Vasarą tėvai neleido susirasti darbo, jaučiu siaubingą liūdesį ir beprasmybę0 (0)
Klausimas: Sveiki, esu abiturientė, sėkmingai išsilaikiusi egzaminus ketinu stoti į svajonių specialybę ir atsiduoti mokslams bei svajonėms. BET…. šiuo savo gyvenimo momentu išgyvenu tam tikrą krizę, todėl labai labai prašau jūsų man patarti, padėti. Vasaros atostogos. Jos mane verčia jaustis blogai, nes man labai svarbu nuolat judėti pirmyn (gal ne tiek judėti kiek daryti kažką, kas turi rezultatą). Problema slypi tame, kad visą vasarą teks praleisti namuose, nes tėvai neleido susirasti darbo (turiu nežymią fizinę negalią, todėl visą laiką esu labai saugoma nuo visų gyvenimo pavojų). Taigi, praleidau kelias dienas namie ir pasijutau nestabili, vos pagalvoju apie tai, kad vasarą teks praleisti namuose (kuriuos neliko prie ko prisiliesti, nes viską tobulai sutvarkiau) akyse nevalingai ima kauptis ašaros. Kadangi gyvenu mažam miestely nerandu galimybės imtis kažkokios bendros veiklos, o ir ryžto man labai trūksta, nes, kaip jau sakiau, augau beveik auksiniame narvelyje, todėl esu perdėtai jautri. Eiti į kompromisą su tėvais bandžiau nekartą, bet TAI NEĮMANOMA, jie griežtai atsisako mane girdėti, kad ir ką besakyčiau. Būdama tokioje situacijoje labai dėl to išgyvenu ir nežinau ką daryti. Žinau, kad neišsėdėsiu nežinioje trijų mėnesių, nes ašaros nebe ramina. Turiu krūvą gerų knygų, vertų peržiūros filmų, bet mieliau verkiu susisukus į kamuoliuką. Tėvai sako, kad praeis, reikia laiko priprasti prie vasaros laisvės ir lėto tempo, bet aš netikiu, kad tai tiesa, nes taip blogai dar nėra buvę. Ką dar paminėti… Draugių turiu, bet jos sėkmingai įsidarbino arba negali suprasti mano dabartinės būsenos, nes „juk vasara reikia džiaugtis”, o aš jaučiu siaubingą liūdesį ir beprasmybę. Ką man daryti? Kaip nusiraminti?
Rugilė
Atsakymas: Sveika, Rugile. Iš laiško suprantu, kad jaučiatės kur kas stipresnė, negu tėvai apie Jus galvoja. Ir, deja, gali būti, kad jų nuomonė savaime nepasikeis. Kita vertus, jei pasiduosite jų nuotaikoms, tai trukdys Jums augti bei tobulėti. Tiesa, įdomu, kiek Jums metų. Kaip suprantu, esate moksleivė arba studentė?
Verta paskaityti rusų psichologo Anatolijaus Nekrasovo knygą „Motinos meilės pančiai“. Manau, kad atrasite save ir savo šeimą, per didelę tėvų meilę ir to galimas neigiamas pasekmes. Tai galbūt pakeis Jūsų požiūrį ir Jus įkvėps. Galite pasiūlyti ar tarsi netyčiomis „pakišti“ paskaityti ją tėvams. Galbūt tėvai iš naujo „perdėlios“ savo vertybes ir supras, kad savo dukrą vistiek turės paleisti? O gal ir ne…
Kartais būna situacijų, kai kompromisas neįmanomas. Panašu, kad tėvai nenori Jūsų paleisti, nenori, kad taptumėte savarankiška, jiems kur kas patogiau ir gal netgi maloniau (nors patys to ir nepripažįsta), kad būtumėte priklausoma nuo jų. Ir jie savo rankose laiko labai stiprų (jiems) kozirį – Jūsų negalia, nor ji ir menkutė. Jums dėl to viduje kyla agresija jiems, o kadangi negalite jos išreikšti, apima depresija. Todėl siūlyčiau įsisąmoninti savo pyktį ir nukreipti jį pozityvia, sau naudinga linkme. Kitaip tariant, supykti ant tėvų, ir kilusią energiją (pyktis energijos tyri ypač daug) reikšti ne rėkiant ant jų ar jiems priekaištaujant, bet išnaudoti sportuojant bei kuriant.
Vasara dar nesibaigė! Tarp kitko, nesuprantu žmonių, kurie vasarą „laidoja“ ties Joninėmis, nes, anot jų, dienos jau trumpėja, vasara ritasi į kitą pusę ir pan. Kita vertus, mano giliu įsitikinimu, džiaugtis reikia ne tik vasara, bet ir visais metų laikais.
Per likusį laiką siūlau bent jau užsiimti fizine veikla – sportu, pasivaikščiojimais, šokiais, savimasažais, maudynėmis – pagal galimybės ir norus. Kaip sakote, negalia yra menkutė ir judėti Jums netrukdo. Fizinė veikla kelia nuotaiką, padeda iškrauti neigiamas emocijas, nuramina, pasportavus kartais ateina gerų įžvalgų.
Taip pat perskaityti visas turimas geras knygas, peržiūrėti visus turimus filmus, nuvykti į visus renginius, parodas (pagal finansines tėvų galimybes), pagalvoti ir išbandyti ką dar, be darbo galite nuveikti. Gal mokate ir mėgstate piešti? Rašyti apie filmus esė? Mokytis užsienio kalbos? Sužinoti ir išmokti ką nors naujo (šiais, interneto, laikais, tai nėra labai sunku)? Gal pavedžioti dirbančių kaimynų šunį ir jį išmokyti naujų triukų? Įsirašyti į savanores kokiame nors renginyje? Juk ir be įsidarbinimo turite įvairių gabumų ir pomėgių, kuriuos galite vystyti laisvu laiku, užuot liūdėjusi? O jei dar savų gabumų neatradote, puikus metas jų atrasti. Maloni ir bent jau savaip naudinga veikla stiprina savivertę ir savigarbą.
