išėjimą, bet negaliu atidaryti durų.“ Dažnai moterys patekusios į destruktyvius santykius suformuoja mintį, kad jau nieko negali pakeisti, nes taip lėmė gyvenimas, nes visi vyrai su kuriais yra ar buvo palaikomas tarpusavio santykis buvo panašūs. Kaip patenkame į tokį užburtą ratą? Tarpusavio santykiai ir žmogaus pozicija juose formuojasi nuo pat vaikystės. Mes matome, kokie yra mūsų tėvai, kokie yra dėdės, tetos ir kaimynai, kitaip tariant, mes matome daug tarpusavio santykių pavyzdžių. Atsiranda nesąmoningas poreikis atkartoti tokius pat santykius kaip ir buvome patyrę su mums reikšmingais žmonėmis vaikystėje. Be to, tokiuose santykiuose mes mokame būti, mokame užimti tam tikrą vaidmenį. Rašai, jog kelis kart bandei nepasiduoti jo manipuliacijoms, bandei jo neieškoti, neskambinti, bet vis tik dabar vėl esate kartu.

Kodėl sunku nutraukti santykius, nors supranti, kad jie yra varginantys? Aišku, visada yra lengviau žmonėms esantiems už santykių ribų pasakyti: ,,Jei santykiai tavęs netenkina, nutrauk juos.“ Tačiau žmogui, kuris yra tuose santykiuose yra sunku priimti sprendimą, ypač kai tas sprendimas susijęs su tarpusavio santykiais. Tačiau normalu, kad sunkūs sprendimai nėra priimami per vieną dieną. Tarpusavio santykius irgi kuriame ne vieną dieną. Atsidūrus tokioje situacijoje svarbu kelti klausimus ir bandyti surasti atsakymus. Laura, nors dabar jautiesi sutrikusi, tačiau tau užtenka ryžto ieškoti pagalbos, tai labai vertinga savybė.

Laiške klausi ar normalus jo elgesys. Gyvenime labai dažnai vartojame šią sąvoką ir, deja, atsakymą sunku rasti. Tai, kas vienam atrodo nenormalu, kitam gali būti visiškai normalu. Tikslingiau būtų kabėti apie tai, koks elgesys man patinka, o koks elgesys nepatinka. Tačiau svarbu nepamiršti, kad pilnaverčių santykių pagrindas yra pagarba vienas kitam. Jei jauti, kad tavo draugo elgesys tave žemina, pasakyk jam tai aiškiai. Jei draugo elgesys tavo atžvilgiu nesikeis ir nematysi jokių jo pastangų kažką keisti, tai gali reikšti, kad jis nėra motyvuotas kurti sveikų tarpusavio santykių, kuriuose abu jaustumėtės laimingi.

Taip pat keli klausimą, kodėl žmonės kaltę verčia kitiems? Kaltės išgyvenimas sudėtingas procesas. Kaltindami kitus, mes galime išsakyti visas savo nuoskaudas, išlieti pyktį, liūdesį ir susikaupusį skausmą ir, be abejo, mes galime bausti. Bausti už tai, kad mūsų gyvenime kažkas nesiseka, kad jaučiamės nepilnaverčiai, kad nepasiekiame tokio rezultato kokio norime, kad mūsų santykiai realybėje nėra tokie, kokius, galbūt, esame susikūrę vaizduotėje. Ir, šiuo atveju, kas lieka atsakingas už visus mūsų sunkumus, aišku, tas, kurį mes pasirenkame kaip mūsų nesėkmių kaltininką. Bet, deja, kaltininkai esame mes patys. Užuot ieškojus kaltų, vertėtų savęs paklausti, ką aš pats padariau, kad kažkas mano gyvenime pasikeistų.

Dabar tau gali būti sunku patikėti, kad gyvenime kiekvienas galime sukurti pilnaverčius, abipuse meile ir pagarba paremtus santykius. Tačiau jau vien tai, kad kreipiesi pagalbos, rodo, kad jauti, jog tavo gyvenime reikia kažką keisti. Taip, sutinku, kad galima sakyti, jog gyvenimas lėmė, kad tavo tėtis buvo toks, tačiau visi kiti pasirinkimai, visi jie yra tavo. Tu esi atsakinga už savo pasirinkimus. Dabartiniuose santykiuose tu taip pat gali rinktis. Ir tikiu, kad sprendimą tu žinai, tik nebijok žengti pirmo žingsnio, kuris tikrai yra sunkiausias. Sėkmės Tau, Laura!

Psichologė Šarūnė Jagielaitė-Vienė | Psichologijos Palėpė
El. paštas: galiuklausti@gmail.com

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. Pirmiausia, amžiaus skirtumas. 30 ir 25 metai yra kapitalūs skirtumai. Šiaip jau vyras paprastai ieško bendraamžės ar jaunesnės moters. Šiuo atveju tai pirmas ženklas, kad reikia ne moters, o mamos. Su mama nemiegama. Su mama nesidalinama alga. Šie santykiai yra destruktyvūs. Blusintis nuoskaudomis – vaikų žaidimas. Arba jis geras, toks, koks yra, arba abudu sukate skirtingais keliais. Atsakymas šiuo atveju yra akivaizdus: santykiais tarp vyro ir moters nė nekvepia.

  2. Psichologė nieko doro nepasakė. Viskas skamba kaip kvietimas į mokamą psichologinę konsultaciją atvykti. Tik pilstymas iš tuščio į kiaurą.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here