Sustiprėjus fiziškai ir psichologiškai, sustiprėsite ir dvasiškai, subręsite. Tada jau bus lengviau tarti tėvams „ne“, pastovėti už save, įsidarbinti, net jeigu tėvai Jums nepritaria. Ir visa tai padaryti ramiai ir su meile jiems. Skamba viliojamai? To ir linkiu!
Sėkmės!
Asta Petrauskienė | psichologijoscentras.lt
Psichologė, NLP praktikė, Eneagramos meistrė
Iliustracija: © Justin Paget/Corbis
Praejo jau daugiau nei desimt metu nuo tos vasaros, kai man tevas neleido susirasti darbo (tada buvau vienuoliktoke). Buvo taip pikta, asaros sruvo upemis, nezinojau kur detis is viso isucio ir emociju. Ir nusprendziau. Kas bus,-tas. Kita diena gavau skambuti del darbo pajury. Pasakiau TAIP. Susikroviau daiktus, ir nuejau pas teva pasakyt, kad nuveztu. O viespatie kokia drama prasidejo, viena is ziauriausiu gyvenimo su tevais laikotarpiu. Rekimai, daiktu dauzymai, grasinimai. Galvoju, na jau ne, jei ne dabar, tai niekada negausiu ko noriu. Ir visa apsisnarglejus tekanciom asarom nuejau i autobusu stoti ir isvaziavau. Tevai pirma karta pamate, kad turiu balsa ir kad darysiu savo. Seimyna atsileido jau po trieju dienu ir niekada nebesielge kaip su mazytele. As sakyciau- skausmingai, su dramom, bet eik mergaite ir susirask darba. Pamatysi, kaip tavo saviverte pakils, kaip savimi didziuosiesi. Ir tie patys tevai po keliu dienu/savaiciu gal ir ne garsiai, bet didziuosis.
Pagarba tėvams ir dėkingumas už visa, ką jie davė, kuo pasiaukojo – pagarba ir dėkingumas yra raktas iš „auksinio narvelio”.
Net jei būsit vadovė tarptautinės kompanijos ar direktorius, ar ministras – mama visada turi pilną teisę papriekaištauti „Kodėl nesuvalgei sriubos?” Tėvas visada turi teisę priminti „Mylėk darbą, gerbk duoną.” Tai dabar už tai reikia pykti? Už rūpestį, už naktis be miego, už nuolatinį pergyvenimą, kad viskas būtų gerai – na svarbu kažkaip pajausti pagarbą ir dėkingumą. Aišku tėvai irgi ne gladijolės, o greičiau erškėtrožės su savo baimėmis, perdėtais pergyvenimais ir senamadiškumo ypatomis. Bet tai tik paviršius. Pasistengus pamatyti kokia intencija yra tėvų širdyje išnyks bet kokie liūdesio pėdsakai. Kaip tą pamatyti, jei nuolat skabo, draudžia, reguliuoja, kontroliuoja?
Nejau nėra nieko už ką būtų galima atrasti padėkoti tėvams mintimis? Už kažkokią seną malonią išvyką, už kažkokį seną pagyrimą. Už tai, kad tiki jumis besąlygiškai. Už tai kad nuolat sugeba atleisti. Už tai, kad tiki jumis, jog esate verti daugiau negu galvojate patys apie save!
Yra daugybė žodžių ir daugybė darbų už ką galime tėvams pasakyti Ačiū. Tegu ir mintimis. O dėkingumas yra tas raktas, kuris išlaisvina protą iš iliuzinio auksinio narvelio. Antraip apskritai sunku pamatyti daiktus tikroje šviesoje, kokie yra santykiai ir kur visa tai veda. Galvojama, kad esi kontroliuojamas, o realiai saugomas, galvojama, kad draudžiama, o iš tiesų parodoma, kad esi vertas daugiau, galvojama, kad baudžiama, kai stengiamasi išmokyti mokytis iš klaidų, priimti kritiką.
Tik protas susikuria sau iliuzinį narvą, kad „dabar jau viskas. esu žlugęs” ir ima trokšti neįmanomo – laisvės nuo pareigų, taisyklių, atsakomybės, dėkingumo, teisingumo. Vieną narvą paliksi – į antrą įskrisi (mokslai, darbas, kreditai, paskolos). Todėl gyventi lengviau žvelgiant kiaurai virbus, o ne į virbus. Narvas, kaip narvas, bet iš gryno aukso, ne iš kokių polietileninių maišelių. :) Jie jug be galo stengėsi užauginti dorą, garbingą, supratingą žmogų.
Įvertinti tai, ką turi, tenkintis tuo, kas yra, būti čia, gyventi dabar yra pilnatvė, kaip priešingybė tuštumos jausmui. Tuštumą užpildo daug taurių jausmų. Vienas kurių – dėkingumas, kaip paskutinė pamoka paliekant namus. Įsivaizduokite, kaip jaustųsi tėvai, žinodami jog jaučiate jiems vien dėkingumą?
Pamėginti verta – tai nuostabus jausmas, širdį užpildantis jaukia šiluma besiveržiančia iš krūtinės, palaiminga ramybe prote ir gebėjimu subtiliai jausti grožį, meilę. Ko ir linkiu.